Kelionė su vaikais į Lenkiją. 2 diena. Elblagas - Štuthofas - Krynica Morska - Gdanskas

Prieš tai buvo: 
Pasiruošimas. 1 diena. Vilnius - Suvalkai - Vilko irštva (Kenštynas) - Grojantys vargonai (Šventalieptė)

Antroji kelionės diena žadėjo mažiau nuvažiuotų kilometrų ir daugiau pramogų. Vaikai, šaunuoliai, gerai atlaikė pirmosios dienos kelionę, tad reikėjo tikėtis, kad ir toliau viskas eisis ne mažiau sklandžiai...

Ryte pabudau anksčiau kitų ir nutariau išeiti pasivaikščioti. Žinojau, kad netoliese yra ežeras, todėl pamaniau, jog bus smagu prasieiti jo pakrante... Prasiėjusi tvarkingomis nedidelio Sząbruk miestelio gatvelėmis, ties posūkiu į taką palei ežerą išvydau tai, kas atėmė mano žadą... Tai buvo nedidelis jaukus vietinis paplūdimys, privertęs mane apsigręžti ir eiti pasiimti maudymosi reikmenų. Grįžusi radau jau pabudusį Darių, todėl nupėdinom nusimaudyti kartu. Vanduo buvo toks gaivus, kad pasinėrusi į jį pasijutau tarsi naujai gimusi. Supratau, kad čia prasidėjo tikrosios mūsų atostogos... Vanduo tarsi nuplovė tuos buitinius rūpesčius, kurie liko namuose ir apie kuriuos vis dar vakar norėjosi galvoti. Ir štai čia, pasinėrus į vandenį, regis, tarsi akmuo nuo pečių nusirito... Gėris...

Užrašas ant persirengimo kabinos sienos: „Palik tik savo pėdas smėlyje. Šiukšles susirink po savęs.“ Tai man priminė kažkada Amerikoje matytą užrašą „Take only pictures, leave only footprints“, kuriame yra sužaista žodžio „take“ dviprasmybe („pasiimti ką nors“ arba „daryti nuotraukas“). Bet šitas lenkiškas irgi savaip smagus. Vien jau savo išpildymu. :)

Kukliai papusryčiavę neišeidami iš „namų“, traukėme toliau. Ateinančių dviejų dienų planai buvo tokie: važiuojam į Elblagą, ten pasivaikštom, praalkstam, papusryčiaujam ir važiuojam į Štutgartą, paskui lekiam išsimaudyti į Krynica Morska, ten papietaujame ir traukiame į Gdanską. O tada jau, dar kitą dieną – kaip Dievas duos. Kadangi, kaip matyti žemėlapyje, Gdanske ir Gdynioje lankytinų objektų gausu, tad šiem dviems miestams dar suplanavome skirti ir kitą dieną. Nakvynei pasirinkome netoli Gdynios esantį Rumia miestelį, kuris buvo pati jaukiausia mūsų kelionės apsistojimo vieta. Čia praleidome dvi naktis. Bet apie viską iš eilės...

Žemėlapyje antros dienos maršrutas atrodė taip:

Vietos, kurias norėjom aplankyti per dvi dienas, atrodė daugmaž taip:

Iš ankstesnių dienų patirties žinojom, kad ne viską pavyks aplankyti, todėl tiesiog žiūrėjom, kaip realybėje viskas dėliosis.

Žodžiu, grįžtant mintimis į rytą, pratęskime... Kupini jėgų po rytinių maudynių ežere vėl sėdome į automobilį ir vėl žavėjomės įvairiais kelio vingiais, dažnai apsodintais šimtamečių medžių eilėmis...

Buvo ir tiltų, kurių matėme irgi labai įvairių...

Už maždaug 100 km mūsų laukė nepaprastai jaukus Elbląg miestelio senamiestis. Sakyčiau – visos kelionės favoritas (mano) – nedidelis, paskanintas istorinėmis architektūrinėmis detalėmis, nepergrūstas turistų (bent jau trečiadienio rytą), su jaukiomis kavinukėmis ir skaniais ledais...

Pačiame miesto centre pasistatėme automobilį nemokamoje stovėjimo aikštelėje ir patraukėme miesto turgaus vartų link. Pakeliui aptikome mažosios architektūros detalių, kurios tikrai prisidėjo prie geros mūsų ir vaikų nuotaikos... :)

Turgaus vartų bokšte buvo galima palypėti iki pat viršaus, tačiau mano chebrytė, bijanti aukščio, nei vienas nepanoro palaikyti man kompanijos. Todėl lipau viena... :)

Pro bokšto mūrų angas atsivėrė graži miesto panorama...

Kiek pasivaikščioję patraukėme ieškoti vietos pusryčiams.

Pagal tas pačias internete rastas rekomendacijas pasukome „Studnia smakow“ kavinukės link,  kur tikrai karališkai papusryčiavom... Maistas Lenkijoje nebrangus, todėl leidom sau pasilepinti...

Vaikai mėgavosi varškėčiais ir omletu su daržovėmis.

Mudu su Darium taip pat išbandėme pusryčių meniu patiekalus. Buvo tikrai skanu.

Desertui susigundėme paragauti vietinių ledų – Ieva siūlė nepraeiti pro šalį, kai tik pamatysim tokius... Tai ir naudojomės patarimu... 

Po deserto sotūs ir laimingi po truputį traukėme automobilio link. Dar įkišome su Magde nosį į Šv. Mikalojaus katedrą. Rytinė saulė pro katedros vitražus žaismingai mėtė savo spindulius, kuriuose Magdė jau kūrė savo fantazijas...

Priešais katedrą dar aptikome smagų fontanėlį, miesto raides, ir jau sėdome atgal į automobilį.

Labai patiko mums visiems šis miestelis... Jis tiesiog idealiai tiko dienos pradžiai. 

Kitas mūsų objektas buvo Štuthofo koncentracijos stovykla. Buvau skaičiusi pas Eglę, kad tik Aurimas ryžosi ten keliauti, tuo tarpu ji su mažesniais vaikais tąkart susilaikė. Kadangi vaikai jau paaugę, mes nusprendėme vykti visi kartu. Nepasigailėjome. Buvo labai įdomu. Ar vaikams ne per slogu? Ne. Sakyčiau, kad šis muziejus-memorialas įrengtas labai skoningai, viskas labai savo vietose, todėl tiek mums, tiek vaikams buvo labai įdomu. Mokamas čia tik parkingas. Už jį teks sumokėti 15 zlotų (apie 3,5 Eur) ir viskas. Visa kita – atvira lankytojams. 

Ekspozicijos dalis yra lauke, dalis – barakų ir buvusių sandėlių viduje, krematoriume. Vaikams kilo daug klausimų, daug kalbėjomės, labai turiningai praleidome laiką.

Konslagerio kalėjimas – bausmių kambarėliai.

Tiek batų padų liko po visų čia ištremtų...

Šioje patalpoje atlikdavo medicinines procedūras...

Prausykla...

Krematoriumo viduje...

Kita kelionės stotelė nusimatė visai kitokio pobūdžio. Tai – Krynica Morska. Jūros kriauklė. Taip pavadintas kurortas panašioje į mūsų Neringą smėlio kopų juostoje. Važiuoti nuo pagrindinio mūsų maršruto teko kiek į šoną, tačiau pasiekti pliažą ir pagaliau išsimaudyti jūroje norėjosi visiems. Tuo labiau, kad diena buvo saulėta ir šilta – viskas aplink bylojo, kad reikia tiesiu taikymu nerti į vėsų jūros vandenį. Taip ir padarėme.

Atsigaivinę ir vėl kiek apšilę traukėme ieškoti vietos papietauti, nes jau buvome praalkę. Nebeatseku, kur tąsyk vakarienavom – greičiausiai kažkur pakeliui Gdynios link mokėjau grynais, čekis jau pasidangino, tad galų nebeatseku. Faktas, kad alkani nelikom ir toliau traukėm Gdansko link. 

Nors apie Gdanską ir jo lankytinas vietas buvau daug prisiskaičiusi, vaikų per daug mano siūlymai neviliojo. Todėl pradėjome nuo visiems patrauklaus varianto – iliuzijų muziejaus. Pasistatę automobilį vienoje iš per Parkopedia rastų nemokamų automobilių stovėjimų aikštelių visai netoli mūsų muziejaus, patraukėme pėstute jo link.

Pakeliui akį patraukė prie miesto kalėjimo bokšto  siaubo kambario reklama. Vaikai iš karto susidomėjo ir prašė ten užsukti. Nutarėme grįždami, jei noras nepraeis, užsukti... Vis tik savo tikslo neatsisakėm ir nukulniavom pirmiausia iki Deja Vu iliuzijų muziejaus. Kadangi Lietuvoje mums vis nepavyksta aplankyti Vilniuje, Vokiečių gatvėje įsikūrusio iliuzijų muziejaus, tai čia naujų patirčių nestigo. Nors ir buvo jau matytų dalykų, be abejo, tačiau visa kita smagiai sužiūrėjom ir patyrėm. :)

Pirmiausia mus pasitiko tradicinė optinė apgaulė su kėde, kurią tiksliai nufotografuoti nėra jau taip paprasta, kaip gali atrodyti... :) Bet vis tiek buvo smagu pasijusti bent akimirkai nykštukais... :)

Tuo tarpu šis tunelis – tikrai ne man... Vaikai jame krykštavo ir bėgiojo pirmyn atgal, o mane iš karto pykino besisukant toms visoms spalvoms aplink, ir aš stengiausi kuo greičiau iš čia dingti... Nepritaikytos mano smegenys tokiems triukams... :D

Aš mieliau mėgavauti tokio tipo iliuzijomis, kurių ant sienų netrūko...

Vaikams patiko įvairios veidrodžių pagalba sukurtos iliuzijos...

Galiausiai vienas smagiausių eksponatų pasirodė pražangiui sudėliotų veidrodžių stalas, kuriame gali matyti dalį savo, dalį priešais tave sėdinčiojo žmogaus veido... Nufotografuoti tikrąjį vaizdą labai sunku, bet idėją gal suprasite... Prisijuokėm iš širdies, bandydami sudėlioti savęs ir kito žmogaus frankenšteinus. :)

Radom ir tradicinių „magiškųjų rutulių“, kurių pavadinimo padoriai net ir nežinau... :)

Kitas įspūdingas eksponatas buvo kinetinio smėlio dėžė, kurioje priklausomai nuo formuojamo reljefo keitėsi spalvos... Tikrai labai vykęs eksponatas, kaustęs vaikų (ir ne tik) dėmesį...

Taip pat gera idėja su didžiuliais muilo burbulais, tik gal ne iki galo tobulai padaryta – ar muilo ten mažokai buvo pripilta tąsyk, ar kas ten buvo, bet vaikams taip ir nepavyko iki galvos įlįsti į muilo burbulą...

Žodžiu, muziejus pateisino mūsų lūkesčius. Smagiai praleidome jame laiką. Tuo tarpu lauke kątik buvo prašvilpęs lietutis... Grįžinėjome link kalėjimo bokšto. Reikėjo tęsėti pažadą apsilankyti siaubo kambaryje. Bilietų kasoje sužinojome, kad siaubo kambarys yra 4-5 bokšto aukštuose. Tuo tarpu žemesnieji aukštai kviečia į vaškinių figūrų ekspoziciją. Skambėjo gerai, todėl iš karto nusipirkome bilietus ir leidomės į pažintinę kelionę...

Interaktyvi reklama, patraukusi mūsų dėmesį.

Tarp vaškinių figūrų buvo ir mokslininkų, ir aktorių, ir valstybių vadovų... Gal ne visos labai tikroviškos, bet pamatyti jas buvo tikrai smagu... Kelios dešimtys figūrų padarė įspūdį.

Tuomet patraukėme laiptais aukštyn „apsėstų aukštų“ apžiūrėti. Mums, suaugusiems, čia daugiau juokas ėmė, bet vaikans truputį buvo siaubo akimirkų, kai netikėtai iš už kokių durelių išlįsdavo kokia kaliausė ar skeletas... Tų dviejų aukštų buvo per akis pažinčiai su šiuo „žanru“...

Išėjus į gatvę dangumi plaukė nieko gera nežandantys debesys. O ir vakarėjo, todėl nusprendėme į Gdansko senamiestį nebelįsti, palikti jį kitai dienai... Vos pasiekėme automobilį ir į jį įsėdome, supratome, kad mūsų sprendimas buvo labai laiku ir vietoje... Už minutės prasidėjo tooookia stipri liūtis, kad vos galėjai matyti, kur važiuoti... Tai buvo turbūt patys sudėtingiausi 20 km visoje mūsų kelionėje. Valytuvai vos spėjo valyti langą, matomumas buvo iki artimiausio automobilio, kelias, kuriuo važiavom – beveik greitkelis, kuriuo visi nori važiuoti kuo greičiau... Visa laimė, kad kelias buvo netolimas, o ir liūtis greitai praėjo, o mums pasiekus naujus laikinuosius namus ir visai liovėsi... 

Kokia palaima buvo išsikrauti daiktus, išsivirti šiltos arbatos, pavakarieniauti ir griūti ilsėtis... :)

Rytojus Žadėjo naujus įspūdžius – minimaliai nuvažiuotų kilometrų ir aplankytą trimiestį – Gdynią, Sopotą ir Gdanską. Vis tik detalesnius planus pasilikome rytdienai. Dabar labiausiai norėjosi tiesiog išsitiesti lovoje. Internetas šioje vietoje pasitaikė puikus, todėl galėjome susitvarkyti visokius smulkius reikaliukus, pažiūrėti filmą. Diena buvo superinė...

Toliau skaitykite: 3 diena. Gdynia ir beveik Sopotas.