Kėdainiai-Birštonas-Druskininkai.
Atsikėlę ir palikę jaukų nakvynės prieglobstį, keliavome pasidairyti po Kėdainius... Pagrindinis mūsų taikinys šiandien – Evangelikų reformatų bažnyčia su Radvilų mauzoliejumi.
Pasižvalgome po lakoniškai dekoruotą vidų su įspūdingo grožio ąžuoline sakykla, pažiūrime čia besisukantį filmą apie šios bažnyčios istoriją ir leidžiamės į požemį, kuris buvo atrastas sovietmečiu, įlūžus čia važiavusiam traktoriui. Palaikai savu laiku buvo išniekinti, sarkofagai ir išvogti, ir sugadnti, tačiau dabar mauzoliejuje viskas gražiai pateikta tvarkingoje ekspozicijoje.
Vaikams kyla daug klausimų dėl čia palaidotų mažamečių. Aš taip pat šios istorijos detalių nežinau. Viena aišku – buvo nelengvas metas tuomet gyventi. Įvairios ligos, epidemijos, higienos trūkumas darė savo...
Dar pasisukioję po miesto aikštę, paliekame Kėdainius ir leidžiamės toliau. Nors dėl laiko stokos į maršrutą neįtraukiau taip vainamų „Lietuvos alpių“, kaip jas vadina vietiniai, vis tik pro automobilio langą išvydome jas – tas baltas kalnų viršūnes... A... Apie ką aš čia? Taigi apie „Lifosos“ balto fosfogipso (iš principo – gipso, su šiokiomis tokiomis trąšų priemaišomis) kalnus. Iš tolo jie atrodo visai įspūdingai, bet kopti į tokius turbūt nelabai norėtųsi...?
Vis tik labai nesiblaškome ir keliaujame mūsų šios dienos tikslo link – turime surasti pogrindinę „ab“ spaustuvę. Atvykę netoli Domeikavos, Nėries slėnyje pasislėpusios spaustuvės iš tiesų ieškome ilgokai. Vis tik radę susižinome, kad norint čia pakliūti, reikia rezervuotis ekskursiją konkrečiu laiku. Ech... Vis tas Gūglas mus suklaidina su savo nurodytais darbo laikais...
Mūsų laimei, mus pasitikusi moteriškė pasakė, kad kaip tik už valandos yra rezervuota viena ekskursija, kurioje tėra vos keli žmonės, tad mes galėtume prie jos prisijungti.
Nors planai dėl to, atrodė, griūva, vis tik viskas išėjo į gera. Kaune buvome suplanavę susitikti su viena bičiule, iš kurios ne pirmi metai perkame medų, tad tą valandą kaip tik nutarėme išnaudoti šiam reikalui.
Viskas idealiai sutilpo laike, ir mes po valandos, jau pasikrovę medučio, vėl kopėme į kalniuką, kuriame turėjo būti pasislėpusi mūsų ieškoma pogrindinė spaustuvė.
Dabar tik sužinojome, kad mus prieš tai pasitikusi moteris yra šią spaustuvę įkūrusio ir čia dirbusio spaustuvininko Vytauto Andziulio žmona Birutė. Užgniaužę kvapą klausėmės gyvosios istorijos liudijimų apie spaustuvės įrengimą, slaptą įėjimo mechanizmą, sudėtingą paslapčių saugojimą aplink besisukiojant trims mažamečiams ir kitus tuomet tykojusius pavojus bei kilusius iššūkius.
Galiausiai sužinojome, kad šios spaustuvės lankymas be kita ko dar yra ir nemokamas... Tik atsiminimo bilietus gavom. Norėjosi kaip nors atsidėkoti poniai Birutei, tačiau ši tikino, kad jai didžiausias atlygis yra mūsų apsilankymas ir domėjimasis istorija.
Nenoriu per daug pasakoti apie šią spaustuvę – siūlau patiems atvažiuoti ir, kol dar yra gyvų istorijos liudininkų, patiems pamatyti bei išgirsti. O jei jau tikrai negalite, tai bent Youtube pasižiūrėkite...
Na, o mes tuo tarpu judame toliau. Jau gerokai išalkę. Todėl pasiekus Birštoną ir šiaip ne taip radus, kur pasistatyti automobilį, skubame užsisakyti pietus kavinėje-bare „Sala“. Laukiame savo patiekalų ilgokai, nes lankytojų netrūksta, tačiau atnešti patiekalai tooookie skanūs (nors iš nuotraukos greičiausiai taip visai neatrodo), kad atperka visas ilgo laukimo nuoskaudas...
Taigi – dabar jau sotūs ir laimingi – galime kiek pasižvalgyti po Birštoną.
Mūsų tikslas tam kartui – nueiti iki mineralinio vandens garinimo statinio. Kiek gūglinausi internete, niekaip nesugebėjau suprasti, kas tai per „daiktas“ ir kam tas mineralinis ten garinamas.
Tik nuėjus ir pamačius visa tai iš arti, pagaliau supratau, kad kalba čia eina apie druskingo vandens sukeliamą mikroklimatą šio statinio viduje. Kažkas panašaus į druskos kambarį, tik po atviru dangumi ir skysta forma. :)
Pati idėja labai smagi. Gaila tik, kad šiaudai vietomis jau kiek apsigleivėję ir apaugę neaiškios kilmės dariniais, o suoliukai, ant kurių hipotetiškai tarsi norėtųsi matyti sėdinčius ir inhaliacijomis besimėgaujančius žmones, daugumoje visi šlapi nuo per visur varvančio ir besitaškančio vandens...
Todėl ilgiau užsibūti net nelabai yra kaip...
Tad traukiame po truputį automobilio link, pakeliui vėl kiek pasižvalgydami po Birštoną, ir judame dabar jau Druskininkų link. Ten, atokiau nuo miesto centro, mūsų laukia didžiulis, nepaprastai jaukiai įrengtas išnuomotas butukas, į kurį įlindę nebenorim tądien nieko...
Tik atsipūsti, atsipalaiduoti ir... nebent stalo žaidimą kokį sužaisti... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą