Pasaulinė mokymosi šeimoje konferencija. Mokymosi šeimoje nauda vaikui, šeimai, visuomenei

Mokymosi šeimoje kelias tikrai nėra iš lengvųjų. Tačiau besiklausydamas ilgametę vaikų mokymo patirtį turinčių tėvų iš viso pasaulio, žiūrėdamas į jų entuziastingas akis, patiki – tai iš tiesų geras kelias. Jie atviri – būta momentų, kai norėjosi viską mesti, kai atrodė, kad nieko gero iš to nebus, tačiau tuomet, kai ant pakylos užlipa keletas jau baigusių „šeimos mokyklą“, supranti – tai tikrai ne mitas. Tai veikia. Ir tai paremta ne vien tų žmonių patirtimis. Tai paremta ilgamečiais tyrimais. O ir apie tai, kaip apskritai mokosi vaikai, jau turime 75-erių metų patirtį. Tad jau galime daryti šiokias tokias išvadas ir atsirinkti.

Tad pakalbėkime šiandiena apie naudą. Patiems besimokantiems, šeimai, kuri tai daro, galiausiai – visuomenei, kuri taip skeptiškai nusiteikusi pirmųjų ir antrųjų atžvilgiu.

Dauguma žinome šią iliustraciją. Tik gaila, kad visuomenė vis dar taip stropiai nori kiekvieną žuvį priversti laipioti medžiais, o kiekvieną dramblį – išmokyti plaukti vardan to „bendro išprusimo“... O šeimoms, kurių vaikai galbūt ramesni, kurios gyvenimo prasmę mato visai ne akademiniuose pasiekimuose, bet, tarkime, gražiuose santykiuose ir mokėjimu pasitenkinti tuo, ką turi, visokio plauko tarnybos tuoj skuba pripaišyti izoliuotos šeimos statusą, autizmo spektro sutrikimus ar dar kokią velniavą. Taip ir norisi išrėkti: „Duokite, po galais, gyventi žmonėms jų pačių, o ne jūsų gyvenimą!“

Na, o emocijas padėjus į šalį, paprasčiau pasiremti faktais, tyrimais ir pasaulio patirtimi. Supažindinkime su visa kuo tuos, kurie bandys sakyti, kad iš vaiko mokymo šeimoje – jokios naudos.

Ilgą patirtį mokymosi šeimoje reikaluose turinti amerikiečių tyrėja, knygų autorė Debra Bell išskyrė 8 pagrindinius veiksnius, nuo kurių priklauso vaiko mokymosi rodikliai. Kokie tai veiksniai?

Vaikas geriausiai mokosi tuomet, kai...

1. Jis yra ramus ir kai gali mokytis savo tempu.
2. Kai turi galimybes sekti savo interesais.
   (Mokymasis šeimoje (MŠ) palaiko natūralų vaiko smalsumą ir trauką mokslui.)
3. Kai vaikas turi galimybę daryti sprendimus ir pasirinkimus, susijusius savo mokymusi. Kai vaikui neprikišama, ką jis turi išmokti, nenurodoma, kur tai ir kaip to ieškoti – nėra atimamas atradimo džiaugsmas, kaip dažnai nutinka mokykloje.
4. Kai  tuojau pat galima praktikoje išbandyti ar pritaikyti tai, ką išmokai. 
5. Vaikas yra pajėgus ir pasiruošęs priimti informaciją, kurią jis turi išmokti. 
6. (Kai vaikų ūgiai skiriasi, mes netempiame jų už ausų, kad jie būtų vienodo ūgio. Tačiau taip elgiamasi su akademiniu mokymu, kognityvine [pažintinių gebėjimų, gebėjimų apdoroti informaciją] raida).
7. Žino, kad jie rūpi tiems, kurie juos moko.
   (Mokytojas per dieną moko apie 100 vaikų. Ar gali jis jais visais pasirūpinti?) 
8. Turi galimybes judėti, būti saulėje ir gryname ore.

Kiti tyrimai rodo, kad:

• Jei mokykloje laikui bėgant motyvacija mažėja, tai MŠ atveju atvirkščiai – ji kyla.
• MŠ orientuotas į tai, kad vaikas pats išmoktų mokytis.
  Pirmiausia – klausyti ir atkartoti,
  tada – ginčytis, prieštarauti, abejoti tuo, kas pasakyta, ieškoti tiesos;
  galiausiai – perteikti, demonstruoti, aiškinti, atrasti ir išreikšti save, savo mintis ir jausmus.
• Lankstus mokymosi šeimoje tvarkaraštis leidžia įsigilinti į dalykus, kurie tau įdomūs. Smalsumas – pats didžiausias mokymosi variklis.
• Akademiniai mokytų šeimoje vaikų rodikliai statistiškai apie 15-30 proc. lenkia mokyklose besimokančių bendraamžių rodiklius.

Vaikų, besimokančių šeimoje, socializacija, bendruomeniškumas

• Tyrimai rodo, kad vaikui labai svarbus bendravimas su suaugusiais, prie kurių jis yra prisirišęs. Pirmiausiai tai yra tėvai. Sėkmingas mokymosi procesas neįmanomas be suaugusiųjų elgesio kopijavimo, paklūstant jiems prieraišumo pagrindu.
• Labai svarbu iš karto gali gauti atsaką į tai, tave domina, ir padrąsinimą. Vaikui svarbiausia yra tai, kas jam rūpi dabar. Mokantis šeimoje tai įmanoma.
• Iki tol, kol vaikas fiziškai ir psichologiškai subręsta, jis turi būti saugioje ir jam pažįstamoje aplinkoje. Tokią jam gali suteikti tik šeima...
• Niekas taip gerai neparuošia vaiko realiam gyvenimui kaip tėvai.
• Šeimoje vaikas išmoksta, ką reiškia vienas už visus ir visi už vieną.
• Šeimoje vaikas išmoksta ginti savo šeimos interesus.
• MŠ palaiko natūralų bendravimo/socializacijos modelį; suteikia vaikams galimybes „vertikaliam“ bendravimui, kuriame dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės,
• MŠ apsaugo vaikus nuo neigiamos bendraamžių įtakos.
• Jei šeima anksčiau laiko neišstumia vaiko „iš lizdo“, bet padeda vaikui palaipsniui, sekant jo psichologine raida tapti savarankišku, į konkurencinę aplinką jis patenka tada, kai yra jai pasiruošęs ir gali apginti save, savo vertybes ir nuostatas. 

Vertybių perdavimas

• Šeimoje formuojamos vertybės, kurios diegiamos vaikui nuo pat mažumės. Dažniausiai tai krikščioniškos vertybės, skatinančios vaiką būti bendruomenišku bei veikti pagal Kūrėjo jam paskirtą planą.
• Sekimas Dievu ir jo nurodymais, padeda vaikui, paaugliui ar jaunuoliui išlaikyti pasitikėjimą savimi ir nesusilieti su minia, tuo pačiu gerbiant kiekvieno unikalumą.

Mokyklos įtaka VAIKUI

Gerai žinomas provoslavų šventikas Dmitrij Smirnov konferencijoje buvo atviras: „Iki 18 metų žmogui yra vystymosi aukso amžius. Šį laiką praleisdamas mokykloje jis labai daug praranda“. Kodėl? Nes...

• Sistemai rūpi žinios ir informacija, bet ne charakteris, asmenybė.
• Ramus sėdėjimas žlugdo vaikų smalsumą!
• Jei mokykla bent iš dalies gali užtikrinti tai, kad jūsų vaikas būtų protingas ar sėkmingas, ji visiškai nepasiruošusi užtikrinti tai, kad vaikas būtų laimingas.
• Po 12 metų mokykloje vaikai vis dar neturi pamatinių žinių ir gebėjimų. Jie tik veltui sugaišta ten laiką. 
• Mokyklų programos yra perkrautos bereikalingomis detalėmis – tik tam, kad užimtų vaikų laiką klasėje, kol mokytojas „susitvarkys“ su kitais vaikais. 
• Mokykloje informacija išmokstama tam kartui, testui. Namie tu išmoksti gyvenimui. Tai lieka. 
• Mokykloje aplinka yra antžmogiška. Jei vaikas lankstus – jis prisitaiko. Jei ne – atstumia tai ir nustoja mokytis.
• Mokykloje socializacija yra dirbtinė, formuojanti žmogaus vertę tik pagal tas asmenines savybes, kurios reikalingos tuo metu visuomenei. Čia vyrauja „horizontalus“ bendravimo modelis, izoliuojantis vaikus uždarame bendraamžių rate.

Mokymosi šeimoje įtaka šeimai, tėvams

• MŠ – tai galimybė keliauti, pažinti savo vaikus ir savo šeimą. 
• MŠ – tai mokymas kurti šeimą, spręsti konfliktus, santykius.
• Tėvai turi žymiai didesnes galimybes stebėti, kurie individualaus vaiko gebėjimai ir polinkiai skleidžiasi geriausiai ir lavinti juos.
• Tėvai turi galimybę daugiau laiko praleisti su savo vaikais, pažinti juos ir perduoti jiems savo gyvenimišką patirtį, vertybes.
• Tėvai gali prisiderinti prie individualaus vaiko mokymosi tempo ir stiliaus.
• Mokytojai, kokie talentingi bebūtų, negali mylėti vaikų taip, kaip tėvai. Mokykla niekada neatstos santykių šeimoje.
• Labai gaji tradicija atitolinti tėvus nuo vaikų, o vaikus – nuo tėvų. Per MŠ mes tarsi reanimuojame tuos tėvų-vaikų santykius. 
• Mokymasis šeimoje palankus daugiavaikėms šeimoms. 

Mokyklos įtaka ŠEIMAI

• Ko moko mokykla – ar gerbti savo tėvą ir motiną, ar suprasti, kad visi kiti žino viską geriau už tėvus? 
• Mokykla paprastai yra tarsi skulptorius, tašantis vaiką pagal savo poreikius. Tėvai turi galimybę būti sodininkais, kurie globoja, prižiūri ir augina vaiką taip, kaip gėlininkas, kuris kantrai laukia, kol žiedas pats prasiskleis.
• Žmogus – tai įpročių rinkinys. Mokykla neišugdo gerų įpročių.
• Apie vaikus, lankančius mokyklą, tėvai beveik nieko nežino: vadovėlių autorių jie nepažįsta, nepažįsta mokytojų, bendraklasių ir jų tėvų.
• Mokykla iš vaikų atima tai, ką jie gauna namuose. Tai vertybės, santykiai su tėvais 
• Mokykloje kiekvienas mokytojas ateina su sava pasaulėžiūra ir savomis, skirtingomis vertybėmis, kurios neatitinka tų, kurios diegiamos šeimoje.
• Pasitikėjimo telefonai, neva skirti vaikams, iš tiesų yra nepasitikėjimo tėvais telefonai. Tokia ideologija peršama vaikams mokykloje. 
• Instituciniame gyvenime namai tampa praktiškai tik pernakvojimo vieta. Vaikai – tarsi lagaminai, priduodami į saugojimo kameras, o paskui stebimasi, kad atgal gaunamas subraižytas ar sugadintas bagažas. 

Mokymosi šeimoje įtaka visuomenei

•  MŠ ugdo savimotyvaciją, asmeninių tikslų išsikėlimą ir jų siekimą. Savimotyvacija ir tikslų išsikėlimas formuoja sėkmingai save realizuojančią asmenybę.
•  MŠ orientuotas į tai, kad išsilavinimo reikia jam pačiam. Mokymasis statomas ant savaime suprantamos aksiomos (aš gyvenu = aš mokausi), savimotyvacija (žinau, dėl ko mokausi) tarnauja tikslui (žinau, ko noriu pasiekti).
•  Tyrimai rodo, kad šeimoje mokomi vaikai apie 15-30 proc. lenkia savo bendraamžius akademiniais pasiekimais, yra iniciatyvesni, bendruomeniškesni ir pilietiškesni.
•  Šeima augina visų pirma žmogų, asmenybę, kuri sėkmingai galėtų bendradarbiauti su kitais žmonėmis, vystyti bendruomeniškumą (atsakingumas, empatija, drąsa, išmintingumas), ugdyti savo gebėjimus ir talentus.
•  MŠ, remiantis pasauline praktika, sutaupo mokesčių mokėtojų pinigų.
• Kaip kitokia mokymosi forma sudarydama sveiką konkurenciją švietimo sistemoje, skatina tradicines mokymosi formas ieškoti geriausių mokymo būdų, metodikų, sprendimų.

Mokyklos įtaka VISUOMENEI

• Mokykla ugdo dirbtinę, išorinę motyvaciją: mokomasi ne dėl savęs, bet dėl pažymių, įvertinimo. Jei ši sistema nepasiteisina, mokykla nieko kito negali pasiūlyti.
• Mokyklos tikslas – užauginti sociumo narį, tinkamą kolektyviniam darbui, su tomis kompetencijomis, kuriose bus tinkamos sistemos funkcionavimui. Mokykla ruošia profesijai. Bet ne gyvenimui.
• Tyrimai rodo, kad 70 procentų profesijų, kurias rinksis mūsų vaikai, šiandien dar neegzistuoja. Tuomet kam ruošia mokykla?..
• Žmogus yra pavergtas, paverstas nemąstančiu, tik tam  tikras funkcijas atliekančiu robotu, vartotoju. Nesvarbu, ar tu vyras, ar moteris. Bet kurį galima bet kaip ir bet kur perkvalifikuot, kad tiktų konkrečiam konvejeriui. 

Su kai kuriomis nuostatomis jūs galite nesutikti. Dėl kažko ginčytis. Ir tai yra gerai. Tai tik parodo, kad mes mąstome, ieškome sprendimų ir būdų kaip kiekvienam suteikti teisę būti tuo, kuo jis ir turėtų būti....

