Prieš tai buvo:
6-8 diena. Kolobžegas. Tiesiog poilsis prie jūros.
Iš ryto viską greitai susipakavome ir vėl traukėme į kelią. 5 dienos prie jūros buvo pats tas – mažiau būtų buvę per mažai, o daugiau jau kaip ir nesinorėjo – saulėje buvom beveik perdegę, jūroje atsimaudyti atsimaudėme, pamatėme viską, ką ten norėjome pamatyti, tad buvo iš tiesų gera sėsti į automobilį ir keliauti toliau. Na, tiksliau tai jau traukti atgal, namų link.
Lyg nujausdama, kelionės pabaigai neplanavau kažko labai daug. Pasižymėjau keletą pakeliui lankytinų vietų, kurių finale net neprireikė. Verčiau įtraukiau po vieną-kitą didesnį dienos akcentą. Pirmu tokiu tapo už maždaug 50 km nuo Kolobžego įsikūrę Košalino papūgų sodas ir drugelių namai. Jei žemėlapyje nebūčiau jų iš anksto radusi, tai pravažiuodami pro šalį tikrai nebūtume nieko panašaus aptikę. Abu šie objektai, esantys vienas greta kito, įsikūrę atokiai, prie eilinio autoserviso stovėjimo aikštelės, visiškai neišvaizdžioje vietoje, kelė abejones, ar iš viso ten atvažiavai. Tačiau pamačius iškabas ir įėjus į vidų supranti, kad vis tik pataikei ten.
Man labiausiai patiko papūgų sodas. Tai – nemaža erdvė, kurioje laisvai skraido papūgos. Už 3 zlotus (apie 0,75 Eur) gali nusipirkti indelį papūgų lesalo, su kuriuo įėjęs pritrauksi šių spalvingų paukštelių dėmesį. Iš pradžių kiek nejauku, kai ant tavo plikos rankos nutupia drėgnos papūgos kojelės, tačiau apsipratus – labai smagu. :)
Vis tik Magdė pati neišdrįso maitinti papūgų. Kiek baugščiai žiūrėjo į šiuos paukščius ir nenorėjo ilgiau čia užsibūti... :)
Dvi bičiulės, vienu metu atsitūpusios ant mano rankos... :)
Magdę labiau traukė drugeliai. Ir nors jai patiko, man didelio įspūdžio nepaliko. Po to, ką kadaise teko matyti JAV drugelių paviljone, manęs daugiau jokie maži drugelių kambariai nebestebina...
Vis tik drugeliais pasigrožėjome. :)
Prie papūgų ir drugelių užsibuvome neilgai. Mūsų ir vėl laukė vingiuoti Lenkijos keliai, kurie vėl supykino Magdę, dėl ko turėjome vėl stoti, laukti, kol baigsis blogumas, ir vėl važiuoti...
Atėjus pietų metui stabtelėjome Człuchów miestelyje papietauti. Nedidukas jaukus miestelis buvo idealus stabtelėjimui. Nedidelis restoranėlis pačiame centre buvo apytuštis, bet maistas jame buvo skanus, aplinka graži, aptarnvaimas malonus, tad nieko netrūko... Skaniai pavalgėme, pramankštinome kojas ir traukėme toliau.
O tada užėjo visai rimta liūtis... Svarstėm, ar ji nesutrukdys mums apsilankyti Malborko pillyje. Plius kiek nerimavom, ar spėsim patekti į pilį, mat nors ji dirba iki 20 val. vakaro, paskutiniai lankytojai yra įleidžiami, pasirodo, tik iki 17 val. Navigacija rodė, kad atvyksime likus 15-20 minučių iki uždarymo. Todėl stengėmės niekur nebestoti (tik, reikalui prispyrus, į degalinę).
Prieš pat Malborką lietus liovėsi, prie pat pilies patogiai pasistatėme automobilį daugiaaukštėje stovėjimo aikštelėje ir į pilį spėjome!
Jau pakeliui, naršydama apie pilies maršrutus ir bilietų pirkimą bei kitas detales, aptikau, kad pilies lankytojams yra siūlomi audiogidai pasirinkta kalba, tarp kurių – nepatikėsite – buvo ir lietuvių!!! Tai buvo super! Pasiėmėm visi keturi audiogidus, užsidėjome ausines ir pasileidome apžiūrinėti pilies. Tiesa, Magdei ausinės buvo gerokai per didelės, ir ji netrukus jas nusiėmė supykusi, kad nieko čia gero ir, apskritai, jai neįdomu. Vis tik pakeliui aš jai perpasakodavau vieną kitą įdomesnę smulkmeną, ir jai teko taikytis prie mūsų. Viso pilyje praleidome apie 1,5 val. Žinoma, kad ne visur viską 100 proc. išgirdome ir pamatėme, tačiau to, ką pamatėme ir išgirdome, pilnai pakako. Ir, be abejo, tai buvo viena įsimintiniausių ir įspūdingiausių šios kelionės aplankytų vietų.
Liutaurui po maždaug valandos jau kiek pabodo, jau pradėjo kai kas kartotis tarsi, todėl jis jau ėmė zirsti, kad nori eiti iš čia. Deja, būdami kažkur pilies komplekso pabaigoje, bet kokiu atveju turėjome praeiti likusią pilies dalį, kad galėtume grįžti... Tai taip kompromisiniu būdu ir grįžom – kai kur kiek paskubomis pralėkdami per paskutiniąsias pilies menes, koridorius ar kiemelius.
Vartai į žemutinės pilies kiemą.
Lankytojai...
Žemutinės pilies menės skliautai.
Paslaptingoji skylutė, pro kurią didysis to meto magistras galėjo stebėti, kas vyksta pagrindinėje menėje.
Šiandien pro šią skylutę gali išvysti to meto salės veiksmo inscenizaciją su riteriais ir jų damomis... :)
Skliautų ornamentai dažais, išgautais iš augalų bei gyvūnų.
Žali buvo patys brangiausi, taigi visa tai bylojo apie didžiulę prabangą,
Žali buvo patys brangiausi, taigi visa tai bylojo apie didžiulę prabangą,
Šiais koridoriais vaikštinėjo didysis magistras.
Išlikę autentiškos XIII a. grindys.
Už šių langinių sienoje buvo saugomi valgiai prieš patiekiant juos į menę,
Tuometinė pilies šildymo sistema – angos, pro kurias eidavo šiltas oras nuo krosnies, buvusios apačioje.
Kitame pilies flange įsikūrusi gintaro dirbinių ekspozicija, kurioje labiausiai patiko
Bogdano Mirovskio darbai.
Bogdano Mirovskio darbai.
Keliaujame į aukštutinę pilį.
Europoje atšilus orams, vienuoliai čia veisė vynuogynus ir rožynus.
Pilies malūnas.
Tik niekaip nesupratom, kas jį suko – nei audiogidas nepasakė, nei internete pavyko rasti...
Aukštutinės pilies bokštas.
Aukštutinės pilies kiemelis su stilingu šuliniu.
Aukštutinės pilies menė, kuroje vykdavo įvairaus rango valdytojų susirinkimai.
Vyriausiojo magistro sostas.
Žvilgsnis pro pilies bokšto langą...
Ilgasis koridorius bokšto link.
Mano silpnybė – pilies komplekso maketas.
Grįžtant į žemutinę pilį. Šiose jaukiose pilies dalyse gyveno pilies amatininkai.
Pilies rūsiai.
Po visko... Vaikai su šerbetais rankose, mama – su šypsena veide.
Vadinasi, ne viskas buvo taip jau blogai... :D
Paskutinis žvilgsnis į pilies mūrus ir buvusį apsauginį vandens griovį.
Vakaras artėjo nenumaldomai, nebeturėjome jėgų ir noro ieškoti, kur prabangiau užkąsti, todėl mus ir vėl gelbėjo vaikų džiaugmas - McDonadas. :D Po šio karto Liutauras pareiškė, kad jam baigia atsibosti šio restorano meniu... Pagaliau... :)))
Tik laiko nebebuvo per daug čia užsibūti – dar turėjome įveikti apie 50 km iki kitos mūsų nakvynės vietos. Skirtingi keliai vėl keitė vieni kitus... :)
Galiausiai pasiekėme savo dienos tikslą – jaukų kambarį pačiame Kvidzyno miestelio centre, prieš pat miesto rotušę, greta policijos komisariato. Todėl miegojome plačiai atsidarę pirmojo aukšto langus... :D
Moderniai įrengtas, PIN spynomis koduotas kambarys, su kurio šeimininku net nesusitikome, pasitiko mus su šokoladukais ant lovų (džiaugsmas vaikams) bei vandens buteliukais kiekvienam. Belko tik pasimėgauti vakaro ramybe ir gerai išsimiegoti prieš tolimesnės dienos kelionę...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą