Vilnius-Labanoras-Zarasai-Stelmužė-Daugpilis
Nors prognozės žadėjo labai neblogus orus, kelionės startas išpuolė lietingas... Grėsmingai virš kiemo pakibęs juodas debesis tarsi dar lūkuriavo pakibęs, kol išvažiuosime, o tada... kai dėjo, tai dėjo... :)
Nesinorėjo niekur stoti be reikalo – lietus pliaupė taip, kad net pro langą nelabai kas matėsi... Vis tik ties Labanoro miesteliu sulėtinome greitį.
Jaukus, tvarkingomis sodybomis pasitikęs miesteliukas, norom nenorom kvietė stabtelėti... Kad ir neatveriant lango.
Lietus aprimo tik ties Palūše – čia stabtelėjome į ikoninę Palūšės bažnytėlę, kažkada besipuikavusią ant 1 lito banknoto, pasižiūrėti.
Pasižiūrėjome. Išmintingų žodžių virš durų radome... Automobilyje nusėdėtas kojas pramankštinome.
Greta dar ir pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kompozitoriaus Miko Petrausko paminklą bei interaktyvų suoliuką aptikome, prie kurio galima pasiklausyti šio kompozitoriaus kūrinių.
Na ir, žinoma, aplankėme čia įsikūrusį Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centrą.
Labai mums visiems patiko jame. Nors ekspozicija čia ir ne iki galo baigta, vis tik mus pasitikusi darbuotoja maloniai įleido į ekspozicijų salę. Tiesa, pati ekspozicija šiame lankytojų centre prasideda... tualete... :) Taip taip, perskaitėte (išgirdote) teisingai. Įtariu, kad esant didesniam lankytojų centrui, čia nusidriekia neblogos eilutės... Nes na... patys pažiūrėkite, koks grožis kaba ant šių patalpų sienų...
Ekspozicijų salėje mūsų laukė istorija apie anksčiau ir dabar plukdomas į kitą ežero krantą karves, ...
... įvairios interaktyvios užduotys vaikams...
... ir kitos netikėtai malonios smulkmenos...
Atsikvėpę Palūšėje, judėjome toliau. Pakeliui buvo Zarasai. Deja, lietus ir toliau nemaloniai merkė, todėl čia stabtelėjome vos kelioms minutėms... Labai norėjau pamatyti apžvalgos ratą-taką, pakibusį virš Zaraso ežero, tai tiek realiai tų Zarasų ir tepamatėme... :)
Susigūžę nuo vėl įsisiūbuojančio lietaus, sliūkinome atgal į automobilį ir riedėjome toliau – Stelmužės ąžuolo link. Tai jis buvo tas kaltininkas, dėl kurio buvo pasirinkta tokia pirmosios kelionės dienos kryptis. Kadangi niekada nebuvau dar mačiusi mūsų Lietuvos „galiūno“, vis kirbėjo noras ištaisyti šią klaidą, o ir vaikams jį parodyti.
Galiūnas, deja, nepasirodė mums labai kažkuo įspūdingas. Gal iš dalies dėl to, kad koją kišo tas pats niekadėjas lietus, o gal iš dalies dėl tų visų paramstymų, per kuriuos sunku darosi įžiūrėti ir patį ąžuolą: tvoromis aptvertas, skardomis aprėdytas... Na, ką aš žinau... Apart fakto, kad tai – seniausias Lietuvos ąžuolas, nelabai kuo pasižavėti ir galėjome... Džiaugėmės, tiesa, tuo, kad spėjome atvažiuoti čia keliomis minutėmis anksčiau nei pilnas autobusas turistų. Pastarieji tuoj it skruzdės apsupo Stelmužę iš visų pusių – tikrai nebūtume tilpę kartu su jais į kadrą...
Vėl slėpėmės nuo lietaus, lįsdami į automobilį, vėl riedėjome keliais keleliais. Gerai, kad šieji nedulkėjo. Atriedėjome iki Daugpilio. Daug kas mūsų klausė, kodėl gi Daugpilis? O gi todėl, kad čia radome nebrangią nakvynės vietą ir keletą lankytinų objektų. Ir – nepatikėsite – pagaliau išsiblaiviusį dangų. Tai, beje, buvo smagiausias šios dienos momentas.
Išsikrovę daiktus patraukėme apsidairyti po miestą ir papietauti. Kojos mus atvedė į „Pasaulio stebuklų“ (Pasaules brīnumi) kavinukę, kurioje, žiū, dar ir šį tą naujo sužinojome...
Ant sienos puikavosi nuostabus piešinys su septynių pasaulio stebuklų žemėlapiu. Buvo ką veikti, kol laukėme maisto. :)
Kai jau pilvai buvo pamaloninti, keliavome susipažinti su miestu. Netoliese buvo įsikūręs P. Dubrovino parkas. Šiaip parkas gražus – su gėlynais, fontanu, interaktyviais mažosios architektūros elementais, garžiai sutvarkytais takais. Keista tik buvo matyti sovietų kariams skirtą memorialą su ten degančia taip vadinamąja „amžinąja ugnimi“... Tarsi ne 2024-ieji būtų...
Iššniukštinėję skersai išilgai visą parką, sėdome į tramvajų ir pasileidome juo į kitą miesto galą. Sako, kad ši atrakcija – tiesiog privaloma atvykus į Daugpilį. Kodėl gi ne? Iš tiesų atrakcija paprasta, bet labai smagi. Pakeliui pamatėme ir gatvėje eksponuojamą senąjį Daugpilio tramvajų, ir vien tramvajui skirtų gatvelių, įsispraudusių tarp senų raudonų plytų namų, ir naujuosius miesto rajonus.
Čia jau, žiūrėk, ir vakaras užklupo. Lietaus debesys nuplaukė tolyn, pranašaudami visai neblogą kelionės tęsinį, ir mes, su viltimi, kad rytoj laukia graži diena, atpėdinome į savo laikinuosius namus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą