6-oji kelionės po Lietuvą diena.

Klaipėda-Degučiai-Tauragė

Šeštoji diena turėjo prasidėti apsilankymu laikrodžių muziejuje. Kadangi nakvynės vieta buvo gretimame kvartale, patraukėme ten pėsčiomis. 

Bet... kas gi čia? Kodėl muziejaus durys užrakintos?.. Juk buvau pasižiūrėjusi – muziejus dirba nuo dešimtos valandos ryto... Aha, štai jums staigmenėlė – kažkodėl muziejus būtent ketvirtadieniais, o t. y. šiandien, dirba ne nuo 10-tos, o nuo 12-tos valandos... Tai reiškė, kad visas dienos planas griūna, ir reikia planus dėliotis iš naujo... Ką darysi – yra kaip yra...

Vaikai vienbalsiu renkasi keliauti prie jūros. Kodėl gi ne... Pora valandėlių tam kaip tik tiks. Lekiam prie senosios perkėlos – šįsyk, galvojam, išbandysime pėsčiųjų keltą. Bet pakeliui mus pasigauna privataus kateriuko savininkas, kviečiantis plaukti su juo iki pat delfinariumo. Bilieto kaina vos 30 centų skiriasi, plius, sako, jis išplauks anksčiau ir nuplauks greičiau. Kodėl nepasinaudojus tokia galimybe? Ropščiamės į antrąjį katerio aukštą ir mėgaujamės atsiveriančiais uosto vaizdais.

Išplaukiame. Lengvas vėjelis kviečia užsimaukšlinti gobtuvus, susisiausti į megztinius...

Bet tai netrunka ilgai – palydimi žuvėdrų netrukus jau išlipame kitame Kuršių marių krante.

Vėjas nerimsta, darosi visai nešilta...

Naktį lijusį lietų primena šlapias pajūrio smėlis, o užėjęs debesėlis, iš kurio ima krapenti lašai, atmuša ir paskutiniuosius norų gabalėlius lįsti į vandenį...

 

Taip ir liekame neišsimaudę... Dar kiek pavaikštinėjame panirę į savo hamletiškas abejones – maudytis ar nesimaudyti, tačiau galiausiai sukamės atgal...

Deja, atėję iki Delfinariumo pamatome, kad prieš pat nosį atsišvartavo į Klaipėdą plaukęs kateriukas, o laikrodis rodė, kad pėstute kulniuodami iki perkėlos nežinia ar spėsime į artimiausią keltą. Nutarėme surizikuoti... Kiek galėdami raitėm kulnus. Deja, ir čia mums piritrūko tos vienos minutės – keltas išplaukė prieš pat nosį... :) Kažkokia užtrenktų durų diena, ne kitaip... :) 

Ką darysi – tenka laukti... :) 

Atsigaiviname ledais, pašmirinėjame prie suvienyrų prekeivių stalų, galiausiai sulaukiame ir kelto... :)

Taip išbandome visas tris persikėlimo per Kušių marias priemones – automobilių keltą, pėsčiųjų keltą ir katerį. Nebloga patirtis.

O tada vaikų dėmesį patraukia greta senosios perkėlos įrengtas apžvalgos ratas. Abu žibančiomis akelėmis prašo juo pasikelti. Pradžioje norėjusi spontaniškai sureaguoti ir pasakyti, kad nesikelsime, sustabdžiau save ir pagalvojau: bet juk aš ir pati niekada nesu pasikėusi į jokį apžvalgos ratą... Būtų puiki galimybė vis tik patirti tai. Darius, kaip bijantis aukščio, pasakė, kad lauks mūsų apačioje. Liutauras, nors irgi turintis aukščio baimę, labai norėjo išbandyti save.

Ir mes pasikėlėme... Magdė, kaip neturinti aukščio baimės, jautėsi smagiai.

Liutauras elgėsi kiek atsargiau... Baugščiai dairėsi ir stipriai kabinosi į turėklus... Bеt savo baimę įveikė!!!

Iš viršaus atsivėrė tikrai gražūs uosto ir senamiesčio vaizdai...

Žodžiu, ši atrakcija kompensavo nesėkmes aname marių krante, ir puikios nuotaikos visi pagaliau traukėme į laikrodžių muziejų... Aš pati esu jame lankiusis prieš dvidešimt kelerius metus. Pamenu, kad tada man labai jame patiko. Todėl neabejodama šį muziejų įtraukiau į būtiniausių lankytinų objektų sąrašą. Manau, kad tai yra vienas unikaliausių Lietuvos muziejų, kuriame apsilankyti tikrai verta.

Muziejaus durys šįkart buvo mums atviros, ir mes pasinėrėme į laikrodžų laikrodėlių pasaulį... :)

Turėjome ir audiogidą, tačiau supratome, kad nebeturime tiek laiko, kad galėtume jį visą nuo-iki perklausyti. Todėl tik prie įdomesnių eksponatų jį pasileisdavome. O ir čia buvusios darbuotojos dar parekomenduodavo, į ką atkreipti dėmesį...

Daug liaupsių sulaukė baroko salės laikrodžiai, dekoruoti jūrinio vėžlio kiautais..

Ekspozicija tęsėsi dar ir lauke, kur galima buvo rasti įdomių žaidimų, bet mūsų pačių laikrodžiai rodė, kad jau turime skubėti – buvome gerokai praalkę, o ir tolimesni dienos planai jau lipo ant kulnų... 

Pietums vėl įlindome pasimėgauti sušiais. :) Laimingi ir sotūs liko visi. 

Palikome Klaipėdą ir judėjome toliau... Nors buvome suplanavę užsukti dar į Ventės ragą ir Rusnę, deja, sugriuvę ryto planai vertė atsisakyti ir šių objektų... Kitas iš mano žemėlapyje pažymėtų lankytinų objektų buvo Degučių Šv. Vincento Ferrero trikampė bažnyčia. Vienintelė tokia Lietuvoje. Dėl laiko stygiaus ir jos jau neplanavome aplankyti, tačiau kadangi kelias vedė kaip tik pro Degučius, tai bent pro automobilio langą prilėtinę greitį užmetėme akį į ją... :)

Galiausiai pasiekėme šio vakaro kulminaciją – prieš kurį laiką planuotą apsilankymą pas Povilo su Monika šeimyną, socialiniuose tinkluose žinomus „Nuotykiai šaukia“ vardu. Labai norėjosi susipažinti su šviežiai iškeptais „homeschooleriais“, iš Vilniaus pabėgusiais į pamario kraštą.  

Taigi smagiai visi kartu pasibuvome, pakalbėjome, ūkį apžiūrėjome, legendiniame jų autobuse pasisvečiavome...

Taip atėjo vakaras. Turėjome dar pasiekti prie Tauragės įsikūrūsį Taurų parką, kuriame šįsyk buvo suplanuota mūsų nakvynė.

Ar dėl to, kad šio parko internetinė svetainė buvo atnaujinama, ar dėl to, kad vis tik buvo savaitės vidurys, mes tą naktį čia buvome vieninteliai svečiai. Jaukus medinis namelis su antresole labai mums tiko ir patiko. Gretimame namelyje įsikūrusi virtuvėlė buvo ranka pasiekiama – jautėmės kaip tikrame kurorte.

Kiek atsipūtę ir užkandę išlindome apsidairyti po patį parką. Kadangi parko darbo valandos buvo pasibaigę, niekur nesimatė nei gyvos dvasios – buvome čia visiškai vieni. Vaikai prisisupo ant sūpynių...

...iššniukštinėjo visas čia esančias skulptūras ir kitas atrakcijas...

Aš pati mėgavausi čia įsikūrusiomis medžio skulptūromis.

Kai jau pagrindinis parko kiemas buvo apžiūrėtas, patraukėme basų kojų taku... Pagaliau išbandėme ir tokį. O tai vis kelionėje teko praleisti vieną ar kitą panašų taką dėl laiko stokos...

Jei būtume anksčiau pasidomėję, ką čia rasime, tai ir Liepojos Trazanų parką būtume praleidę. Nes čia radome ne mažiau patrauklių visokio plauko laipynių ir karstynių...

Apėjus nemažą parko dalį, galiausiai į namus mus suginė uodai... Jau šito gėrio tai uj kaip nemėgstam... Miegoti dar kaip ir ankstoka, tad mėgaujamės savo vienu mėgtamiausių kortų žaidimų „Višta ir gaidys“.

Na, o tada jau tikrai baigiame dieną ir gulamės miegot...