Prieš tai buvo:
Gerai išsimiegojome. Atsisveikinome su savo jaukiausiu šioje kelionėje butuku Rumia miestelyje, palikome šeimininkams padėkos užrašą virtuvėje ant magnetinės lentos ir kėlėm sparnus keliauti toliau...
Kelias laukė ne per trumpiausias, bet ir ne toks baisus – apie 220 km.
Į savo įprastinę lentelę buvau susirašiusi nemažai lankytinų objektų Kolbžege, tačiau be konkretesnių detalių – palikau viską savieigai. Nes prieš akis buvo 5 dienos Kolobžego miestelyje, kuriame, nujaučiau, elgsimės pagal orą, nuotaikas, bangų aukštį ir kitus neprognozuojamus dalykus... :)
Išlėkėm praktiškai nepusryčiavę – tik šiek tiek užkandę. Todėl pakeliui užsukome vaikų pageidavimu ir mūsų sutikimu į McDonaldą. :) Suvalgę po taip vadinamą wrap'ą, išgėrę kas kolos, o kas kavos, judėjome toliau...
Galiausiai sustojome Slupske, automobilių stovėjimo aikštelėje prie pat miesto rotušės. Kadangi diena nenusimatė įtempta, nutarėm pasivaikščioti po miestelį.
Magdė su savo Žąsiuke...
Užsukome ir į pačios rotušės vidų...
Tada grįžome prie savo automobilio ir radome siurprizą – už automobilio valytuvo užkištą pranešimą, kad pastatėme automobilį neleistinoje vietoje... Ką?.. Mokamoje parkavimosi aikštelėje, už kurią sumokėjai (na ok, nedaug, tik 15 zlotų už kelias valandas), stovi dar ir ženklas, kad čia statyti negalima?.. Bent ant grindinio kažkaip būtų pažymėta... Tai ne – stovi ženklas kažkur aikštelės kampe, į kurį, ieškodamas, kur pasiparkuoti sausakimšoje aikštelėje, tikrai nežiūri... Kaip ir tie kiti, kurie ten gale aikštelės irgi pasistatė automobilius, nes kažkas šalia jų taip pat jau buvo pasistatę... Taip suklaidinti buvome ir mes...
Foto – pasiskolinta iš Google maps Streetview.
Baudos dydis buvo nenurodytas, viskas buvo surašyta lenkiškai. Užmetę akį pamatėme, kad yra nurodytas el. pašto adresas susisiekimui, todėl nesukome galvos ir traukėme toliau, primesdami, kad vakare tą reikalą ramiai išsiaiškinsime. Vis tik padarėme klaidą. Būtų buvę geriau iš karto čiupti Google vertėją ir pasiskaityti, kad ateitume į rotušę ir susimokėtume baudą. Tai būtų buvę daug pigiau, nei paskui viską tvarkytis internetu. Mat kol suvaikščiojo visi susirašinėjimai, mes jau buvo mes Lietuvoje. Lenkai, kaip patyrėme, vis dar labiau viską fiksuoja rankiniu būdu – visus baudos kvitus, mokėjimus atlieka paštuose ir panašiose vietose. Tuo tarpu išpešti informaciją tarptautinam pavedimui, kad sumokėtum 100 zlotų (apie 22 Eur) baudą, teko paplušėti. Toks įspūdis, kad jie nėra nieko girdėję nei apie tai, kad bankas turi pavadinimą, o ne tik banko sąskaitos nr., kad yra toks dalykas, kaip banko SWIFT kodas ar adresas... Tai va, užgaišom susirašinėjimui, dar, žinoma, ne pačiu geriausiu zloto kursu susimokėjom, o ir dar bankas nuplėšė už pavedimą 13 Eurų... Aišku, tik paskui atėjo į galvą, kad galėjome visa ai padaryti per Revolut'ą – būtų buvę pigiau. Na bet... bloga patirtis – taip pat patirtis. Todėl geriau pasimokykite iš mūsiškės ir susimokėkite baudą, jei tik galite, būdami Lenkijoje – bus daug paprasčiau ir pigiau. O šiaip linkime prieš pastatant automobilį vis tik gerai apsidairyti, kad baudos apskritai negautumėte. :)
Nepaisant nemalonumų dėl parkingo, Slupskas pasirodė tikrai vertas dėmesio miestukas. Tvarkingas, jaukus, nelūžtantis nuo turistų gausos – pats tas mums... :) Kadangi spėjome plius minus apeiti pagrindines senamiesčio vietas, atėjo metas traukti toliau. Tuneliais, tiltais, keliais, miškeliais ir tarp įvairiaspalvių atitvarų...
Galiausiai pasiekėm savo laikinuosius namus prie jūros – šeimyninį Marina viešbutuką Kolobžego vakaruose. Įsikūrėme trečiame aukšte. Su vaizdu... beveik... į jūrą.. :D
O jei rimtai, – su vaizdu į vietinį ramų kvartaliuką, kuris tik iš pažiūros atrodė ramus. Jau kitą rytą nuo 6 ryto per langą girdėjosi greta remontuojamo namo statybininkų vykdomi darbai, jų pokalbiai ryto tyloje, na bet apie tai jau papasakosiu rytoj...
Tuo tarpu atvykę išskubėjom, kaip suprantate, iš karto prie jūros... Pasakišku pėsčiųjų ir dviračių taku. Kuriuo, kaip matysite, keliavome dar ne kartą ir ne du pirmyn ir atgal. Labai smagus takas su vieninteliu trūkumu – jame stinga pavėsio... Visa kita – tobula.
Štai ir ji – mūsų išsvajota jūra... Su pasakišku pliažu, kuriame nėra žmonių grūsties... Pasimaudėm, pasimėgavom jūra ir saule. Buvo taip gera, kad net nuotraukų nepadariau... :)
Grįžome namo jau kiek pavargę ir išalkę. Todėl, paklausę viešbutuko šeimininkės rekomendacijos, nuėjome pavakarieniauti į vietinį restoranėlį vos už poros šimtų metrų... Nepasigailėjome. Puiki aplinka, malonus aptarnavimas, nepaprastai skanus maistas. Tiesa, porcijos kiek didokos, tad dalį maisto net gavom parsinešti po vakarienės namo.
Tokia skania gaida ir baigėsi mūsų tos dienos įspūdžiai... Gal iš pažiūros jų ir nebuvo daug, tačiau diena buvo tikrai puiki. Galiausiai vien dėl to, kad pasiekėme galutinį savo kelionės tašką. Nuo čia jau kelionė po keleto dienų suksis atgalios. Bet bus dar visko... :)
Toliau skaitykite: 5 diena. Kolbžegas. Vorai, 6D iliuzijos, Vaškinės figūros ir jūra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą