Molio vaikai: 3-oji kelionės po Lietuvą diena.

Šiauliai-Kryžių kalnas-Telšiai-Barstyčiai-Liepoja

Šiauliuose atsidūrėme būtent tą dieną, kai Darius šventė savo gimtadienį. Todėl apsilankymas jo gimtajame mieste tapo jam gimtadienio dovana. Iš pat ryto, pasileidę plaukus, leidomės centro link.

Viename kiemelyje aptikome šaunią vaikų žaidimo ir sporto aikštelę. Pats tas rytinei mankštai...

Toliau mūsų laukė taip vadinamas Šiaulių „bulvaras“. Jam Darius turėjo daug sentimentų, tad prisiklausėme nemažai jo vaikystės-jaunystės pasakojimų apie čia buvusias vienokias ar kitokias parduotuves, pramogas, mažosios architektūros formas. O pastarųjų čia tikrai netrūksta. Nežinau, ar dar kuriame mieste esu mačiusi tokią jų gausą vienoje vietoje... :)

Tai pelikanas fontano forma...

Tai gaidys, nutūpęs ant miesto laikrodžio...

Tai žaismingas keramikos darbas virš gėlių parduotuvėlės...

Tai drugelių būrys, išmarginęs teatro sieną...

Čia pat ir seneliukas, prie kurio rastas užrašas „Ledainė“ mus apgauna – pasirodo, istorija jau pasikeitusi – ledainės čia seniai nebėra...

Tačiau yra štai netikėti variniai pusrutuliai, masinantys prieiti tiek iš arčiau pažiūrėti, tiek išbandyti jų skambesį.

Vis tik „muziką“ randame kiek toliau. Skulptūra tokiu pavadinimu puikuojasi ties Didždvario gimnazija.

Tame pačiame bulvare dar randame knygų...

... kobrų...

... chameleonų...

... riedulių...

... ir nesunešiojamų kurpaičių...

Faktas, kad jų sudėvėti ir mums nepavyko... Nusispjovėme ir patraukėme ieškoti ledų...

Atsigaivinę tęsėme savo kelionę – pasimėgavome sūpynėmis...

Paknibinėjome Radijo ir televizijos muziejaus sienos eksponatus. Buvo pirmadienis, tad pats muziejus buvo uždarytas. Teko tenkintis tuo, kuo galėjome.

O tada netikėtai užvertėme akis į viršų ir pamatėme „pobalkoninį“ meną...

Ką ir bepridursi – Šiauliai tikrai moka nustebinti... Žodžiu, kur tik žingsnį žengdavome, ten vis ką nors rasdavome. Sunku viską net suskaičiuoti, nupasakoti, aprašyti.

Faktas vienas – Šiauliams dedame riebų pliusą ir planuojame kada nors vėl grįžti – juk muziejai, įskaitant šokolado, dviračių ir radijo bei tv, liko neatrasti...

Kai jau pasiekėme tą žymiąją geležinio vilko pusseserę – geležinę lapę, vaikai net iš automobilio nebenorėjo išlipti – įspūdžių, matomai, jau buvo per daug kaip vienai dienai... Todėl tik mudu su Darium „atsižymėjome“ prie jos ir legendinio „auksinio berniuko“.

Toliau mūsų laukė Kryžių kalnas. Šioje vietoje neturėjau jokių lūkesčių – tenorėjau, kad vaikai susipažintų su šia unikalia vieta.

Pasirodė, kad veltui nuogąstavau – vaikams Kryžių kalnas paliko nenusakomą įspūdį...

Su didžiuliu susidomėjimu jie tyrinėjo čia esančius visokio plauko kryželius, uždavinėjo galybę klausimų, o finale ieškojo atminčiai nusipirkti ir patys po kryželį.

Magdė dar ir gintarinį medelį atminčiai prigriebė. Negalėjo atplėšti nuo jo akių...

Liutauras su Darium gi negalėjo atsitraukti nuo netikėtai į šią vietą atrūkusios gausybės Corvette automobilių. Nežinom, ką šių gražuolių kompanija čia veikė, bet mums buvo labai į naudą. :)

Per tą laiką visi išalkome ir Google žemėlapyje ėmėme ieškoti vietos skrandžiams pamaloninti. Akys užkliuvo už Kuršėnų ir ten įsikūrusios KoiSushi užkandinės. Vaikai, pastaruoju metu labai pamėgę šį rytietišką patiekalą, ar kaip čia jį pavadinus, spirgėjo, kaip norėjo greičiau ten nukakti.

Nusivilti neteko. Mūsų laukė nepaprasto skanumo šalti ir šilti sušiai bei rami nedidelės užkandinės salikė.

Buvo tikrai nepaprastai skanu. Porcijos didelės, ne per daug brangios, maistas šviežias ir kokybiškas. Dešimt balų.

Pasisotinę keliavome toliau. Kelias vedė Telšių link. Kiek svarsčiau – užsukti mums ten, ar ne. Galiausiai nusprendėme – užsukame. Gal vieną kitą Telšių mešką išvysime... Vis tik pasiekus šį miestą, meškos mums mažiausiai rūpėjo. Mat galvas mums apsuko neįtikėtinai vaizdingame kraštovaizdyje įsikūręs sakyčiau Šveicariško tipo kurortas, atėmęs mums žadą.

Prisipažinsiu – Telšiai tapo mūsų šios kelionės atradimu ir neabejotinu favoritu. Tokio tvarkingo, skoningo, jaukaus ir įdomaus miesto seniai nebuvau mačiusi.

Žodžiu – pasivaikščioję miesto kalneliais pakalnėlėmis, nusileidę į ežero pakrantę ir vėl užkilę iki Telšių Katedros, pakeliui aptikome ir tas pačias gražuoles meškas...

... ir didžiulį sieninį kariljoną, ir gaivinantį fontaną...

Aš dar užmečiau akį į savo silpnybę – miesto maketą, o tada jau tikrai atsisveikinome su šiuo miesteliu bei pilni įspūdžių keliavome toliau...

Kaip į kelionę buvau įtraukusi Stelmužės ąžuolą, taip įtraukiau ir didžiausią Lietuvos riedulį – Barstyčių akmenį. Keliaujant nuo Telšių, gero kelio šios vietos link neradome – dardėjome dulkėtais žvyrkeliukais. O kad dulkės ir ratų dardėjimas neslėgtų, bandžiau vaikams piešti didžiausio Lietuvos riedulio vaizdą... Tik štai neįvertinau, kad jų fantazijos nuskrido daug toliau, nei aš galėjau įsivaizduoti. Todėl kai atvykome į vietą ir pamatėme šį – mano akimis žiūrint – gigantą, vaikai tepasakė: „Ir čia skaitosi didžiausias akmuo?...“ „Aš galvojau, jis bus kokius dešimt kartų didesnis...“ – kiek nusivylęs stebėjosi Liutauras. Žodžiu, neapdairiai čia aš jiems lūkesčius pakursčiau... Na bet... Apsikalbėjus, pasiderėjus vis tik pavyko įkalbėti juos ropštis ant to milžino-nemilžino, didesnio už mūsų namą, kupros ir įsiamžinti...