Pasaulinė mokymosi šeimoje konferencija. Ar tėvai turi teisę mokyti savo vaikus?

Gyvename laikais, kai viskas labai greitai kinta. Kai tai, kas normalu, tampa nenormalu, ir atvirkščiai. Kai teisingi dalykai pateikiami tarsi kokia atgyvena. Šioje vienišių visuomenėje, kur trys vaikai jau yra ant „nenormalumo“ ribos, o labiausiai save demokratiškomis laikančios šalys vis labiau riboja žmonių teises, tie, kurie nori mokyti vaikus namuose ar tam pritaria, tampa stigma, atsiradusia visuomenėje lyg piktybinis auglys, kurį reikia kuo skubiau išpjauti ir neleisti vėl jam atsirasti. 

Atrodytų, nelabai ką galime pakeisti, nes mūsų rankos vis labiau ir labiau surišamos. Tačiau ar tikrai taip? O gal tai – tik iliuzija, kuria norima, kad mes tikėtume?.. Gal tereikia lašo tikėjimo, vilties ir kantrybės? Gal tai, kas iš pradžių atrodo kaip atgyvena, vis tik yra laiko patikrinta ir išgryninta? Kodėl nuo tokios, iš pirmo žvilgsnio progresyvios medžiagos, kaip plastikas, mes vėl gręžiamės į daugkartinio naudojimo medžiagas, kodėl nuo sintetikos grįžtame į vilną, medvilnę, liną, kanapių ar bambuko pluoštą?..

Kas gali mums užtikrinti mūsų teises, jei mes matome, kad jos pažeidžiamos?.. Ar tai padarys valdžia? Ar tai padarys mokyklos šalininkai? Tikrai ne. Jei kas gali visa tai pakeisti, tai tik mes patys. Tereikia noro... Nes visa kita pasidaro bedarant.

Nuvykusi į Pasaulinę mokymosi šeimoje konferenciją (GHEC) ir išvydusi vieną po kito ant pakylos lipančius garbaus amžiaus vyrus, ne vieną dešimtmetį ginančius Mokymosi šeimoje (MŠ) klausimus įvairiose pasaulio šalyse, atvirai pasakysiu – pavydėjau. Kita vertus, žinau, kad tai neateina per vieną dieną ir kad kiekvienai šaliai savas laikas, savas kelias. Ir man/mums tereikia pasisemti patirties.

Konferencijoje savo patirtimi dalijosi atstovai iš 30 pasaulio šalių: JAV, Kanados, Rusijos, Australijos, Brazilijos, Meksikos, Argentinos, Anglijos, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Portugalijos, Kinijos, Graikijos, Gruzijos, Latvijos, Bulgarijos, Pietų Afrikos Respublikos, Kenijos, Filipinų ir kt. Vieni džiaugėsi, kad MŠ jų šalyje turi gilias tradicijas, kiti guodėsi, kaip sunku atstovėti savo teises. Tačiau visi buvo vienbalsiai – mokymasis šeimoje (kitaip – namų mokymas, homeschooling'as) ir vaikų auklėjimas yra tėvų teisė, tai – pamatinė žmonijos teisė, ir tai turi žinoti visi... Nes paprastai nei valdininkai, nei teisininkai į šią sritį per daug nesigilina ir iš tiesų net nenutuokia, kad tai yra apibrėžta daugybėje tarptautinių teisės aktų. Lygiai taip pat ir tėvai – jie paprastai nežino, kokios jų teisės, nežino, kaip kas veikia, nežino, ką ir kaip galima pakeisti. Iš to ir kyla visos šitos problemos, kurias sprendė kitos šalys, kurias mes turime šiandien Lietuvoje. Todėl siūlau trumpai pereiti per tuos teisės aktus, kurie užtikrina mums, tėvams, teisę vaikus auklėti ir ugdyti šeimoje, o ne atiduodant į vienokią ar kitokią instituciją.

Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija (1948 m., Lietuvos ratifikuota 1991 m.)

• Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. (18 str.)
• Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų. (19 str.)
• Mokslas yra skirtas tam, kad visais atžvilgiais būtų ugdoma žmogaus asmenybė ir kad būtų didinama pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. (26 str. 2 d.)
• Tėvai turi pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą. (26 str. 3 d.)

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950 m., Lietuvoje ratifikuota 1995 m.)

• Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. (9 str. 1.)

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966 m.; Lietuvoje ratifikuotas 1992 m.)

• Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja gerbti tėvų ir atitinkamais atvejais – teisėtų globėjų laisvę rūpintis savo vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo pačių įsitikinimus. (18 str. 4 p.)

Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencija (1989 m., Lietuvoje ratifikuota 1992 m.)

• Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. (3 str. 2 p.)

• Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis.
  Siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, jos:
  a) įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą;
  b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas;
  c) užtikrina mokomosios ir profesinės bei orientuojančios informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams... (28 str.)

• Vaiko lavinimo tikslas turi būti:
  a) kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir protinius bei fizinius sugebėjimus;
  b) ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, taip pat principams, paskelbtiems Jungtinių Tautų Įstatuose;
  c) ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir vertybėms; šalies, kurioje vaikas gyvena; civilizacijoms, kurios skiriasi nuo jo paties civilizacijos;
  d) parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų lygiateisiškumo, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais;
  e) ugdyti pagarbą gamtai. (29 str. 1 p.)

• Jokia šio arba 28 straipsnio dalis neturi būti suprantama kaip apribojanti atskirų asmenų ir organų teisę steigti mokymo įstaigas ir joms vadovauti, su sąlyga, kad visuomet bus laikomasi šio straipsnio 1 punkte išdėstytų principų ir reikalavimų, kad mokslas tokiose įstaigose atitiks minimalias normas, kurias gali būti nustačiusi valstybė. (29 str. 1 p.)

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (2007 m., Lietuvoje ratifikuota 2012 m.) 

• Kiekvienas turi teisę į mokslą; profesinis ir tęstinis mokymas turi būti prieinamas visiems.  (14 str. 1p.)
• Ši teisė apima galimybę nemokamai įgyti privalomąjį išsilavinimą. (14 str. 2p.)
• Laisvė steigti demokratiniais principais grindžiamas mokymo įstaigas ir tėvų teisė užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus turi būti gerbiamos pagal jų įgyvendinimą reglamentuojančius nacionalinius įstatymus. (14 str. 3 p.)

Konvencija prieš mokyklinę diskriminaciją / Konvencija prieš diskriminaciją švietime (1960 m., Lietuvoje neratifikuota…)

• Konvencija nustato, „kad švietimas turi būt nukreiptas žmogaus asmenybei pilnai išugdyti ir jo pagarbai žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms sustiprinti," taip pat „ugdyti susipratimą, pakantą ir draugiškumą tarp rasinių, tautinių ir religinių grupių" (5 str.)
• Konvencija laiko „būtina, pirma, respektuoti tėvų ir, kur įmanoma, teisėtų globėjų laisvę parinkti savo vaikams ir kitas mokyklas be tų, kurias išlaiko viešosios institucijos", ir antra, „garantuoti vaikų religinį ir moralinį švietimą pagal jų tėvų įsitikinimus". Konvencija draudžia versti „mokytis religijos, nesuderinamos su savo įsitikinimais". (5 str., b)

Krikščioniško (katalikiško) auklėjimo deklaracija (1965 m., originalas)

• Visi žmonės, kad ir kokia būtų jų rasė, padėtis ar amžius, dėl savo asmens orumo turi neliečiamą teisę į auklėjimą, atitinkantį kiekvieno siekiamą tikslą, pritaikytą jo savitam būdui, lyčiai, kultūrai bei tėvų tradicijoms, tiesiantį kelią broliškam bendravimui su kitomis tautomis tikros vienybės ir taikos žemėje skleidimo labui. Tikras auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į galutinę jo paskirtį ir gerovę tų bendruomenių, kurių narys jis yra ir kuriose 
  vėliau, subrendęs, jis turės atsakingai veikti. (1 p.)
• Kadangi tėvai yra suteikę vaikams gyvybę, jie yra griežčiausiai įpareigoti juos ir auklėti, todėl gimdytojus reikia pripažinti pirmaisiais ir pagrindiniais auklėtojais. Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad ten, kur jo nėra, vargiai kas kitas gali jį atstoti. [...] Tad šeima yra visuomeninių dorybių, kurių reikia visoms bendruomenėms, pirmoji mokykla. (3 p. a)
• Auklėjimui, kuris pirmiausia yra šeimos uždavinys, reikalinga visos visuomenės parama. Todėl be teisių, priklausančių tėvams bei kitiems asmenims, kuriems šie patiki dalį auklėjimo, tam tikros teisės ir pareigos tenka valstybei, kiek jai skirta tvarkyti bendrosios žemiškosios gerovės reikalus. Valstybė privalo įvairiopai rūpintis jaunimo auklėjimu: saugoti tėvų bei kitų auklėtojų teises ir pareigas bei jiems padėti; kai tėvų ir kitų bendruomenių pastangos nepakankamos, vadovaujantis subsidiarumo principu, imtis auklėjimo darbo, suprantama, atsižvelgiant į tėvų pageidavimus; be to, kai reikalauja bendroji gerovė, steigti mokyklas ir institutus. (3 p. b)
• Tėvai, kuriems vaikų auklėjimas yra pirmoji ir neliečiama pareiga bei teisė, privalo turėti visišką laisvę pasirinkti mokyklas. Todėl viešoji valdžia, kurios uždavinys yra saugoti ir ginti piliečių laisves, laikantis skirstomojo teisingumo, turi rūpintis taip skirstyti viešąsias švietimui skirtas lėšas, kad tėvai galėtų iš tikrųjų laisvai, vadovaudamiesi savo sąžine, pasirinkti savo vaikams mokyklas (6 p.)
• Tad pati valstybė privalo saugoti vaikų teisę į atitinkamą auklėjimą mokykloje, kontroliuoti mokytojų tinkamumą ir mokymosi lygį, rūpintis mokinių sveikata ir apskritai plėtoti visą švietimo veiklą. Tačiau, tai darydama, ji privalo turėti prieš akis subsidiarumo principą ir vengti bet kokio mokyklų monopolio, prieštaraujančio įgimtoms žmogaus asmens teisėms, pačios kultūros pažangai bei raidai, taikingam piliečių bendravimui ir daugelyje bendruomenių šiandien įsigalėjusiam pliuralizmui. (6 p. b)

LR Konstitucija (1992 m.)

• Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. (5 str. 3 d.)
• Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. (22 str. 4 d.)
• Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. (25 str.)
• Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. 
  Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
  Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.
  Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. (26 str.)

Šeimos stiprinimo įstatymas (2017 m.)

• Tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus – tėvai ir globėjai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu, renkasi jų ugdymo formą pagal savo įsitikinimus, jeigu tai neprieštarauja teisėtiems vaiko interesams. (3 str. 8 p. )

Kaip matome, visi teisės aktai užtikrina teisę tėvams pagal jų pačių religinius, filosofinius ir net pedagoginius (!) įsitikinimus rinktis vaikų ugdymo formą. Ir valstybė turi gerbti tėvų pasirinkimą, o ne jį ignoruoti. Ir, jei kalbame apie pasirinkimą, vadinasi alternatyvos turi būti.

Тai – kad teisės aktai užtikrina MŠ galimybę, dar nereiškia, kad jie savaime veiks. Kol mes to neapginsime ir neatstovėsime, tikrai neveiks. Nes demokratija, kaip konferencijoje priminė Andrew Pudewa, tai balsavimas tarp avies ir dviejų vilkų, sprendžiant, ką valgysim pietums. Tačiau visuomet yra būdų apginti savo teises.

Kaip mes tai galime padaryti?

Daugelis tikisi, kad turi atsirasti kažkokia organizacija, asociacija, kuri kovos už jų teises, o jiems tereikės palaukti ir pasinaudoti kitų darbo vaisiais. Deja, ta organizacija ir esame mes visi – pavieniai tėvai, šeimos, kiekvienas su savais rūpesčiais, nesibaigiančiais darbais, aplink dažnai zujančiais mažamečiais ir nuolatiniu klausimu: kaip viską spėti. Esmė ne suspėjime. Esmė – prioritetuose. Ir čia mes kiekvienas turime savęs paklausti, kodėl mes norime, kad Mokymasis šeimoje būtų įteisintas Lietuvoje. Ar man tai rūpi tik šiandien, nes pats(-i) noriu mokyti, ugdyti savo vaikus, ar man tai rūpės ir rytoj, nes esu daugiau mažiau altruistas ir man malonu, kai ir kitiems iš to nauda? O gal žvelgiame pernelyg trumparegiškai ir, pasirinkę pirmąjį variantą, užmirštame, kad jei mums rūpi tik savi vaikai, tuomet turėtų rūpėti ir būsimi anūkai?.. Vaikai užaugs, ir mes matysime juos, toliau kovojančius už MŠ bei darančius tai, ko mes nepadarėme. Ką mes galėsime atsakyti jiems, kai jie paklaus, kodėl mes nieko nedarėme?..

Aš lygiai taip pat mielai sutikčiau atsitraukti į šoną, ir laukti, kol kažką už mane padarys kiti. Nes šie metai mūsų šeimai kaip niekada užimti, o tas dešimties dienų pabėgimas į konferenciją buvo pirmas kartas po 10 metų, kai apskritai leidau sau „paatostogauti“, tačiau mylėdama savo vaikus ir jausdama atsakomybę, kuri kartu su jais man duota, negaliu ramiai sėdėti ir nieko nedaryti. Tik štai bėda – aš, kaip greičiausiai ir daugelis jūsų, aš nežinau, ką daryti. To nežinojimo ir vilties, kad turi būti kažkoks sprendimas, vedama, iš tiesų ir vykau į pasaulinę konferenciją. Nes, kaip patirtis rodo, su ŠMM derėtis yra Sizifo darbas, o kaip jį palengvinti – atsakymo vis dar neturėjau. Dabar jau lyg ir turiu, bet... tam reikia jūsų visų pagalbos.

Nei vienas įstatymas neveiks, jei jam nepritars už jį balsuojančių dauguma. Todėl pagrindinis mūsų darbas – įtikinti mums reikalingus žmones, kad Mokymasis šeimoje yra teisėtas, tai yra normalu, tai veikia ir tai yra naudinga ne tik mums, kaip pavieniams individams, bet ir visuomenei. Nepasitikėjimas kyla iš to, kad valdininkai ir visuomenė neturi pakankamai žinių apie MŠ, todėl yra priešiškai tam nusiteikę. Turime šviesti juos visus įvairiausiais būdais. 

1. Kalbėkimės su nepažįstamaisiais. Nebijokime juos užkrėsti savo idėjomis. 
   Kaimynai, giminės, draugai, bičiuliai FB-uke,
   praeiviai, užkalbinantys jūsų vaikus gatvėje...
2. Peržvelkime teisės aktus ir MŠ tyrimus, kurie visi yra mūsų pusėje.
   Susipažinkime su jais, kad bet kur ir bet kada galėtume apginti savo poziciją,
   kad galėtume eiti aukštai iškelta galva kaip ir kiti pasaulio homeschooler'iai. Akcentuokime MŠ privalumus, remkimės pozityviais argumentais.
3. Raskime psichologų, kurie dirba su problemiškais vaikais mokyklose, kad pamatytume, koks didelis poreikis yra vaikams mokytis kitaip.
4. Brazilijos patirtis rodo, kad imigrantai, gyvenantys Lietuvoje, gali būti mums naudingi, nes jų tarpe yra daug mokančių vaikus namuose.
   Raskime juos. Pasinaudokime jų patirtimi, parodydami valdžios atstovams, kad MŠ veikia.
5. Išsaiškinkime, kaip veikė MŠ Lietuvoje iki 2012. Raskime tuos žmones, kurie mokėsi savarankiškai tada, kurie mokosi savarankiškai dabar. Parodykime, kad tai normalu.
6. Duokime pasauliui žinoti, kad Lietuvoje MŠ nėra įteisintas.
   Kiekvienas jūsų draugas užsienietis, nesvarbu, ar tai paprasta(-s) jūsų draugė(-as), ar įtakingesnis asmuo, kalbėkite apie tai, kas pas mus vyksta – niekada negali žinoti, kur informacija nuplauks.
   Mūsų darbas – pasėti sėklą.
7. Mokate gerai kokią nors užsienio kalbą? Imkitės versti mūsų bendruomenės internetinę svetainę www.laisvivaikai.lt, kad sutiktam užsieniečiui netektų gėdingai aiškintis – atsiprašau, bet ten informacija tik lietuvių kalba...
8. Išnaudokime masinės informacijos priemones. Skleiskime žinią.
   Gal galite suorganizuoti ir/arba sudalyvauti radijo laidoje?
   TV reportaže? Pats paruošti neilgą filmuką savo Youtube kanalui?
   Galite pasidalinti įrašu tinklaraštyje?
   Parašyti straipsnį į vieną ar kitą leidinį?
   Nupiešti karikatūrą? Iliustraciją kitų ruošiamiems leidiniams..?
   Sukurti dainą MŠ tema?..
   Savo kieme/sodyboje pastatyti skulptūrą „Šeimos mokykla“? :)
9. Gal girdėjote apie nemokamas Google reklamas Nepelno siekiančioms organizacijomis?
   Pasidomėkite, gal galime išnaudoti ir tai?
10. Išnaudokime ryšius su bažnyčia. Priminkime jai Krikščioniško auklėjimo deklaraciją, patraukime ją į savo pusę, kad ir jie mus užstotų.
    Kokios konfesijos bebūtumėte – šeima ir jos teisės visur yra visa ko pagrindas.
11. Išnaudokime ryšius su lobistais. Raskime priėjimą prie jų.
12. Ieškokime ryšių ne su valdžia, bet su konkrečiais valdininkais, teisininkais, kitais įtakingais žmonėmis. Nenuleiskime rankų, belsdamiesi pas juos. Nepamirškime, kad mūsų konstitucijos 5 straipsnyje aiškiai parašyta: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. (5 str. 3 d.)“

Galbūt jūs žinote ir daugiau galimybių, kurias galime išnaudoti. Pasidalinkite jomis!

Tiesa, nepamirškime – su kuo bebendrautume, leiskime jiems žinoti ne tik mūsų problemas, bet ir vieniems ar kitiems keliamus uždavinius, o kartu ir mūsų siūlomus sprendimo būdus. Ieškokime ne priekabių, bet bendrų sąlyčio taškų tarp jų ir mūsų interesų. Nepriešinkime mokyklinimo ir nemokyklinimo – kalbėkime apie galimybę rinktis. Matykime kryptį, kuria eina švietimas, ir išnaudokime tai. Nors viską darysime kaip mažuma, nepamirškime parodyti, kad mūsų yra daug ir mes – jėga, galinti pakeisti Lietuvos istoriją. Nes ne vienas iškilių Lietuvos žmonių buvo daugiau ar mažiau mokyti iki paauglystės namuose: Vydūnas, Žemaitė, Jonas Jablonskis (iki 12 m. namie), Antanas Baranauskas (iki 16 m. namuose), Ieva Simonaitytė (sirgo tuberkulioze, nėjo į mokyklą). Leiskime savo vaikams būti šios istorijos dalimi.

Jei jauti, kad ir tu gali prisidėti prie šio virsmo, prisijunk prie iniciatyvinės grupės – brūkštelk adresu molio.vaikai[eta]gmail.com. Lietuvos privalumas tas, kad ji maža, ir vieni kitus lengvai galime pasiekti, susiburti.

Pasaulinė mokymosi šeimoje konferencija. Kelionė

Kai žiemą sužinojau apie gegužės mėnesį Sankt Peterburge bei Maskvoje vyksiančią Pasaulinę mokymosi šeimoje konferenciją (Global Home Education Conference – GHEC), visaip kaip sukau galvą, kokiu būdu gi ištaikyti ten nuvykti. Kiek gąsdino ne tik kelionės ir vizų kainos, tačiau ir registracija į pačią konferenciją bei papildomos apsistojimo bei maitinimosi išlaidos. Sudėjus viską į krūvą gavosi praktiškai viso mėnesio šeimos pajamos. Tačiau, kaip sakoma, ten, kur yra noras, ten yra ir kelias... Į smulkmenas čia nesileisiu, tačiau vis tik paminėsiu, kad registracijai į konferenciją gavau didžiulę nuolaidą, apsistojimo klausimą puikiai išsprendžiau couchserfing'o pagalba (rekomenduoju, jei dar neteko išbandyti), maitinimas irgi išsisprendė daug geriau nei tikėjausi. Žodžiu, brangieji, trečdalį gegužės praleidau lėkdama paskui savo svajonę. Viskas vyko taip sklandžiai, kad jei ne kiek juokinga istorija su trimis kilogramais viršsvorio bagaže grįžtant atgal, tai visai nebūtų ko netikėto prisiminti... :)

Tačiau tie trys kilogramai bagažo viršsvorio – palyginti niekis su tuo informaciniu svoriu, kurį parsivežiau iš šios konferencijos. Ir jei dar prieš išvykstant bandė man kai kurie žmonės sakyti, kad neverta tiek mokėti už tai, ką gali rasti internete, jau po pirmos dienos supratau, kad verta buvo kiekvieno euro. Ir dar daugiau. 

Aš galiu bandyti jums perteikti dalį visos savo įgytos patirties ir, žinoma, tai kiek vėliau padarysiu, tačiau tai vis tiek nebus tas pats, ką išgyvenau klausydamasi 100 lektorių iš 30 pasaulio šalių, bendraudama su pasaulinėmis homeschooling'o (kurį aš sąmoningai vadinu Mokymusi šeimoje – trump. MŠ) viršūnėlėmis, kiekvienąsyk lįsdama iš savo introvertiškos komforto zonos, perlipinėdama sovietmečio suformuotus kompleksus ir stengdamasi atsirinkti tai, kas šiuo atveju man buvo svarbu kaip Lietuvos atstovei, o ne kaip dviejų vaikų mamai. Kiek man visa tai pavyko? Na, sakyčiau, 90 proc. Likusius 10 bandysime kompensuoti susirašinėjimu laiškais. :)

Na, o prieš pradedant apie viską detaliau, tegaliu pasakyti, kad apie MŠ padėtį Lietuvoje dabar jau žino Kanados, JAV, Brazilijos, Filipinų, Belgijos, Prancūzijos, Rusijos, Latvijos, Vokietijos, Izraelio, Pietų Afrikos, JAE, Kenijos ir Baltarusijos MŠ bendruomenių atstovai. Sužinojau daug naujo ir aš. Iš tokių MŠ grandų, kaip HSLDA advokatas Mike Donnelly, edukologijos teisės profesorius dr. Jan de Groof, visiems mums gerai pažįstamas savo pasauliniais MŠ tyrimais Brian D. Ray, rašytoja, publicistė Debra Bell, vienos populiariausių Mokymuisi šeimoje pritaikytos programos Klasikiniai pokalbiai (Classical conversations) autorė Leigh Bortins ar šią programą rusakalbiams paruošusieji Irina Šamolina bei jos sutuoktinis Aleksėjus Komovas. Tiek pavardžių bendram išprusimui ir kontekstui pajusti...

 Su M. Donnelly

 Su vokiete Sabina ir jos dukra, kurios dėl situacijos Vokietijoje
buvo priverstos emigruoti į Izraelį.

 Taip taip, čia tas žymusis Andre Stern, kalbėjęs per TEDx

Temos keitė vienos kitas, o aš laviravau tiek tarp sesijų, tiek tarp seminarų, tiek ir tarp miestų – atskridau į Sankt Peterburgą, čia apsistojusi aplankiau ir jį, ir Carskoje Selo (kitaip – Puškinas) su Katerinos rūmais bei žymiuoju gintaro kambariu, tuomet traukiau į Peterhofą, kur ir vyko konferencija. Vos spėjau po poros konferencijos dienų žymiuosius Petro rūmų sodus su fontanais aplankyti, o jau laukė kelionė greituoju traukiniu į Maskvą – ten konferencijos pratęsimas su keliskart didesne konferencijų sale, vos sutalpinusia apie 600 dalyvių ir svečių. Jau, atrodė, po poros dienų Peterhofe mano galva virė nuo įspūdžių ir informacijos, tačiau antras „užėjimas“ mostelėjo dar įspūdingiau. Seminarų kambariai lūžo nuo dalyvių, atmosfera kaito iki paskutinio vakaro, pažintys kaupėsi, sunku buvo ir atsisveikinti...

Grįžau. Kaip jau minėjau, su ne vienu kilogramu naujos patirties, naujų impulsų, idėjų, kurias bandau kiek apvirškinti, sudėlioti į lentynėles, galimai naudingas mums čia Lietuvoje. Kai kiek apsidėliosiu, porcijomis pasidalinsiu. Dabar gi kiek vaizdų iš kelionės.

Sankt Peterburgas. Apsistoju pas muziejininkę Katią. Pirmą vakarą ji man surengia vakarinį-naktinį pasivaikščiojimą po miesto centrą...

Izaoko cerkvė su 26 metrų skersmens kupolu.

 Skulptūra Petrui I-ajam.

Iš ryto sėdu į priemiestinį traukinį ir traukiu į Carskoje selo. Ten mano tikslas – Gintaro kambarys. Po to, kai su vaikais tiek domėjomės laivų katastrofomis ir galimai Vilhelmo Gustlofo laive nuskendusiomis Gintaro kambario plokštėmis, negalėjau ten nenuvykti... Ir, iš tiesų, nepasigailėjau...

 Katerinos rūmai su šiokia tokia turistų eilute...

Čia viską galima fotografuoti išskyrus... Gintaro kambarį. Cha...
Na bet aš jį mačiau. Ir dar štai vazdus iš jo atkūrimo proceso radau...

Rūmai ir parkas čia tikrai nuostabūs. Jei tik ne tie tuntai turistų ir ant kulnų nuolat lipančios ekskursijos. Džiaugiuosi, kad nesusigundžiau būti vienos jų dalimi, o pasiėmiau vietoj to audio gidą. Bent pamatyt kažką galėjau, o ne vien kitų ekskursantų nugaras...

Grįžtu vėl į Sankt Peterburgą. Dabar jau dieną lankau turistines vietas. Netradiciškai karšta. +27. O šiame mieste, kaip sykis, gatvėse labai mažai medžių. Jie tik parkeliuose, iki kurių reikia kažkaip nusigauti, jei pavėsio trokšti...

Lauktuvių medžioklė prie „Išgelbėto krauju“ cerkvės. 

Viena įsimintiniausių Pyterio cerkvių, kurios pašonėje – suvenyrų prekeivių miestelis. 

Didelio miesto mastelis mane vargina, todėl slepiuosi Faberge muziejuje. Nesu iš tų paklaikusių turistų, kurie žūt būt turi patekti į Ermitažo rūmus. Žinau, kad pusdienio vis tiek ten bus maža. Tad ar verta? Tad labai džiaugiuosi, šitoje visoje didybėje radusi kai ką miniatiūrinio, subtilaus, išieškoto... Į rankas vėl imu audio gidą ir mėgaujuosi pasakojimais apie meistrystės niuansus, kurių tiek daug šiame skubos amžiuje prarasta...

Emalės meistrų šedevrai. 

 Salė su žymiaisiais Faberge kiaušiniais

O čia jų kopijos muziejaus suvenyrų krautuvėlėje.

Duoklė istorijai. Ermitažas ir Aleksandro pergalės kolona. 

Pakylu į Izaoko cerkvės kolonadą. Čia – puikus audio gidas apie visa, ką matai aplinkui.
Labai verta užkopti tuos 200 laiptelių vardan to...

Trečią dieną sakai ate Sankt Peterburgui. Sėdu į priemiestinį traukinį ir judu Peterhofo link. Čia mane priima nuostabi jauna pora Olga ir Vitalis. Architektė ir ikonografas. Nepaprastai svetingi ir šilti žmonės, su kuriais vakarai po konferencijos prisipildydavo teigiamų emocijų ir šiltų, prasmingų pokalbių. Pirmąjį vakarą su Olga ištrūkstam pasivažinėti/pasivaikščioti po labai jaukų miestelį, Suomijos įlankos pakrantę. Net sunku patikėti, kad tokia įspūdinga vieta taip negausiai apgyvendinta – gatvės mašinų tiek, kiek jų Vilniuje būdavo sovietmečiu. Nors, tiesa, ir čia jau po truputį dygsta betoninės daugiabučių džiunglės miesto pakraštyje... Tad klausimas, kiek ilgai miestelio gatvės bus apytuštės...

Suomijos įlankos pakrantė

Žemutinis Peterhofo parkas. 

Toliau pagal planą – dvi dienos intensyvaus konferencijos grafiko, tad vos spėju ištaikyti laiką įspūdingajam Petro Pirmojo dvarui apžiūrėti. Nors visi giria, kad puikiai kalbu rusiškai, vis tik akcentas išduoda, kad esu ne vietinė, ir kasose tenka mokėti kainą, skirtą užsieniečiams. Dabar taip jau daugumoje Rusijos turistinių vietų – viena kaina vietiniams, kita – turistams. Olga pripasakoja įdomių dalykų apie tai, kai kūrėsi Peterhofo parkas, nuvežė prie tvenkinių, iš kurių išteka dvaro fontanus maitinantis upelis. Įdomiausia tai, kad fontanai purškia vandenį ne pompų ar siurblių pagalba, bet veikiami natūralios upelio tėkmės ir vandens slėgio. Patys rūmai pastatyti taip, kad žemutinį sodą nuo aukštutinio rūmų čia esantys pastatai skiria tarsi kokia damba. Todėl žemutinėje terasoje esantys fontanai drioksteli į viršų kaip turi būti. Reginys tikrai įspūdingas. Deja, parkui teturiu porą valandų, tad viską apeinu pakankamai skubotai, vakarėjant, jau beužsidarant parkui, todėl keli paskutinieji mano maršruto fontanai jau išjungti, valomi... Irgi savotiškai įdomu pamatyti... :)

Aukštutinių rūmų fragmentas

Vakarai, praleisti pas Olgą ir Vitalį buvo nuostabūs. Vitalis – profesionalus ikonų tapytojas, todėl buvo labai smalsu pamatyti ir išgirsti apie tai, kaip ir kodėl tos ikonos tapomos. Net nebūčiau pagalvojusi, kad kiekviena ikonoje naudojama medžiaga nėra atsitiktinė. Kaip ir spalvos.

Tam tikros subtilybės dengiant ikonas auksu, maišant jam klijus ir raižant tam tikrus simbolius – maži, bet labai svarbūs dalykai, reikalaujantys meistriškos rankos ir patirties... Be abejo diskutuojame ir apie šventraščius, Dievo įstatymo subtilybes ir ikonas viso to šviesoje. Visada įdomu išgirsti, kaip žmonės viską mato ir interpretuoja... 

Nauja diena – nauja pradžia. Vėl leidžiuosi į kelią. Šįkart – atgal į Sankt Peterburgą, iš kurio manęs laukia beveik keturių valandų trukmės kelionė greituoju traukiniu į Maskvą. Eilinį kartą mane gelbsti google maps'ai, kurie leidžia man patogiai planuotis savo kelionės maršrutą. Patogu vis tik šiais laikais – nereikia nei žemėlapių pirktis, nei praeivių klausinėti apie autobusų bilietėlių pardavimo vietas... Viskas paprasta ir aišku. Sankt Peterburge nesudėtinga bet kada įsigyti vienkartinį pravažiavimo bilietą, Maskvoje – įsigyti kortelę „Troika“ – savotiškas „Vilniečio kortelės“ ar angliškojo Oyester 'io atitikmuo. Belieka tik gerai įsitaisyti ir keliauti. Tiesa, stotys ir jų kultūra vis dar atskiras žanras... Nuorodų į, pvz., tualetus tenka ieškoti ilgai ir nuobodžiai. Neradus klausiu darbuotojo. O šis lyg savaime suprantamą dalyką man rodo mostelėdamas ranka: "Ну там, за углом“ (na ten, už kampo)... O už to kampo pasukus irgi dar reikia gerai pakrapštyt galvą, kur eiti toliau. Su laukimo salėmis irgi ne visur gerai... Na bet. Užtat greitasis traukinys – dešimt balų. Jame – intranetas su mediateka, galimybė pasirinkti bilietą prie staliuko (pirkau labai iš anksto, tad turėjau iš ko rinktis), gražus, sovietmečio nebeprimentantis interjeras, malonus aptarnavimas, todėl kelionė buvo tikrai komfortiška ir neprailgo. Maskva pasitiko sutemomis. Neįvertinau to, kad Maskvoje laikas – kaip ir pas mus, nors geografiškai matosi, kad turėtų būti jau kitoje laiko juostoje. Todėl 8 val. vakaro jau temo. Kol nusigavau iki savo naujosios nakvynės vietos, jau ir visai sutemo. Na bet – gatvės apšviestos, autobusuose yra šviesa, tad... Nusigavau.

Vėl dvi dienos konferencijai paaukotos. Tarpe tarp jų – pasivaikšiojimas po naktinę Maskvą. Nuveža mane prie Patriarcho tvenkinių (čia prasideda M. Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ veiksmas), kur pamatau Maskvą visai kitokią, nei ją įsivaizdavau. Jaukios gatvelės, mažaaukštė statyba – tradicinis Europinis miesto senamiestis. Džiaugiuosi vakariniu pasivaikščiojimu, nes be jo Maskva man būtų palikusi tik pompastiško ir grandiozinio miesto vaizdą.

Įžymusis ženklas „kalbėti su nepažįstamaisiais draudžiama“.

Konferencijai pasibaigus turiu vieną dieną pasivaikščiojimui po Maskvą. Lynoja, todėl Aleksandra, pas kurią apsistojau, mielai paskolina skėtį, o aš jau traukiu į Maskvos centrą, „atsižymėti“ turistinėse vietose. Mano planuose: Raudonoji aikštė, Kremlius, Senasis Arbatas, K. Melnikovo namas, Zariad'je parkas. Iš tiesų lietus mane gelbsti, nes jo dėka mieste daug mažiau žmonių. Tik va, gaila, Raudonoji aikštė uždaryta, nes joje, kaip vėliau išsiaiškiname, vyksta... nepatikėsite – priėmimo į pionierius šventė... Kaip Aleksandra pasakė: „Aš net neįsivaizdavau, kad tie pionieriai vis dar egzistuoja“... :) Tad tenka ratais apeidinėti tą aikštę, kad galiausiai galėčiau tęsti savo numatytą maršrutą. Atsidūrusi kitapus Kremliaus, randu ten gražų Aleksandro sodą su įvairaus mastelio fontanais ir sutinku dar kolegas amerikiečius iš konferencijos.

Iš čia patraukiu naujojo, „Zariad'je“ vardą gavusio parko link. Tai – naujas parkas, iškilęs vietoje buvusio grandiozinio tarybinio viešbučio, kuris atgyveno savo amžių ir buvo nugriautas dėl prastos kokybės. Skonio, žinoma, reikalas, bet man šis parkas labai patiko. O ypač gera buvo lietingą vėsią dieną užsukti į multimedinį turizmo informacijos centrą, sušilti ir išgerti karštos arbatos. Beje, gauromečio arbata (Ivan Čaj) pas juos praktiškai pagrindinė arbata, esanti daugelio kavinių meniu. Neatsisakau jos ir aš. Sušilus ir apžiūrėjus vietinę ekspoziciją traukiu toliau, nors jei būčiau turėjusi daugiau laiko, tikrai būčiau neatsispyrusi išbandyti VR skrydį virš Maskvos ar kokią kitą čia esančią atrakciją.

Parko planas

Tokie štai rožiniai medžiai „susodinti“ ne vienoje Maskvos vietoje.
Iš toli atrodo tarsi žydinčios kokios sakūros, tačiau iš arčiau priėjus pamatai,
kad tai – tik lempučių girliandų medis, jaukiai nušvintantis tamsiu paros metu.

Multimedijos centras, pusiau pakištas po žeme.

Pasivaikščiojimo takas virš Maskvos upės

Lietingą dieną čia girdisi paukščių čiulbėjimas.
Akustinė apgaulė, sklindanti iš ant medžių sukabintų garsiakalbių...
Bet vis tiek smagu. :)

Iš Zariadje parko traukiau Arbato link. Dėl sportinio intereso... Lietus vėlgi mane gelbėjo nuo masės žmonių, todėl labai jaukiai prasiėjau šia legendine gatve. O visai šalia jos (kaip pasufleravo man Aleksandra), įsitaisęs žymaus Rusijos Architekto Melnikovo eksperimentinis namas – apipintas istorijomis ir legendomis. Nedidelis sklypas greta senojo Arbato, kadaise išskirtas talentingas architektui, aptvertas tvoromis, tačiau su atvirais varteliais. Į namo vidų patekti net ir maskviškiui pakankamai sudėtinga, o ką jau kalbėti apie atsitiktinius praeivius. Namas avarinės būklės, todėl į jį įleidžiami tik 5 žmonės per mėnesį. Bilietai į šią „atrakciją“ parduodami konkrečią mėnesio dieną, konkrečią valandą. Internetu, vos prasidėjus bilietų prekybai, turi kuo greičiau spėti suvesti krūvą savo duomenų, įskaitant net paso numerį ir jo išdavimo datą, todėl turi būti viską pasiruošęs, pasidėjęs po ranka, kad tavęs neaplenktų kiti. Per porą minučių bilietų nelieka, ir smalsūs entuziastai turi laukti kito mėnesio, kad vėl gautų šansą nusipirkti laimingąjį bilietą. Tiesa, šiuos niuansus žino tik vietiniai – greta namo sargo būdelėje sėdintis senukas jums tik droviai nusišypsos ir mostels ranka į lentelę, kurioje nurodytas internetinis adresas bilietų įsigijimui. Ir daugiau nieko nepasakys.

Na ir vyšnaite ant torto šioje mano kelionėje turėjo tapti visiškai ne turistinis objektas – Draugystės parkas, kuriame turėjau užduotį surasti 1957 metais čia pasodintus ąžuolus. O priešistorė tokia: 1957-aisiais mano tėtė su kitais studentais iš viso pasaulio dalyvavo tarptautiniame jaunimo ir studentų festivalyje. Šventės organizatoriai sumąstė išnaudoti jaunuolius įduodami kiekvienam po kastuvą ir medelio sodinuką. Mano tėčiui ir keliems bendražygiams teko ąžuoliukai. Juos jie pasodino netoli parko įėjimo – štai juos ir norėjau rasti bei pažiūrėti, kaip gi jie laikosi, kaip nuo to laiko pasikeitė ir pats parkas. 

Įėjau, kaip vėliau supratau, pro visai kitą parko pusę. Ir, aišku, ąžuolų neradau. Parke vyravo klevai, kaštonai, liepos, bet ąžuolai?.. Čia jų tiesiog nebuvo... Nenorėjau pasiduoti, todėl ėmiau skersai išilgai naršyti po parko teritoriją, kol galiausiai radau. Tokius gerai įmitusius ąžuolus. Kokių 20 čia jų buvo greta vienas kito. Kadangi tai buvo vieninteliai mano  surasti tam momentui ąžuolai, primečiau, kad gal labai geros augimo sąlygos jiems buvo, kad tokie dručkiai užaugo (apie 40-50 cm skersmens). Visgi abejonių buvo, ar tikrai per 60 metų ąžuolas gali išaugti toks storas...

Jau visai prieš išeinant iš parko aptikau kitą nedidelę grupelę ąžuolų. Ir, jei tėtė tikrai mena, kad jie buvo sodinti netoli įėjimo, tai turėtų būti šie... Apie 30 cm skersmens. Plius minus tai, ko galima būtų tikėtis iš ąžuolo po 60 metų. :)

Tuo ir baigėsi mano trumpa pažintis su Maskva ir Rusija. Kadangi nesu standartinė turistė, ieškojau visur būdama sau mielų dalykų. Kiek bėgau nuo to, kas man nepatiko, traukiausi, kiek tai buvo įmanoma, į nuošalį nuo tos gigantiškos architektūros, nuo metro triukšmo ir masės žmonių. Finale supratau, kad nieku gyvu nenorėčiau gyventi tokiame dideliame ir triukšmingame mieste. Skrisdama lėktuvu virš Lietuvos ir Vilniaus gėrėjausi žaluma, kuri supa Vilnių ir pavydėjau sau, kad grįžtu... :)

Oro uoste manęs jau laukė šeimynėlė, puikiai atlaikiusi be manęs 10 dienų. Esu dėkinga jiems, kad turėjau tokią galimybę ištrūkti ir parsivežti toną patirties ir įspūdžių...