Pradinių klasių vaikus „homeschoolinti“ lengva. Nuėjai į mišką, pririnkai lapų, kaštonų, paskaičiavai pagaliukus, pavartei knygelę, sukurpei kokį smagų projektą, pasikalbėjai su viena vienintele pradinių klasių mokytoja, ir varai toliau.
Na, čia taip kiek šaržuojant, žinoma... Nes visi suprantam, kad yra daug daugiau niuansų, kurie kasdien reikalauja daug tavo išmonės, jėgų ir laiko. Visgi visa tai nublanksta perėjus vaikui į 5 klasę...
Krūva skirtingų mokytojų su skirtingais ugdymo šeimoje įsivaizdavimais staiga „užgriūna“ tavo nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Vienas leidžia tęsti tai, ką darei, visaip kaip palaikydamas ir žavėdamasis. Kitas uoliai kelia užduotis į Google classroom platformą ir reikalauja jas atlikti laiku. Trečias pats nesupranta, ko iš mūsų norėti ar nenorėti. Ir tuomet ta graži ugdymo šeimoje iliuzija, kai galvoji galįs daryti, ką manai esant geriausia, griūva...
Taip pernai sugriuvo mūsų ugdymo šeimoje kortų namelis. Supratau, kad turiu ieškoti išeities, nes tampomam į vieną ir į kitą pusę išgyventi sunku. Pameti savo prieš tai turėtą kryptį, įsivaizdavimą, ir pasijunti patekęs į eilinės biurokratijos pinkles. Todėl po ilgų svarstymų ir didelio liūdesio atsisveikinant su mokykla, su kuria iki šiol bendradarbiavome, ir su mokytojais bei administracijos darbuotojais, su kuriais buvome užmezgę itin šiltą ryšį, ištarėme „sudie“.
Mano matymo lauke jau keleri metai buvo mokykla, kuri mane viliojo ten taikomais mokymo(si) metodais ir tikrovėje, o ne vien popieriuje individualizuotu mokymu. Deja, anksčiau ji nepriimdavo besiugdančių šeimoje. Todėl kai šiemet tokia galimybė atsirado, iš karto ėmėme ją labai rimtai svarstyti. Pirma – galvojant apie Liutaurą, galiausiai nusprendžiant, kad visiems bus patogiau, jei ten pereis iš karto abu vaikai.
Nenumatėme tik vieno – kad šiais metais švietimo sistemą supurtė bendrųjų ugdymo programų (BUP) atnaujinimas. Ir tai, kaip dabar matosi, labai tiesiogiai įtakojo mokslo metų pradžią.
Pradėkime nuo planavimo. Anksčiau, vos birželį pridavus mokyklai metines vaikų ataskaitas ir porą savaitėlių atsipūtus, sėsdavau planuotis ateinančių metų. Patirtis jau parodė – kuo geriau pasiruoši visiems metams, kuo tiesesnius mokymosi bėgius nutiesi, tuo sklandžiau paskui rieda visas mokymosi traukinys. Kai pakeliui nebereikia blaškytis, ieškoti resursų, galvoti, kaip suderinti vieno ir kito vaiko mokymosi turinį... Šiemet gi buvome nuraminti, kad viskas bus labai paprasta prasidėjus mokslo metams, nes mokykla turi labai patrauklią mokymosi platformą, kurioje viską, ko reikia, rasime, todėl galime sau ramiai atostogauti... Na ką... Tai ir paatostogavome! :)
Negaliu neigti – tikrai pailsėjau nuo viso septynerius metus praktiškai be pertraukų trukusio mokymosi-planavimo-mokymosi proceso, BUP nagrinėjimosi, strategavimų, resursų ieškojimų ir panašių galvos laužymų (nors negaliu sakyti, kad man jie nepatinka). Kita vertus, kai visa planavimo lavina užgriuvo rugsėjį, supratau tapusi Ezopo pasakėčios apie skruzdę ir žiogą veikėju – visą vasarą prabimbinėjus, ruduo nepasirodė svetingas... Mokykloje atliekami metų pradžios diagnostiniai testai – kiekvieno jų laukiant, atliekant ir priduodant bei paskui sulaukiant atsakymų – truko praktiškai visą mėnesį. Testai rimti. Magdės atveju – apimantys visą pradinės klasės kursą, Liutauro atveju apimantys visą 5-10 kursą, o neretai ir kai kuriuos 11-12 kurso dalykus. Veikti tikrai buvo ką. Tiesa, mums patiems tie testai nebuvo reikalingi – gavusi visų dalykų mokymosi temų sąrašą iš karto galėjau pasakyti, ką mano vaikai moka, o ko ne. Na bet, suprantama – mokyklai tos gairės reikalingos, todėl atlikome, kas reikalinga. Tai tapo mūsų atspirties tašku ir, regis, galėjome ramiai pradėti mokytis.
