Molio vaikai: Rugsėjo linksmybės

Rudenėjant ant kelio radome ne vieną automobilio pervažiuotą žalčiuką. Vargšeliai – matomai iššliauždavo paskutinės saulutės spindulių pagaudyti... Tai štai, kodėl tos laimės ir džiaugsmo rugsėjį mūsų namuose pristigo... Neatnešė žalčiai... Neatnešė... :D

O jei rimtai, nėra viskas taip jau blogai... :) Visada bandome rasti sveiką balansą, todėl kai jau pasidarydavo namuose slogu nuo visų mokymosi ir planavimo peripetijų, palikdavome visa tai namuose ir lįsdavome lauk.

Rugsėjo pradžia

Kol dar nežinojome, kokie iššūkiai šiemet mūsų laukia, smagiai pasibuvome mokyklos organizuotoje rugsėjo 1-osios šventėje. Surengta pavakary, aplenkiant visus tos dienos ryto kamščius ir erzelį. Super sprendimas.

Žodžiu, pasibuvome, medelį kartu pasodinome, konkurse pasirungėme ir taip nusiteikėme naujiems mokslo metams.

Gimtadieniai

O tada išaušo vaikų gimtadienio šventės rytas. Po ilgų svarstymų ir kompromisų paieškų nusprendėme daryti vieną bendrą šventę. Juk ir draugai praktiškai visi yra bendri, o ir dienos dar šiltos, todėl Magdės gimtadieniui po poros savaičių atėjus nereikėtų sukti galvos, ką daryti. Tuomet dar nežinojome, kad šiemet visas rugsėjis bus toks šiltas ir gražus. Taigi susikvietėme visą šaunią draugų kompaniją ir nepaprastai smagiai praleidome laiką... Liutauras paskui pasakė, kad tai buvo pats šauniausias gimtadienis per visą jo gyvenimą. :)

Ir iš tiesų – vaikai prisigalvojo įvairiausių veiklų. Pradedant žaidimu „Muzikinės kėdės“, modifikuotomis „X faktoriaus“ talentų varžytuvėmis, baigiant virvės traukimu, šokinėjimu ant batuto (kuris, tiesa, truputį neatlaikė vaikų siautulio) ir, be abejo, maudynėmis kūdroje.

Šventėje net mūsų mielasis žąsiukas sudalyvavo...

Taigi, kaip suprantate, mokslo metų pradžia buvo ypatingai smagi.

Liepkalnis

Kai jau vėl prireikė ko nors prasiblaškymui, susiorganizvome su bičiuliais išvyką į Liepkalnio vandens saugyklą. Oras pasitaikė gražus, kompanija gera, gidė, vedusi šią edukaciją-ekskursiją – labai šauni. Tiesa, maniškiams labiau magėjo šiaip pasibūti, su draugais pasibendrauti, nei klausytis istorijų apie Vilniaus vandens sistemą, tačiau man pačiai buvo labai įdomu.

Ant sienų galima buvo rasti nedidelių šikšnosparnių – jų vaikai ieškojo ypač akylai...

Paskui dar pratęsėme bendravimą IKEA restorane, taigi visa diena buvo šauni. ;)

Medinės miesto architektūros muziejus

Atėjus eiliniam penktadieniui, kuomet paprastai išeina susitikti su draugais, patraukėme į Medinės miesto architektūros muziejų, kuris mus maloniai nustebino. Žinodama, kad tai – mažutis, vos kelių patalpų muziejus Paupyje, galvojau, kad užtruksime ten kokį pusvalanduką, o paskui keliausime kur nors kitur. Tačiau muziejaus darbuotojas mus pasitiko taip šiltai ir entuziastingai, kad praleidome muziejuje daugiau nei valandą. Vaikai čia ieškojo pasislėpusių medinių figūrėlių – medinukų, žaidė šachmatais, važinėjosi greičiausiai vieninteliu liftu Lietuvoje, įkurtu mediniame dviejų aukštų name, tyrinėjo čia esančius eksponatus, kurių niekas nedraudžia liesti, šiaip bendravo.

Mes, mamos, tuo tarpu žavėjomės čia eksponuojamomis žavingomis miniatiūromis...

... ir detaliu muziejaus maketu...

Jei kur būsit netoliese, būtinai užsukite į šį nediduką jaukų muziejų – jis tikrai žavingas ir įdomus.

Belmontas

Aplankę kątik minėtą muziejų, patraukėme į Belmontą – seniai čia bebuvome užsukę, todėl smagu buvo pasivaikščioti po šio komplekso erdves.

Galiausiai išalkę prisėdome užkąsti....

Kino teatre

Ilgai laukėme, kol Vilniaus outlet'e atsidarys kino teatras. Ir pagaliau sulaukėme! Čiupome bilietus iš karto į du seansus – filmą „Stichijos“ ir į Liutauro seniai lauktą „Gran turismo“. Deja, pirmojo taip ir nepamatėme didžiajame ekrane – dėl techninių kliūčių filmas buvo atšauktas, tad pasitenkinome „namų kino“ variantu, tuo tarpu antrąjį pasižiūrėjome su didžiausiu malonumu. Tiesa, Magdė jo nežiūrėjo, jai ši tema nebuvo įdomi, bet mums ir Liutaurui filmas paliko tikrai didžiulį įspūdį.

Nors filmas pažymėtas N-13 ženklu, su tėvų priežiūra janesni vaikai į jį įleidžiami. Šiuo atveju amžiaus apribojimas uždėtas ne dėl netinkamo vaikams turinio, o dėl pakankamai įtempto siužeto ir nuolat išlaikomos įtampos, tačiau Liutaurui, mėgstančiam greitai kintantį siužetą ir lenktyninius kompiuterinius žaidimus, filmas suėjo kaip saldainis. Turiu pasakyti, kad ši kino juosta turėtų patikti ne tik mėgstantiems greitį. Anaiptol. Aš pati visai nesu lenktynių sporto mėgėja, tačiau filme gvildenamos tėvų-vaikų, leidimo rinktis ir pasitikėjimo vaikais temos leidžia šį filmą žiūrėti visai per kitokią prizmę. O ir šiaip labai įdomi ta virtualaus ir realaus pasaulio priešprieša bei jos keliami iššūkiai ir randami sprendimai. Sakyčiau, kad iš pastaruoju metu matytų filmų šis buvo labiausiai vertas praleisto laiko.

Šiaip filmus žiūrėti mėgstame, nors kartu su vaikais darome tai ne itin dažnai. Geriausiu atveju žiūrime visi drauge po 1-2 filmus per mėnesį. Taip yra todėl, kad tiesiog nerandame gerų, vertų žiūrėti filmų, ir dažnu atveju pasitenkiname antrą ar net trečią kartą matytu, bet mums patikusiu filmu. Todėl kai aptinkame ką nors naujo ir verto, būna tikrai smagu.

Beje, vaikai dar nežiūrėjo, bet netikėtai aptikome šiuolaikinę senojo „Žaisliukas“ filmo versiją – „Naujas žaisliukas“. Gal norėsite pažiūrėti ir jūs.

Tuo tarpu namuose...

Likus namuose, irgi susigalvojame įvairios veiklos galvai nuo darbų ir mokslų pravėdinti. Magdė, itin įsitraukusi į savo naująjį pomėgį – akrobatiką, – vis kelia sau įvairius iššūkius ir mokosi visokių akrobatinių figūrų.