19-23 savaitės. Vasaris – pats trumpas, tai ir apie jį trumpai.

Nežinau, kur prabėgo vasaris, nes darbų, rūpesčių ir įvairiausių minčių galvoje buvo tiek, kad vos spėjau gaudyti rytus ir vakarus. Susizgribau tik taip pagraibomis kažką užfiksuoti, pagauti. O ir tai, ką pagavau – tiek fragmentiška, kad nelabai net į sklandų pasakojimą eina viską sudėti...

Jei atvirai, labai iš vėžių visą nusistovėjusį ritmą išmušė tai, kad mus „paliko“ kelerius metus globojusi vaikų mokytoja Violeta. Regis, – smulkmena, – juk tik susirašydavome retsykiais, vienu kitu žodeliu persimesdavome mokyklos renginiuose, ir tiek. Visgi finale pasijutome palikti „ant ledo“ iš naujo ieškoti siūlo galo, už kurio galėtume užsikabinti ir keliauti toliau. Šis jausmas buvo netikėtas ir mums patiems. Aš praradau motyvaciją dalintis šiame dienoraštyje tuo, kuo jau septintus metus šiaip ar taip dalinausi, vaikai pasijuto irgi kiek pakibę ore. Na bet... Laikas eina, artėjančio pavasario saulutė vis labiau šildo, ir mes, šiaip ne taip atsikapanoję nuo ledo iki kranto, judame toliau...

Visgi, kadangi vasaris jau kažkur ten toli užmarštyje, tai daug apie jį ir nerašysiu. Kai ką sudėjau į video įrašo pabaigoje, kai ką dar nuotraukomis trumpai priminsiu... ;)

Žiema palepino gražiais baltais vaizdais, kurių spėjome prisigerti visais pojūčiais:

700-tojo Vilniaus gimtadienio sausio mėnesį paminėti nesugebėjome, tai bent vasario pradžioje į biblioteką Gedimino laiško dėlionės sudėlioti užsukome:

Istorija, pasaulio pažinimas toliau rutuliojosi savu ritmu, suguldamas į projektinius aplankus:

Ne vienerius metus vaikų nedominusi gyvūnų ir gamtos tema, šiemet jau nepraslydo pro mūsų akis. Išsitraukėme visas turimas knygas ir sprendėme, ką iš ko mokytis...

Pradėjome nuo gamtinių zonų ir klimato...

Magdė toliau tęsė savo pradėtą kognityvinių įgūdžių kursą, kurį sėkmingai pabaigė, pagerinusi tiek savo gebėjimą koncentruoti dėmesį, tiek skaityti, tiek suprasti, ką skaito... Tai dėl to labai džiugu.

Liutauras sistemingai toliau keliavo savais mokslo keliais...

Abu vaikai netikėtai užsikabino už grojimo pianinu... Kartais tai buvo daugiau tiesiog eksperimentai su klaviatūra ar bendri abiejų bandymai išspausti kai ką daugiau iš atsisiųstos Simply piano programėlės. Kaip ten bebūtų, smagiai abudu pasigrojo... :)

Su draugais toliau tęsėme bendras projektines veiklas, kurios kartais smagiai nukrypdavo i šoną... :)

Na, ir, be abejo, judesio taip pat netrūko... Magdė prisiminė turinti šokdynę, su kuria kelias dienas nesiskyrė nei namuose, nei lauke ant sniego (žr. nuotrauką įrašo pradžioje)... :)) 

Buvo ir visokiausių žaidimų su kamuoliu... :)

O visa kita – kas buvo, tas pražuvo ir net į video nepakliuvo... :)