Tarsi įprasta, kad po 7-8 mokymosi savaičių paprastai yra suplanuojamos moksleivių atostogos. Ne kartą esu anksčiau rašiusi, kad tokios atostogos, mokant vaikus šeimoje, išbalansuoja visą iki tol susidėliotą rutiną ir jau šiaip ne taip įsivažiavusį mokymosi ritmą. Todėl paprastai tokių atostogų, jei tik galime, vengiame. Ilsimės verčiau kitais būdais – kur nors nuvažiuodami visi kartu ar pasirinkdami kiek lėtesnį mokymosi tempą, sumažindami mokymosi apimtį.
Vis tik šiemet mūsų namuose nutiko taip, kad dėl tam tikrų ūkio darbų buvome priversti nutraukti savaitei mokslus jau po šeštos mokslų savaitės ir pasidaryti šiokią tokią mokslo bei atostogų savaičių rokiruotę. Mat atsisveikinome su Marguliu ir ruošėme maisto atsargas žiemai. Į detales nesileisiu, kaip tai vyko, juo labiau, nuotraukų čia nekelsiu, kad nepapiktinčiau vienų ar kitų pažiūrų skaitytojų, tepasakysiu, kad vaikams visa ta ruoša buvo gera gyvenimiška edukacija. Tiesa, viskas užsitęsė keletą dienų, po kurių mums norėjosi atsipūsti, todėl užskaitėme tą visą savaitę kaip atostogas, o jau po jų toliau kibome į mūsų bendrą pažinimo kelionę.
Pasaulio pažinimas | Žmogaus sauga
Kelionė mūsų šį kartą labai nenuspėjama, labai visaip kaip persipynusi, todėl net nežinau, nuo ko pradėti...
Galvai pravėdinti gal pradėkime nuo pasivaikščiojimo po Šilėnų pažintinį taką?.. Kadangi jis – netoli mūsų, mėgstame juo prasieiti bent kartą metuose. Smagu pamatyti, kas jame pasikeitė, ko nepastebėjome ankstesniais kartais. Tiesa, visai nesmagu buvo pamatyti, kad nugriautas mūsų anksčiau pamėgtas apžvalgos bokštas... :(
Vos ne dėl jo keliavome, galvojome galėsią apžvelgti rudeninę panoramą, o čia – še tau, kad nori... Vietoj apžvalgos bokšto teradome pastatytą suoliuką, prieš kurį kiurksojo didžiulė rąstų ir šakų krūva, užstojanti vienintelę šiame take atsiveriančią panoramą... :( Likome tikrai nusivylę. Visgi iki šaltinėlio nuėjome, gryno oro į plaučius ir smegenis įsileidome, todėl galėjome tęsti mokslus toliau.
Kaip jau užsiminiau pradžioje, vaikai (o ir mes) turėjome progą iš labai arti panagrinėti galvijų anatomiją, o tai leido geriau suvokti, kas dedasi ir mūsų organizme, po mūsų pačių oda. Kaip atrodo plaučių audinys, kaip atrodo širdis, jos pjūvis, kokio baltumo ir glotnumo yra kaulų kremzlės ir iki kokio tikslumo jos viena su kita suformuoja sąnarius. Vis tik įspūdingiausia dalis buvo žarnynas – visa ta įvairaus storumo žarnų raizgalynė, persipynusi su kepenų, tulžies, blužnies ir kitų organų bei audinių piešiniu, užėmė ko ne didžiausią viso kūno dalį, o du gigantiški galvijo skrandžiai, pilni žolės, stebino ne tik savo sandara, tobulu sandarumu, bet ir tūriu. Atsitiktinai sutapo, kad Liutaurui kaip tik išpuolė pasiskaityti apie žmogaus virškinimo sistemą – manau, visa tai papildė jo suvokimą apie tai, kaip tobulai sukurti mūsų kūnai ir jų dalys...
Kai jau su zoologija ir anatomija išsisėmėme, laikas atėjo augalams. Su draugais sudalyvavome edukacijoje apie nuodingus Lietuvos augalus. Pradžioje tikrai negalvojome, kad Lietuvoje yra tiek daug nuodingų augalų, juo labiau, kurie gali būti nuodingesni net už kobros nuodus. Taip taip... Jei įdomu ir jums, pabandykite sudalyvauti šioje edukacijoje su floriste Audrone.
Tiesa, čia ne tik apie nuodingus augalus išgirdome, bet kiekvienas dar ir po atvirutę iš sausų augalų pasidarėme.
Liutauras, kuris paprastai tokių darbelių nemėgsta, ir tas dirbo kaip didelis ir padarė, ko gero, net įdomiausią iš mūsų visų atvirutę su pelyte, laikančią sūrį. :) Magdė sudėliojo žydintį medį, aš tuo tarpu bandžiau atvaizduoti merginą, uostančią gėlės žiedą...
Dailė | Technologijos
Kaip jau žinote, Magdės nereikia skatinti užsiiminėti įvairia menine veikla – greičiau jau stabdyti tenka, kai po vieno ar kito projekto, kuomet kambaryje nebėra per įvairias priemones kaip praeiti, noriu kad mergužėlė apsitvarkytų... Todėl ir nuotraukų paprastai iš šios srities pas mus nestinga... Šįsyk jūsų dėmesiui – imbierinis namelis, kabykla iš tualetinio popieriaus ritinėlių, kartoninis-fanerinis 3D namelis ir naujai gimstanti perdirbtų rūbų kolekcija...
Namelis-konstruktorius į akiratį papulė visai atsitiktinai, beieškant draugei gimtadieniui dovanos...
Įsigytas šioje stebuklingoje internetinėje parduotuvėlėje.
Įsigytas šioje stebuklingoje internetinėje parduotuvėlėje.
Iš tiesų tai ši rūbų kolekcija bandė gimti iš mūsų tolimesnės veiklos, tad gal prie jos ir peršokime... Dar tik priminsiu, kad Magdė ir toliau visa apsipatenkinusi lanko tapybos būrelį, kuriame pastaruoju metu piešė, – kaip lapkričiui ir pridera šiais laikais, – moliūgus, taip pat baigė savo mėnesio darbą su gulbėmis, tačiau paliko dar studijoje jį džiūti, todėl gausite pamatyti tik po poros savaičių.
Liutauras šioje vietoje daug kuklesnis. Pamatęs, kad tvarkaraštyje yra tokia disciplina kaip technologijos, skuba klausti, ką šią savaitę gaminsime. O užsukus Magdės draugei į svečius, pasinaudoja proga pagaminti naminę picą...
Projektinė veikla | Planavimas | Informacinės technologijos
Kol pica kepa, pasižiūrėkime, kaip mums sekasi tęsti kartu su bendraminčiais pradėtas projektines veiklas, kurios tai lėčiau čia mums juda, tai, žiūrėk, kažkur prasijudina stipriau... Magdė niekaip neapsiprendžia iki galo, ko ji nori – vieną dieną, žiūrėk, nori padaryti projektą apie tai, ką anksčiau ir dabar žmonės piešė, kitą dieną jau nebenori, peršoka prie idėjos padaryti perdirbtų rūbų kolekciją, bet porą modelių padariusi vėl grįžta prie ankstesnės minties – sužinoti, ką gi tie dailinkai anksčiau piešė.
Ta proga apsilankome bibliotekoje (čia dar aptinkame K. Navicko karpinių parodą, tai ir po ją pasižvalgome), kur susimedžiojame storiausią dailės albumą „Pasaulio dailė“. Iš pirmo žvilgsnio pamaniusi, kad tai yra mūsų namuose turimos angliškosios storulės „History of art“ knygos analogas, apsidžiaugiu. Tačiau greitai tenka nusivilti. Mat mūsų pasiimta knyga yra sudaryta ne chronologiškai einant per istorinius tarpsnius, bet išdėstant autorius abėcėline tvarka... Todėl ją vartant buvo labai sunku susiorientuoti, kas būdavo piešiama anksčiau, o kas gi dabar... Na bet – bendram išprusimui ir pasivartymui apskritai – suėjo...
Vis tik mūsų turėtas chronologinis variantas šiuo atveju daug naudingesnis. Bėda ta, kad Magdė jį ne itin vartė, patingėjusi atsirinkti, kur tapybos, o kur architektūros darbai ar skulptūros ir kitų dailės šakų kūriniai... Todėl nežinau, kas jos galvelėje ten dedasi, ir ar ji tą projektą apie anksčiau ir dabar pieštus/piešiamus dailininkų darbus darys...
Tuo tarpu Liutauras, pirma pasišovęs išleisti seniau ir dabar žinomų logotipų spausdintą žurnalą, ilgai trypčiojo vietoje, vis negalėdamas savo projekto pradėti. Toje pačioje bibliotekoje bandėme pasidairyti knygų apie logotipų dizainą. Nieko iš tiesų neradome, tai bent apie senųjų Lietuvos ženklų, heraldikos istoriją šį bei tą pasiėmėme pasivartymui...
Projektui gal ir nieko neradome, tačiau naudinga buvo pamatyti
M. Dobužinskio pieštus mūsų trispalvės eskizus.
Lyg ir jau susidėliojome kartu su Liutauru, kas tame logotipų žurnale turėtų būti, ką jam reikės pakeliui padaryti, tačiau finale, matydama, kad jis vis vengia imtis šio projekto, pabandžiau priminti, koks jo šio projekto tikslas – ko jis nori tuo pasiekti. Ir štai čia išlindo yla iš maišo... Pasirodė, kad jis tiesiog nori pasididinti kažkaip savo Youtube kanalo žinomumą. Paklaustas, ar spausdintas žurnalas padėtų jam pasiekti savo tikslą, pripažino, kad tikrai ne. Tad teko iš naujo pergalvoti projekto formatą, ir čia Liutauras išsirinko tuos pačius logotipus pristatyti video formatu savo kanale.
Vos pakeitėme formatą, viskas pajudėjo iš mirties taško. Tuoj gimė sąrašas logotipų, apie kuriuos jis nori pakalbėti, tuoj visa tai virto vizija padaryti tokių filmukų seriją, paimant vis skirtingas logotipų kategorijas.
Savo seriją Liutauras pradėjo nuo interneto naršyklių, programėlių ir kitų IT ikonų. Vos ne tą pačią dieną visus tuos logotipus ir surinko, ir sudėjo į filmuką, ir įrašė savo komentarus bei viską sumontavo ir įkėlė į Youtube'ą. Tiesa, rodyti jums dar neleido, pasiliko įrašą privatų – sakė, kad paviešins tuomet, kai jau pristatys draugams. Taigi – laukiame ir stebime procesą toliau... Aš, žinoma, kaip nepataisoma perfekcionistė, labai norėčiau pasikabinėti prie Liutauro rezultato, nes, mano supratimu, darbą jis atliko kiek atmestinai, paskubomis, tarsi tiesiog norėdamas „užsidėti pliusiuką“. Kita vertus, tikiu, kad tai darydamas jis išmoko nemažai naujų dalykų (tiek planuodamas, tiek naudodamasis video ir grafikos montažo programomis), tiek pats pamatė savo privalumus ir trūkumus. Todėl sėdžiu, tyliu ir stengiuosi valdyti savo vidinį kritiką, nenumušinėdama vaikui entuziazmo ir savivertės... :)
Istorija
Lygiai taip pat turėjau laviruoti Liutaurui pagaliau sumontavus Lietuvos istorijos repą. Vis man norisi pasikabinėti prie stiliaus vientisumo, siužeto išbaigtumo (kad jei jau dedi papildomą medžiagą, tai kad būtų tolygiai išdėliota viskas, nepadrikai), tačiau ir vėl save stabdau, kad ir pats, be mano įsikišimo labiau stengtųsi analizuoti, stebėti, klausytis kitų nuomonių...
Taip, trūksta Liutaurui to išbaigtumo visame kame – tarsi jis prabėgomis taip nori per gyvenimą lėkti, tik paviršiumi praslysdamas, niekur nesustodamas. Tik duok jam ką nors nauja, tik pasižiūrėti, bet neįsigilinti...
Todėl ką bedarytume, visą laiką turiu jį labai stabdyti, skatinti kiek atidžiau į dalykus pažiūrėti, kokybiškiau atlikti tai, ką daro. Ne visada pavyksta. Gal net tiksliau būtų pasakyti – dažniausiai nepavyksta. Ir tik kartais, kai jam užslenka koks ramybės „mėnulis“, tada atsipalaidavęs gali ilgėliau pasikrapštyti prie jam patinkančios veiklos...
Kadangi tęsiant mūsų Lietuvos istorijos laiko juostą „gerasis mėnulis“ užslinkęs nebuvo, tai Mindaugo Lietuvai skirtame puslapyje nugulė tik Mindaugo karūnos ir saulės, iliustruojančios Saulės mūšį, šiokios tokios užuominos... :)
Ne itin noriai jis tą laiko juostą pildo, vis man sakydamas, kad jau žino visą Lietuvos istoriją (pasiremdamas Lietuvos repo daina), aš gi bandaug jį įtikinti, kad tas repas tėra kūdi griaučiai, kuriuos mums dar uoj kaip mėsa reikia aplipinti... Taip ir galynėjamės...
Biblija
Imtynių einame ir su Biblijos citatomis. Jų vis daugėjant, vis daugiau jų tenka pasikartoti, todėl veiksmas šiomis savaitėmis vyksta nepernelyg greitai. Vis tik mūsų mnemotechnika paremta atsiminimo sistema po truputį daro savo, ir mums visiems visai neblogai sekasi prisiminti naujas citatas. Tam kartui kalbame apie didžiausią žmogaus problemą – turimas nuodėmes ir atlygį už jas, o šalia to – apie gerąją žinią iš Dievo, kad norėdamas užmokėti už savo nuodėmes, turi tik priimti Dievo dovaną („Nuodėmės uždarbis – mirtis, bet Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų“ – Rom 6:23). Čia pat į porą šiai Rom 6:23 vietai, prisimename ir Jn 3:16, skelbiančią, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė Savo viengimį Sūnų, idant kiekvienas, kuris į Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“). Taip po truputį pildosi visų mūsų atmintis Biblijos citatomis, o vaikų Biblijos citatų žemėlapis – spalvotais lipdukais.
Lietuvių kalba
Labai norėtųsi, kad ir tokie dalykai, kaip lietuvių kalba ar literatūra rastų vaikų gyvenime daugiau vietos. Vis tik su šiomis sritimis neretai irgi grumiamės... Ypač su Magde. Todėl turiu nuolat imtis kažkokių gudrybių, kad tik nepastebimai ji imtųsi rašymo ar skaitymo. Pastarasis paskutiniuoju metu labai sunkiai jai pasiduoda. Įtariu, kad iš dalies dėl to, kad mergužėlė, sekdama brolio pavyzdžiu, pasiima per sunkias savo amžiui knygas, o tada, matydama, kad jų neįkanda, nusimuša sau motyvaciją skaityti. Vis gi bandom susitarti dėl lengvesnių knygų, ir taip po truputį bandome įveikti kylančius iššūkius.
Liutauras šiuo klausimu pareigingesnis. Net jei kažko ir labai nenori daryti, vis tiek paprastai, pagalvojęs truputį, ateina ir sako: gerai, darom...
Todėl su juo sėdam prie fonetikos plonybių, atliekam keletą pratimų, pasikalbam, dėl skaitymo nesunkiai susitariam, o kiek pagalvojęs, ką norėtų skaityti, paprašo, kad suveikčiau jam „Nevykėlio dienoraščio“ knygų seriją. Išnaršę bibliotekas aptikome, kad šios serijos knygos – pakankamai didelė retenybė. Todėl pasinaudojome sena.lt platforma, kur nebrangiai aptikome 9 pirmas šios serijos knygas. Patenkintas dabar, žada visas perskaityti...
Lietuvių literatūra
Skaitymas skaitymu, tačiau kai kalba pasisuka apie privalomąją lietuvių literatūrą, vėl tenka grumtis su nematomomis nenoro pabaisomis... Vis tik Šatrijos Raganos „Vyšnios“ buvo lengvai įveiktos. Pakalbėjome tuo pačiu ir apie rašytojų slapyvardžius, ir apie pagundas, ir apie šių laikų ir anų laikų vaikų gyvenimo skirtumus...
Aš gi, kaip ta maža mergaitė, uogomis susigundžiusi, ėmiau ir užsimaniau pyrago su uogomis... Vyšnių neturėjome, tai suėjo ir aronijos, vasarą skintos... :) Vaišinkintės!
Matematika
Užkandus net ir rimčiausi mokslai nebaisūs. Su Liutauru kimbame į atimties dėsnius ir į didesnių nei keturženkliai skaičių atimtį stulpeliu. Su atimties dėsniais truputį pasigalynėjame, o štai su atimtimi stulpeliu lyg ir susidraugaujame iš naujo... Skaičiai didesni, bet principas tas pats, tad Liutauras nemato didesnio vargo uždavinius įveikti.
Magdė tuo tarpu kategoriškai atsisako matematikos pratybų. Tad su ja bandom žodiniais uždaviniais atsipirkti, laukdami geresnių laikų...
Anglų kalba
Džiugu bent kad anglų kalba pajudėjo iš mirties taško. Su netoli gyvenančiais naujais draugais bendraminčiais toliau tęsiame Kolibrio metodu grįstą anglų kalbos kursą. Jau kuris laikas labai norėjau jį išbandyti, bet neturėjau tam reikalingų priemonių. Tuo tarpu naujai į besiugdančių šeimoje gretas prisijungusi viena mama (su dviem sūnumis) pati yra praėjusi kadaise tą kursą, todėl abi nusprendėme išbandyti jo efektyvumą dar kartą, tik šį kartą – su vaikais.
Pradėjome nuo taip vadinamo Leksilendo. Leksilendas – tai grandinėlė temų, kuriomis dažniausiai bendrauja žmonės. Įsiminęs vizualiai, kokia tema seka po kurios, ir sukūręs istoriją tų temų sekai prisiminti, besimokantysis įgauna taip vadinamo informacijos sieto pagrindą, prie kurio jam lengviau tampa „prikabinti“ konkrečios temos žodžius. Savo ruožtu kiekviena tema jau savyje turi analogišką „žemėlapį“, prie kurio „prisegama“ nauja istorija su savo žodžių seka.
Skamba teorijoje gal kiek painiai, bet pradėję tokiu būdu mokytis šių temų žodžių, kuriems kartu kūrėme asociacijas, pastebėjome, kad žodžiai tikrai stebėtinai lengvai įsimena, plius mokymasis tampa pakankamai smagus ir rezultatyvus. Žinoma, su vaikais sunkiausia dalis – disciplina. Mat sekant atminties veikimo principais, naujus žodžius reikia pasikartoti po valandos, po dienos ir po savaitės, o dar geriau – ir po mėnesio ar pusmečio. Tad mokantis naują temą visada turiu turėti omenyje, kad nepamirštume tų žodžių pasikartoti rytojaus dieną...
Pirmąją anglų pamoką pasidarėme kartu su naujaisiais bičiuliais, toliau mokėmės savaraniškai. Taip su vaikais kartu praėjome pirmas keturias temas: laiką, valstybę, miestą, transportą. Netrukus bandysime pajungti ir gramatikos matricas, tad palinkėkite sėkmės.
Savo ruožtu vaikai, žinoma, žiūri jiems patinkančiomis temomis įvairią video medžiagą anglų kalba, o aš tyliai laukiu, kada čia jiems „pramuš kamštį“...
Kartu su Liutauru rūšiuojame anglų kalbos žodžių korteles
Ruošiamės anglų kalbos pamokai su naujaisiais draugais
Išvykos, susitikimai | Žaidimai
Pasibuvus berniukų draugijoje, Magdei norisi ir mergaitiškos kompanijos. Tiesa, ji jos gauna tapybos būrelyje, kurį lanko beveik vien mergaitės, tačiau susitikti su geriausia drauge Barbora ir praleisti kartu šiek tiek laiko – visada nepalyginamai smagiau. Juk su kuo, jei ne su geriausia drauge, gali ir draugystės šokį sugalvoti, ir padainuoti, ir savomis paslaptimis pasidalinti...
Mergaitiškos kompanijos išsiilgę išskubėjome kitą kartą ir į dar vienos bičiulės gimtadienį. Čia vaikų laukė virtualios realybės žaidimai Lazerių arenoje.
Maniškiai nei vienas nebuvo prieš tai bandę virtualios realybės žaidimų, todėl liko patenkinti, gavę naujos patirties. Sakė, kad patiko. Nors VR akiniai ir gerokai nuspaudė kaktas...
Vis tik, kokia ta virtuali realybė smagi bebūtų, paprasti stalo žaidimai ne mažiau emocijų atneša... Pasiėmę iš bibliotekos mums dar nematytą Dixit žaidimo versiją, sukam galvas, narstom asociatyvines istorijas ir sprendžiam vaizdų galvosūkius...
Fizinis lavinimas
Užsisėdėjus – ne pro šalį pasimankštinti. Vaikai toliau tęsia virvių laipiojimo ir bandymų prisitraukti prie skersinio iššūkį. Magdė šioje vietoje atkaklesnė, Liutauras linkęs kiek pasiduoti tingulio akimirkoms, tačiau kartu rungtyniaudami ir dūkdami, prasijudina, vis ko nors naujo išmoksta, ir toliau mėgaujasi gyvenimu...
Iki!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą