Vasara. Regis, viskas labai paprasta – keli sparnus ir leki sau atostogauti...
Deja, norai ne visada paklūsta realybei. Kelerius metus negalėjome niekur ištrūkti, nes lipdėm savo molinuką. Paskui teko slaugyti tėtę. Jam iškeliavus anapilin 2019 m., ištrūkom kelioms dienoms į Latviją. Tada porą vasarų teko verstis per galvą tvarkant tėtės palikimą ir darbuojantis prie dokumentinio filmo. Vos jam pasibaigus, atsivežėm slaugyti tėtės seserį. Todėl pernai, jei pamenate, tik pirmą rugsėjo savaitgalį ištrūkome pailsėti prie jau atvėsusios Baltijos jūros į Jūrmalą. Žvarboki orai tąsyk neleido pasimėgauti jūros malonumais, todėl kai šiemet pavyko susiderinti su mama, kad išleistų mus liepos pradžioje vienuolikai dienų atostogų, tuoj su didžiausiu džiaugsmu ėmėm planuoti, kaip tas vienuolika dienų kuo smagiau praleisti.
Pradžioje galvojome gal kur imti ir nuskristi. Na, į kokią Graikiją ar Maltą, Kiprą... Tačiau traukti per vasaros karščius į Europos pietus atrodė ne visai gera mintis, o ir labiau patyrę kelionės draugai to daryti nepatarė. Prisiminusi, kaip Eglė prieš keletą metų keliavo su šeimyna į Gdanską, pasiklausiusi kaimynės Ievos įspūdžių apie jų kelionę gegužės pabaigoje automobiliu į Augustavą, prabilau apie Lenkiją ir aš. O tada jau ir visi kiti namie užsikrėtė šia idėja...
PASIRUOŠIMAS
Spontaniškai keliauti be plano mes nemėgstam, kita vertus, žinau, kad per daug tiksliai prisiplanavęs gali patirti didžiulį fiasko. Pabandžiau taikyti į viduriuką. Paklausiusi patarimo dėl Lenkijos kelių ir greičių juose, nusprendžiau dienai planuoti ne daugiau 400 km kelio. Pasinaudojusi MyMaps.Google.com žemėlapiu, susidėliojau pirmiausia preliminarias vietas, kurias, draugų patarimu, tikrai vertėtų aplankyti. Tuomet, daugmaž sužiūrėjusi, kur didžiausias lankytinų vietų koncentratas, bandžiau dėliotis perliminarią dienotvarkę, susižymint, kiek kokiame objekte būtų logiška užtrukti, tuomet, vis dar nepamiršdama, kad pagrindinis mūsų tikslas – poilsis prie jūros, pasirinkau Kolobžego miestą. Gdanską ir jo apylinkes atmetėm dėl pernelyg didelio turistų skaičiaus, kas, kaip pasirodė vėliau, tikrai pasiteisino. Taigi – pasirinkus galutinį kelionės tašką, beliko daugmaž išskaidyti maršrutą apylygėmis atkarpomis ir jau kiek konkrečiau apsižiūrėti, kokie lankytiniai objektai dėliojasi pakeliui. MyMaps šiuo atveju pasirodė labai patogus įrankis. Susikūrusi atskirus žemėlapio sluoksnius, galėjau priskirti jiems skirtingas piktogramas ir skirtingas spalvas skirtingoms dienoms. Kai jau palei maršrutą apsidėliojau viską, kas daugmaž mums atrodė patrauklu, šiek tiek pasikoreagavo maršrutas, palei kurį ieškojau nakvynių vietos.
Esu Airbnb gerbėja. Mėgstu šią platformą daug labiau nei Booking'ą, nors ir pastarąja teko pasinaudoti ieškant geriausių apsistojimo vietų.
Finale mūsų žemėlapis prieš išvažiuojant atrodė taip:
Žvaigždutėmis žymėjausi lankytinas vietas, žaliais kvadratėliais (kuriuos šiame neišdidinatame vaizdelyje užstoja tarpiniai maršruto taškai) – nakvynės vietas. Nakvynes suradau nesunkiai. Trys jų – per Airbnb, likę dvi – per Booking'ą.
Taip pat į maršrutą primyn įtraukiau vietas, kuriose – pagal atsiliepimus internete –
skanus maistas ir verta sustoti pavalgyti. Ne paskutinėje vietoje atsidūrė ir parkingo vietos didesnuose miestuose. Tai labai palengvino kelionę – tikrai sutaupėme laiko neieškant, kur galėtume
pasiparkuoti. Šiam reikalui labai pasitarnavo
Pаrkopedia – superinis puslapis keliaujantiems.
Ir dar, tiesa – buvo belikę išsiaiškinti finansinius reikalus – kaip ir
kur geriausia keisti valiutą. Čia jau padėjo FB pokalbių grupės, kuriose žmonės taip pat mielai dalijasi patarimais. Pasinaudojau dviejomis jų:
Apsipirkimas Lenkijoje bei
Atostogos ir poilsis Lenkijoje. Ten radau gerą patarimą įsigyti Revolut sąskaitą, persivesti ten eurų ir per kelias sekundes išsikeisti juos į zlotus. Taip pat radau patarimą nesikeisti savaitgalį, nes paprastai tuomet būna žemiausias kursas. Ir iš tiesų, savaitėlę pastebėjusi kurso kitimo dinamiką, zlotus eilinio ketvirtadienio rytą išsikeičiau kursu 1€ = 4,45PLN. Šiek tiek grynųjų, pravažiavę LT/PL sieną, išsikeitėme vietinėje keitykloje – čia jau kursas buvo 1€ = 4,38PLN, tad patys suprantate, kaip šiuo atveju Revolut pasiteisino. Ir nors pradžioje kiek baiminausi, kad ne visur bus galimybė atsiskaityti kortele per telefono aplikaciją (mat fizinės Revolut kortelės neužsisakiau), tai padaryti galėjome vos ne visur. Tik kavinėse arbatpinigių palikti visuomet traukdavome grynuosius. Na, ir vieną kitą zlotą metėm į mokamų tualetų spyneles ar muziejuose, norėdami „nusikalti“ atminties monetas. Praktiškai ir viskas. Visur kitur išsisukau su telefonu.
Taip pat kelionėje labai pasiteisino pasiimtas PowerBank'as. Pasikroviau namuose iki maksimumo, ir tik į kelionės pabaigą jis man išsikrovė, nors vaikščiodama mieste bei nemažai ką filmuodama, nuolat iš kuprinės traukiau laidą ir jungiau į savo trijų metų senumo telefoną, kurio baterija ne pirmos jaunystės. Jei ne šis agregatas, mano telefonas būtų miręs šimtus kartų per dieną nuo tokio intensyvaus naudojimo... Taigi. Labai džiaugiausi jo nepamiršusi namuose.
Lyg ir viskas. Tuo realiai baigėsi pasiruošimas, kuriam sugaišau kokius 3-4 vakarus. Skaitinėdama kitų žmonių kelionių įspūdžius, radau labai smagų
keliautojų tipų aprašymą, kuris, nors ir neatsakė man į klausimą, kokio konkretaus tipo keliautojai yra mūsų šeima (greičiausiai – koks tai tarpinis variantas), tačiau leido labai aiškiai suvokti, kad visų mūsų kelionės tikslai yra skirtingi, ir savo kelionę mes kiekvienas turime susidėlioti patys, ne kopijuodami aklai kitus, bet pagal savo prioritetus sudėliodami tai, kas mums teikia malonumą ir būtent mums yra įdomu.
Kaip jau minėjau, mūsų pagrindinis tikslas buvo poilsis prie jūros, todėl visa kita, kas pagal planą „nesigavo“, nesugriovė mūsų tolimesnių planų. Apskritai galiu pasakyti, kad visumoj kelionė buvo labai vykusi. Svarbiausi jos tikslai – nuvykti prie jūros pailsėti, atsijungti nuo kasdienės rutinos ir pakeliui dar ką nors pamatyti – buvo pilnai įgyvendinti. Visa kita, kas pakeliui nutiko, priimam kaip papildomus „bonusus“, kurių vieni buvo įspūdingesni, kiti – paprastesni, bet visgi su sava patirtimi. Tad jei įdomu, kaip visa tai atrodė padieniui, kviečiu skaityti toliau.
1 DIENA.
Vilnius - Suvalkai - Vilko irštva (Kenštynas) -
- Grojantys vargonai (Šventalieptė) - Olštynas
Idealiu atveju dienos planas buvo toks:
Iš namų išvažiavome jau po pusryčių. Prieš akis laukė apie 420 km (~6-7 val. pasak Gūglo). Tačiau turint omenyje, kad kirtus sieną ir pasikeitus laiko juostai mūsų sąskaitoje buvo valanda ilgesnė diena, leidome sau pirmą dieną praleisti kelyje kiek daugiau nei kitomis dienomis. Kelionės kilometražą buvo ypatingai lengva skaičiuoti, nes neužilgo už Vilniaus mūsų odometras rodė ypatingai apvalius skaičius...
Ir čia, Dzūkijos viduryje buvome priversti sustoti, nes Magdei pasidarė... bloga... Užsupo automobilyje mano mergaičiukę... Teko stot ir tiesiog pabūti gryname ore. Po kokio pusvalanduko blogumas praėjo, ir mes galėjome judėti toliau. O man buvo proga papasakoti vaikams, kaip mane vaikystėje visuomet kelionėse pykindavo. Iki tol, kol būdama studentė sužinojau stebuklingą nepykinimo kelyje receptą.
Pasirodo, svarbiausia tokiose kelionėse nieku gyvu nesėsti į automobilį nepavalgius ar pavalgius labai nedaug, kas nutiko ir Magdei. Po ranka visada reikia turėti užkandos bei karts nuo karto ką nors pakramsnoti – kad cukraus kiekis kraujyje daugmaž visuomet būtų pastovus. O jei pasidaro bloga, sustoti, truputėlį gryname ore atsigauti ir sučiulpti ar kokį medaus šaukštelį, jei į kelionę esate įsimetę, ar po truputį sukramsnoti kokią duonos riekelę. Net ir jei labai nesinori nei vieno, nei kito, po labai nedaug prisiverčiant ir perlipant per save reikia nors truputėlį užvalgyti. Cukraus kiekis atsistato, ir vėl pasaulis nušvinta šviesiomis spalvomis...
Sužinojusi šį triuką, išbandžiau jį savo studijų laikais 5 dienų kelionėje autobusu į Graikiją ir dar tiek pat atgal. Negalėjau tąsyk patikėti, kad manęs ne tik kad nepykino ramiai sėdint, bet aš galėjau net ir skaityti važiuojant, kas anksčiau būdavo apskritai net neįsivaizduojama... Taigi – jei turite tokią pat bėdą, tikiuosi, kad mano patarimai išgelbės jūsų keliones automobiliu ar autobusu.
Sučiulptas medaus šaukštelis grąžino Magdei jėgas ir gerą savijautą. Pakelėje dar stabtelėję ir nusipirkę dzūkiškų žemuogių bei mėlynių, judėjome toliau...
Sočiai ir skaniai papietavę leidomės platesniais ir siauresniais Lenkijos keliukais savo tikslo link. Keliai Lenkijoje iš tiesų labai įvairūs. Teko matyti tikrai nemažai taisomų kelių, kurių Gūglas dažnai siūlydavo vengti ir juos apvažiuoti, todėl mūsų maršrutas dažnai šiek tiek koreaguodavosi pagal situaciją, kurią vertindavome kaskart realiu laiku. Apie kelius dar tikrai parašysiu kitų dienų apžvalgoje. O tam kartui jie buvo tai tokie, su 100-120 km/h leistinu greičiu...
Tai tokie... su vos 60 km/h, bet savitai gražūs ir dažnai net mielesni už plačiuosius greitkelius.
Kaip bebūtų keista, kelių kokybė buvo atvirkščiai proporcinga interneto kokybei Lenkijoje. Į ją įvažiavus gal 10 minučių telefonai niekaip negalėjo pagauti jokio operatoriaus, todėl buvome pradėję jau net kiek ir panikuoti, kodėl niekas neveikia. Ėmus visaip kaitalioti telefono parametrus, nieko gero neišėjo, todėl skambinome savo lietuviškam operatoriui ir bandėme taip spręsti situaciją. Šiaip ne taip susižvejojom visus reikiamus operatorius, sugaudėme mobiliųjų duomenų naudojimo parametrus, nors ryšys visą kelionę ir toliau striginėjo, labai daug kur negaudydavo 4G bangų, o 3G ryšys sukosi lėtai, kartais vertęs mus net „rankiniu“ būdu sekti kelią. Žodžiu, šioje vietoje lenkams tikrai yra kur pasitempti...
Šie nenumatyti trukdžiai, kaip ir Magdės rytinis pykinimas, mums nuvogė visumoje beveik valandą laiko, ko pasekoje nebespėjome užsukti nei į Lėciaus (Gizycko) miestelį, kuris turėjo būti mums pakeliui, nei į Mazurolandia miniatiūrų parką. Pavėlavome į jį vos 10 minučių – parkas buvo užsidaręs. Tiesa, į jį labiausiai norėjau aš, vaikai tam buvo daugmaž apatiški, taigi nedariau iš to dramos. Traukėme toliau. Visai šalia tų miniatiūrų parko, už nepilno kilometro mūsų laukė daug įspūdingesnė vieta – taip vadinama „
Vilko irštva“ – Adolfo Hitlerio bunkeriai. Ir nos mano mažieji istorikai, galvojau, zirs, kad čia visai neįdomu, mano nuostabai jie buvo labai susidomėję šia vieta. Tiesa, pirma kiek nusivylė, pamatę, kad tie bunkeriai ne po žeme, o virš jos, tačiau paskui su ta mintimi susitaikė, daug klausinėjo (deja, mano silpnos istorinės žinios ne itin šiuo atveju padėjo), žiūrinėjo, samprotavo.
Bunkerių komplekso žemėlapis.
Išlikę sveiki ir išsprogdinti bunkeriai savo didybe ir nesuvokiamo storio gelžbetonio luitais kėlė tikrai stiprias emocijas, o atmosferą audrino dar ir beateinantis lietus ir vėjelis. Įtariu, kad saulėtą dieną nebūtų buvę tokios stiprios emocijos, kurią čia radome tokiu oru.
Po karo vokiečiai bunkerius susprogdino idant jais nepasinaudotų sovietai.
Kambario, kuriame 1944 m. liepos 20 d. buvo vykdytas pasikėsinimas į A. Hitlerį, rekonstrukcija.
Apdailos fragmentai.
Pagrindinio bunkerio liekanos.
Nusikaldinę po atminimo monetą informaciniame centre, judėjome toliau. Sekdami draugų rekomendacijomis, sukome pro netoliese esančią Šventalieptę, kurios katedra garsėja grojančiais vargonais. Deja, nepasidomėjau iš anksto, kada tie vargonai groja. Atvažiavę vargonus radome, deja, jie mus sutiko nebyliai – koncertai čia vyksta konkrečiomis valandomis dieną, mes gi čia atsidūrėme gerokai arčiau vakaro. Tai tik užlindome trumpam apskritai žvilgterėti...
Katedros vartų fragmentas.
Nors vargonai negrojo, tačiau patys iš savęs atrodė puošniai...
Buvo laikas sukti pirmosios nakvynės vietos link. Nusprendę vakarienę susiorganizuoti nusipirkę maisto vietinėje parduotuvėlėje, nebegaišome ieškodami vietos vakarienei.
Pakeliui pravažiavome keletą jaukių miestelių, kol atsidūrėme netoli Olštyno, namelyje pas Elwiną, kur mus prie vartų pasitiko ne tik šeimininkė, bet ir gražuolis šunelis Haskis. Vaikams džiaugsmas!
Paprastos bet erdvios mansardinės patalpos tapo mūsų pirmąja nakvynės vieta Lenkijoje. Pavakarieniavę bei apsitvarkę gulėm miegoti. Pirmoji kelionės diena praėjo sėkmingai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą