Spalio džiaugsmai

Gilės

Jei nepamirštu, atėjus rudeniui imu dairytis gilių – kavai. Pernai labai nesėkmingai jų neradome, todėl kai šiemet išgirdau iš draugų, kad gilėms buvo palankūs metai, tuoj suskubau organizuoti draugų kompaniją jų rinkti. Mūsų seniai pamėgta vieta – Lentvario parkas su galingu poros šimtų metų ąžuolu – viliojo atvykti ir šiemet. Ten ir patraukėme vieną saulėtą dieną. 

Senuką ąžuolą radome ne iš karto. Bet kai jau radome, giles rinkome nesustodami. Jų buvo tikrai daug. Gražios, sveikos, didžiulės.

Prisirinkome visi į valias...

Paskui dar kiek prasiėjome parku.

Prisirinkti prisirinkome, o štai kai reikėjo giles sutvarkyti, darbo buvo geroms trims dienoms...

Kadangi pati vis nerandu gilių kavos recepto ir kaskart draugams iš naujo rašau, vis iš užsimiršimo pripainiodama ko nors, tai jau šiemet išgryninau receptą, kuriuo dalinuosi:

Gilių kavą mėgstame ir mes, ir vaikai, todėl paprašyti pagalbos dorojant surinktą derlių nebuvo sunku. Paskaičiavome, kad pririnkome apie 7 kg gilių, iš kurių išėjo beveik 7 litrai gilių kavos. Jau dalį draugams išdovanojom, bet tikimės, akd ir patiems liks žiemai... :)

Leonardo Da Vinčio paroda

Į Energetikos ir technikos muziejų atkeliavusi paroda „Leonardo Da Vinčio mašinos“ buvo mūsų mintyse jau gerą mėnesį. Todėl vos tik ji atsidarė, iš karto suskubome ją aplankyti.

Kodėl gi neapsilankius? Ar dar kada nusifotografuosi prie garsiosios Monos Lizos? :D Ir štai, Vilniuje, be jokių apsauginių skydų, veidrodžių ir gausybės apspitusių lankytojų... :))) Pasaka, ne trofėjus...

Bet, žinoma, ne dėl Monos Lizos ten keliavome. Eksponatų nors nėra nesuskaičiuojamai daug, tačiau pateikta vaizdinė ir tekstinė informacija pasirodė įtrauki ir įdomi. Pasakyčiau net kitaip – nenuobodi. Įdomūs faktai, netikėtos detalės – tai, kas mus vienoje salėje užlaikė visą valandą.

Štai, pvz., dviračio prototipas. Tačiau įdomu tai, kad jo brėžiniai buvo atrasti jau gerokai po to, kai visai kitur pasaulyje buvo sukonstruotas pirmasis dviratis...

Arba guoliai, domkratas, įvairūs svertai. Niekada neatėjo mintis į galvą, kad būtent Da Vinčis yra šių išradimų autorius...

Iš atskirų dalių surenkamas save laikantis tiltas buvo jau mums ne naujiena, bet buvo smagu vėl jį pamatyti.

O štai palubėje pakabintus eksponatus pamatėme tik jau visai pabaigoje... Ne veltui sakoma, kad žmonės retai pakelia akis į viršų... :)

Ne mažiau įdomios pasirodė ir paslėptos Da Vinčio šifruotės jo kūriniuose...

Galiausiai radome ir edukacinių eksponatų...

Žodžiu, paroda vykusi. Patiko. 

Kadangi Energetikos ir technikos muziejuje esame buvę ne kartą, į kitas ekpocizijas nebėjome. Tik pasimėgavome pirmame aukšte esančiu 8-tojo praeito amžiaus dešimtmečio Vilniaus maketu. Įdomu buvo pasekti, kas buvo įgvendinta nuo to laiko, o kas nugrimzdo užmarštin, palyginti dabartinio Vilniaus ribas ir tuometinio...

Kadangi šiemet su draugais paprastai susitinkame nebe rytais, o po pietų,  pavakary paprastai visi išalksta, todėl dar sulendame kur nors pavakarieniauti. Ši kartą nusėdome Čarlio picerijoje CUP'ėje. Jaukiai pasisėdėjome, pabendravome, pasibuvome.

Draugai

Čarlio picerijoje, tik dabar jau Vilniaus outlet'e, teko vėl apsilankyti draugei Inesai pakvietus vaikus į gimtadienį. Labai smagu, kad tie draugai, kurie jau nebėra ugdomi šeimoje, vis tiek lieka draugais. Patys atvyksta į vaikų gimtadienius ir juos pakviečia į savuosius.

Pasigardžiavę picomis ir gimtadienio tortu, vaikai pasileido į batutų erdvę Skypark'e. Grįžome namo tik vakarop.

Kitas gimtadienis vėl nusimato ateinančią savaitę. Taip susiklostė, kad mūsų kaime... atsirado... vaikų!!!
Buvo jų čia ir anksčiau, tačiau, matomai, jaunesni jie nedrįso pažindintis vieni su kitais. Dabar gi turime savo kaimo „šaiką“, kurioje yra (nepatikėsite) dauguma mergaičių – 6-metė Elija, 8-metė Ugnė, 10-metė Milda ir 11-metė Monika! Plius 10-metis Augustas. Taigi, pridėjus du maniškius ir dar vis atvažiuojančius kaimynų berniukus, gaunasi labai nebloga kompanija.

Tiesa, Magdė ilgai nenorėjo jungtis prie šios kompanijos. Mat taip nutiko, kad visas naujųjų draugų būrys susipažinti atėjo vasaros pabaigoje, kuomet Magdė sirguliavo ir negalėjo išeiti į lauką. Tuo tarpu visi kiti susibendravo, ir Magdė niekaip nerasdavo progos įsilieti į jų draugiją. Kol galiausiai padrąsinau vaikus ateiti ir Magdę pakviesti. Suveikė. Dabar jau visi vaikai krūvoje. Dažniausiai susitinka savaitgaliais. Jau nugirdau telefonu, kad kuria planus mokyklinių atostogų savaitei. Ech, o aš galvojau, mes galėsime ramiai pasimokyti... :D

Tuo tarpu namuose

Magdė atrado nėrimo džiaugsmą... Jau galvojau, nepavyks man jos užkrėsti šiuo užsiėmimu. Ne kartą esame bandę, ne kartą nepavyko. Dabar gi pati atėjo ir paprašė pamokyti. Parodžiau, pabandėme. Pamatė, kad ne iš karto taip ima ir išeina. Padėjo tądien į šalį. Na, galvoju, ne jai, tai ne jai... Tačiau kitądien atėjo pareikšdama, kad jai reikia kitokių siūlų ir kitokio vąšelio. Ir pasileido strimgalviais į nėrimo pasaulį...

Pirmasis blynas, o tiksliau – moliūgas buvo toks ne visai taisyklingas, o štai antrasis buvo jau visai mielas... :)

Padovanojo tuoj draugei. Ir fantazuoja jau, kiek visko primegs kalėdinei mugei. Matysim, matysim, kaip čia su tais planais... :)

Užsiima ji vis kokiais savais sugalvotais reikalais. Tai kartoninių ginklų kolekciją kokiam tai lauko žaidimui gamina, tai minkštus popierinius žaisliukus...

Tai vėl kažkokį „projektą“ užkuria...

Tamsiais vakarais dar kartais susigundome kokiu mėgstamu stalo žaidimu... Tam kartui į trasą vėl eina Catan'as ir mūsų taip vadinami Nykštukai (Saboteur-2). Azartas liejasi per kraštus, deja dažnai jį reikia stabdyti ir eiti gulti... :))

Aš tuo tarpu džiūgauju pasivijusi laiką... Jau galvojau, kad niekada nebepavysiu prabėgusio rugsėjo ir spalio. Bet štai – viskam, pasirodo, YRA laiko po dangumi... :)

Pavėluotai, bet vis tik prisivytas spalio akimirkų video reportažas: