Tauragė-Raseiniai-Kėdainiai
Gerai išsimiegoję ritamės iš lovų ir tęsiame savo pažintį su Taurų nuotykių parku.
Vis tik pats įspūdingiausias šio parko akcentas – didžiulis tinklų kiemas. Magdei – nerealiausia pramoga, Liutaurui – šiokią tokią įtampą keliantis įrenginys. Jam, kaip ne itin mėgstančiam aukštį, tokios konstrukcijos nėra pačios mieliausios. Visgi sesė, įtraukusi į gaudynes, kurį laiką priverčia nugalėti jį savo baimes ir gerokai kartu pasiausti...
Galiausiai vaikai išsisemia ir čia... Keliaujame toliau, pro langą mojuodami Tauragės piliai...
Kita mūsų stotelė – Raseiniai. Ši vieta mūsų maršrute neatsitiktinė. Legenda teigia, kad kadaise čia gyveno Raseinių Magdė. Pati istorija apipinta labai skirtingomis versijomis, iš kurių mus labiausiai užkabinanti yra ta, kad XIX a. į Raseinius buvo atvykusi prancūzaitė Magdė, iš svečios šalies atvežusi prancūziškos mados elementų. Dėl to vietinės merginos jai pavydėjo, įvairias paskalas skleidė, galiausiai ir pačios ją kopijavo... Pažinodami mūsų Magdę, turbūt nenustebsite, kodėl būtent ši Raseinių Magdės versija mums atrodo šypseną kelianti. :) Maironis gi savo poemoje „Raseinių Magdė“ nupiešė Sapiegų ir Radvilų laikais gyvenusios gražuolės portretą, kuri dėl savo grožio ir renesansui būdingos elgsenos, kėlė kiek kitokias asociacijas. :) Kaip ten bebūtų, savu laiku buvo leistas ir laikraštis „Raseinių Magdė“, keptas „Magdės plokštainis“. Todėl į Raseinius neužsukti negalėjome... :)
Praėję paminklą laisvės kovų dalyviams atminti, kitąpus gatvės radome ir Magdės šulinį.
Karštą vasaros dieną toks stabtelėjimas prie gaivaus šulinio buvo pats tas... Atsigaivinus buvo gera tęsti kelionę.
Dabar gi mūsų laukė ilgiausias ir aukščiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas, nutiestas Lyduvėnuose. Gražuolis tikrai įspūdingas, su visais savo 599 metrais niekaip pilnai netelpantis į kadrą...
Atgavę amą, važiuojame toliau. Kelias suka pro Šiluvą. Sustoti nesustojame, bet į Šiluvos bažnyčią pro automobilio langą akį mestelime...
Asfaltuotas kelias netrukus baigiasi, ir mes dardam dulkėtais keliais keleliais. Atidardame iki Minaičių. Čia mūsų laukia savitas lankytinas objektas – 1949-ųjų metų vasario 16-osios deklaracijos paskelbimo vieta, partizanų bunkeris.
Mus pasitiko kukli užrakinta medinė klėtelė. Vat ir pasitikėk Google'o aprašymais, kur buvau radusi, kad ši lankytina vieta veikia ištisą parą... Che...
Gerai, kad už lango buvo užkištas informacinis lapelis su pora telefonų numerių. Vienu jų paskambinę sužinojome, kad prieš apsilankant čia reikialinga rezervacija, nes pastoviai šioje vietoje jokie darbuotojai nebudi. Vis tik spėjau paklausti, kam skirtas antrasis telefono numeris, kuriuo netrukus jau skambinau netoliese gyvenančiai savanorei. Mūsų laimei, ji kaip tik turėjo laisvą pusvalandį ir už kelių minučių jau įleido mus į vidų apsižvalgyti.
Tuoj klausiame, ar yra galimybė nusileisti žemyn į patį bunkerį ir jį apžiūrėti. Išgirstame atsakymą, kad paprastai lankytojai į patį bunkerį neįleidžiami, tačiau kadangi ant bunkerio grindų užmatom kokio tai lankytojo netyčia numestą ir ten užsilikusį Coca-cola'os buteliuką, darbuotoja nusišypsojusi sako padarysianti mums išimtį su sąlyga, kad iškelsime tą ne vietoje gulintį buteliuką... :)
Tokios progos atsisakyti tikrai neketiname ir netrukus leidžiamės stačiomis kopetėlėmis žemyn...
Atlikę ne vietoje numesto buteliuko pašalinimo operaciją, apžiūrime ir gyvosios istorijos artefaktus: įvairius užrašus, rašomąją mašinėlę, drabužius, gultus, ginklus, kitus asmeninius čia gyvenusių partizanų daiktus...
Taip, kartais mums iš tiesų kaip tai aklai vištai pasitaiko ypatingų radinių... Lipame iš bunkerio lauk, apsidarome dar čia įrengtame muziejuje, vaikai palieka įrašą lankytojų knygoje, padėkojame už nuostabią patirtį dirbančiai savanorei ir judame toliau...
Tais pačiais dulkėtais keleliais dardame toliau. Artėjame Krekenavos link. Čia stabtelime papietauti kavinėje „Laimė kartu“. Vėl gardžiai papietaujame ir pasidžiaugiame sava laime gyventi čia ir dabar...
Viską iššniukštinėję dar ilgokai kalbamės ir su čia dirbančiu centro darbuotoju, kuris mums dar daug ko pripasakoja. Jo dėka suprantame, kad nebespėsime šiandien nuvykti į netoliese esantį Pašilių stumbryną, mat jo darbo valandos šiandien jau baigėsi...
Ką darysi... Tenka pasitenkinti bent greta stovinčiu apžvalgos bokštu... Į jo viršų netrukus tekini pasileidžia vaikai, o aš keliu droną ir ieškau Nevėžio senvagės kilpų...
O tada leidžiamės ieškoti geografinio Lietuvos centro... Nesunkiai randame.
Kažko labai įspūdingo čia nėra, tačiau pats faktas, kad esame šiuo metu Lietuvos „bamboje“, visai smagus. Ta proga pasimaivome, užfiksuojame vakarėjančias akimirkas ir po truputį judame nakvynės vietos link – į Kėdainius...
Kėdainius atradau prieš kelerius metus, kai vežėme kremuoti tėčio palaikus. Tąsyk užsukome į Kėdainius papietauti ir aptikome dėmesio vertą Kėdainių muziejų. Dabar gi mūsų taikinyje buvo kiti objektai, tačiau juos palikome ateinančiai dienai... O šį vakarą, įsikūrę laikinuose namuose, išlindome pasidairyti po miestą, istorija ir jaukumu alsuojantį kur bepasisuktum...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą