4-oji kelionės po Lietuvą diena.

Liepoja.

Kai skubėti niekur nereikia, galima ir pamiegoti... 

Todėl išsiparpiam, kiek lenda, ir lekiame prie jūros. Čia mus nuveža tramvajus, kuris vaikams – ne mažesnė pramoga, regis, nei pati jūra.

Jūra mus pasitinka su apytuščiu pliažu – būtent to ir trenkėmės, tiesą sakant, į Liepoją, nes prigrūstų pliažų nemėgstame nei vienas. 

Jūra rami it ežeras, todėl vaikai mirksta vandeny ir dūksta iki negalėjimo. :)

Kai jau atsimaudome iki soties, grįžtame namo pasidėti daiktų, papietaujame ir traukiame į kitą Liepojos galą – į Tarzanų parką. 

Pakeliui pro autobuso langą apžiūrime Liepojos centrą...

Ir štai pagaliau pasiekiame savo tikslą – vaizdingame pušyne įsikūrusį laipynių parką.

Niekaip vis neturėdavome progos tokio išbandyti Lietuvoje. Tad drąsiai nusipirkome bilietus, apsimuturiavome visa ekipiruote ir nusiteikėme palaipioti.

Deja, Liutaurui įrengtos laipynės pasirodė per aukštai (nedraugauja vaikis su aukščiu), mane po kelių minučių ėmė pykinti nuo nestabilių paviršių. Vienintelė Magdė drąsiai yrėsi toliau, visgi ir jai netrukus pasirodė trąsa per sunki, ir ji sukosi atgal. 

Aš grąžinau savo laipiojimo įrangą, deja, atgauti sumokėtų pinigų už bilietą... nebegalėjau. Jauni čia dirbę vaikinai įtikinėjo, kad jų sistema neturi tokios galimybės. Buvo kiek keista, bet negi akis draskysi... Vaikai tuo tarpu perėjo prie jaunesniems vaikams skirtų trasų, kurioms, beje, netiko ant mūsų apraišų buvusi karabinų sistema – suprask, toms trąsoms jie buvo... per dideli... 

Na, per dideli ar ne per dideli, bet galimybė pasirikti trąsą pagal savo gebėjimus, man regis, yra svarbiau nei kažkoks dirbtinai uždėtas standartas... 

Visgi tų vaikiškų trąsų čia buvo nedaug, vaikai jas greitai perėjo, ir realiai po gero pusvalandžio laipiojimo mes jau traukėme atgal. Labiausiai čia patiko Magdei. Ji netgi sakė, kad kol kas jai ši vieta kelionėje patiko labiausiai iš visų. Liutauras buvo santūresnis. Apibendrindamas pareiškė, kad didžiosios trąsos jam buvo per sunkios (realiai – per aukštai pakabintos), o mažosios – per lengvos. Na, ką darysi – sužinoti, kas tau tinka, o kas ne – irgi vertinga...

Vėl sėdame į atobusą ir važiuojame papietauti. Kelionėje pamėgti sušiai ir kitas azijos maistas atveda mus į „Olive“ restoranėlį. Gardžiai papietavę ir kiek pailsėję vėl traukiame prie jūros – išsimaudyti ir saulės „nuleisti“...

Taip paprastai ir baigiasi mūsų pirmoji diena Liepojoje...