Deja, dėl pasikeitusių BUP atnaujinama visa mokyklos turima resursų bazė (kurios pavilioti didžiąja dalimi ir perėjome į šią mokyklą), dar nebuvo spėta paruošti sklandžiam naudojimui, todėl mokslai tapo tokie tarsi pakibę ore – iš dalies žinai, kad gali vis tiek užsiimti kokia nors ugdomąja veikla, tačiau bendro paveikslo neturėjimas, daugybė informacinių laiškų su padrikai išbarstytos informacijos gabaliukais ir apskritai – bandymas suprasti, kaip viskas šioje sistemoje veikia, pradedant nuo nepažįstamų trumpinių mokytojų pateiktuose orientaciniuose planuose, baigiant įvairių taškų, balų, procentų skaičiavimais, veikė erzinančiai. Juk turi sėdėti ir narplioti tuos galvosūkius būtent tuomet kai vaikai namuose tąso vienas kitą arba mane į skirtingas puses, bandydami lygiai taip pat susigaudyti, kaip ir ką jiems mokytis bei kuo užsiimti. Vieną dieną pasakai, kad mokysimės taip ar anaip, kitą dieną jau sakai vos ne priešingai, nes pasinagrinėjęs mokyklos pateiktus ugdymo planų pavyzdžius ar peržiūrėjęs atsiųstą aiškinamąjį video supranti, kad saviškius planus susidėliojai ne pagal tą logiką. Ir dėliojiesi tuomet viską iš pradžių... Žodžiu, sumoj turiu pasakyti, kad pirmas mėnuo praėjo skrendant per audrą lėktuvu, kurį tuo pačiu metu ir konstruoji...
Visgi toms audroms rugsėjo pabaigoje po truputį rimstant, galima buvo pradėti po truputį judėti į priekį. Deja, po tokios padrikos mokslo metų pradžios, dienos rutina vis dar gerokai klibėjo. Poros, o gal net trijų gerų savaičių prireikė vėl viskam subalansuoti, atrasti visiems tinkantį ritmą, kuriame šiemet ir vėl turėjo tilpti tiek vaikų mokslai ir pasiruošimas jiems, tiek buitis ir namų ruoša su trijų viename kieme gyvenančių kartų poreikiais, taip pat būrelių logistika, o kur dar ir mano pačios darbai, norai ir, galiausiai, – poilsis.
Džiaugiuosi bent tuo, kad dar prieš rugsėjį pasistengėme susirasti visus būrelius ir susidėlioti patogiai jų tvarkaraščius. Dvi dienas per savaitę radom vaikams būrelius abiems vienu metu vienoje vietoje, sąlyginai netoli namų. Liutauras pasirinko parkūrą „Vilniaus parkūro akademijoje“, Magdė – „Krokodiliuko akrobatiką“. Abu kol kas labai patenkinti šiuo pasirinkimu. Liutauras toliau tęsia smuiko ir solfedžio pamokas. Kaip pats pasakė: „Mama, bet aš jau tiek daug moku, negi dabar mesiu..?“ Magdė, deja, tapybos būrelį paliko... O žinant ją, daryti spaudimo nenoriu. Tegul renkasi pati. Taigi – trys dienos būrelių vakarais plius solfedžio pamoka Liutaurui šeštadienį anksti ryte – sakyčiau, visai neblogas šių metų variantas.
Bet grįžkime prie mokymosi planų. Anksčiau laviruodavome tarp mokymosi pagal vadovėlius ir tarp mūsų pasirinktų projektų. Šiemet gi didžioji dalis planų gimė remiantis mokyklos turima mokymo sistema, antraeiliai dalykai – įprastai, remiantis tiesiog BUP.
Magdės atveju gavau superinę visų dalykų matricą, pagal kurią aiškiai galėjau matyti kiekvienos mokymosi skilties progresą. Tarkime, paėmus rašymą, mačiau tokius laiptelius: nepertraukiamas rašymas 10 minučių; rašinys iš 50 žodžių; rašinys iš 150 žodžių. Matydama, kurioje vietoje yra Magdė, galiu pradėti nuo atitinkamo laiptelio, būdama tikra, kad nieko nepraleisiu. Ir taip su visomis lietuvių, matematikos, pasaulio pažinimo ir anglų kalbos temomis...
Tiesa, gautą matricą, savaime suprantama, persidariau savu formatu, išsiskirsčiusi ją atskirais dalykais ir užsispalvinusi pilkai, ką jau ji moka. Čia pat pradėję mokytis ėmėmės žymėtis ir naujai išmoktas temas.
O baigiant kiek optimistiškesne gaida, turiu pasakyti, kad blogiausia jau, tikiuosi, praeityje. Ir netrukus labai norėčiau papasakoti, kaip gi iš tiesų mums sekasi įsivažiuoti ir važiuoti šiais naujais bėgiais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą