3-4 rugsėjo savaitės. Tepam ratus ir (įsi)važiuojam...

Gaudykit rugsėjį!
Ech, nepavyko ... Pabėgo, kad jį kur... Paskendo kažkur ryto rūkuose, ir ieškok dabar galų, kad geras...

Vis tik bebėgdamas šiokias tokias pėdas paliko. Prisiminimui įspūdžių ir dar šio bei to pribarstė. 

Planavimas

Tačiau prieš įspūdžiais dalindamasi, norėčiau brūkštelėti dar ir apie patį mokymosi procesą. Mat sukę apsukę su vaikais vis tiek grįžome prie savo magnetėlių lentos, kuri jau, galvojau, savo padarė ir išėjo į užtarnautą poilsį. Vis tik pirmosios savaitės ir visokie dienos ritmo dėliojimai perdėliojimai parodė, kad vaikai (bent jau Liutauras tai tikrai) nori matyti, kas toje savaitėje vyks ir ką darysime. Mat, norėdama pritaikyti principą „mažiau yra daugiau“, bandžiau vaikams pasiūlyti minimalistinį savaitės plano modelį, kuriame matėsi tiesiog sudėti disciplinų blokai. Mintis buvo tokia: savaitės pradžioje aptariame, ką šią savaitę kiekvienoje sferoje darysime, ir keliaujame...

Deja, vaikams šis formatas visiškai nepatiko. Nesuprato jie jo, o ir aš, matomai, ne iki galo savo mintį ištransliavau taip, kaip norėjau, todėl Liutauras tiesiog pareikalavo grąžinti ankstesnįjį tvarkaraščio formatą... Taigi tam kartui ant sienos kaba šis tvarkaraščio variantas:

Kadangi vieną savaitės dieną skiriame edukacijoms, ekskursijoms ir bendravimui su draugais, mūsų tvarkaraštyje yra keturi stulpeliai – po vieną keturioms dienoms. Tačiau vaikai savo noru gali rinktis dalykų eiliškumą bei atlikti per dieną tiek užduočių, kiek mano, kad gali. Svarbiausia – iki savaitės pabaigos viską atlikti, nes kitaip savaitgalį negalės žaisti kompiuteriu.

Liutaurui toks susitarimas labai tiko, užmotyvavo, todėl kibo mano vaikis šiom savaitėm į darbus kaip niekada rimtai... Deja, to negaliu pasakyti apie Magdę, kuri tarsi sau vietos mūsų dienos rutinoje nerado ir iš tiesų savarankiškai labai mažai ką tedarė, todėl su ja dar ieškosime efektyvesnių sprendimų, kaip visiems draugiškai įtilpti į dienos ritmą.

Taip atrodė vaikų tvarkaraštis savaitei artėjant į pabaigą.
Viršuje – Liutauro, apačioje – Magdės darbai.
Kairėje – tai, kas atlikta, dešinėje – tai, kas dar laukia savo eilės.

  

Biblija | Mankšta

Na, o šiam kartui galiu pasidžiaugti, kad pakankamai užtikrintai ugdomės įprotį rytą pradėti nuo Biblijos citatų aptarimo, jų pasikartojimo ir mankštos. Tuomet vaikai dažniausiai pasinaudoja proga praleisti laiką skaitydami, tuomet pusryčiaujame ir jau kimbame į kitus darbus.

   

Istorija | Pasaulio pažinimas | Projektinė veikla

Kadangi šiemet viskas ant Lietuvos istorijos siūlo versis, tai nuo jos ir pradėkime. Pasiėmę vaikų mėgstamą Lituvos istorijos repą, pabandėme paanalizuoti ir pasižiūrėti, į kokius periodus galime suskirstyti visą Lietuvos istoriją. Išėjo mums 10 periodų. Pasiruošėme savo metinio projekto viršelį ir pradėjome nuo pirmosios mūsų projekto temos – baltų. 

Labai jau vaikams šakočio formos Mindaugo karūna iš repo patiko, 

tai ją ir pasirinko abu projekto viršeliui.

Šiek tiek susipažinę iš turimų knygų su tuo, kas rašoma apie baltus, patraukėme į Kernavės archeologinį muziejų. 

Kažko labai naujo jame nepamatėme, ko iš principo nebūtume matę anksčiau lankytuose muziejuose, visgi keletas įdomesnių eksponatų mūsų laukė ir čia.

 

Didiko kapo būta...

Kadaise, kadaise, – tos dienos negrįš, – buvau aš gražuolis arklys...

Į visas tas kapavietes žiūrint, Liutaurui vis kilo klausimai apie Lietuvos valdovų palaikus: kur palaidotas Mindaugas? O kur Vytautas? Kodėl jų kapai neišlikę, kūnai dingę ir pan..? Tad teko namo grįžus ieškoti informacijos ir patiems ne kartą nustebti...

Išvyka į Kernavę tebuvo pirmasis prisilietimas prie Baltų gyvenimo. Mat ketinome savaitėlei prabėgus apsilankyti dar ir Baltijos gintaro meno centre, kur norėjome daugiau sužinoti apie baltų aukso – gintaro atsiradimą. Taip ir padarėme laikui atėjus. Susibūrę su draugais į kompaniją, patraukėme į Vilniaus senamiestyje įsikūrusią galeriją-muziejų. Neteko čia būti? Būtinai nuvykite!!! Mums padarė didžiulį įspūdį. Sudalyvavome ne tik įdomioje ekskursijoje, bet ir patys pasigaminome po gintarinį pakabuką.

Gigantiški gintaro grynuoliai.

Vienas iš nedaugelio pasaulio driežiukų, kadaise įstrigusių sakuose...

Raudonasis gintaras...

Vaikai ir mamos darbuojasi..

Liutauro talismanas.

Buvo tikrai labai naudinga sužinoti apie 7 pagrindines Baltijos gintaro spalvas (skaidri, žalsva, juoda, mėlyna, raudona, balta ir geltona) ir tai, kad Baltijos gintaras vienintelis turi taip vaidinamąją gintaro rūgštį, naudojamą medicinoje... Net Magdė grįžus tėveliui pasakojo, ką sužinojo, ir džiaugėsi savo širdelės formos pasigamintu „amuletu“.

Tiesa, įdomiausia edukacijos dalis buvo gintaro tikrumo testas. Mat esame paveldėję nedidelę dėžutę su gintaro papuošalais, tačiau nebuvome įsitikinę, kad tai nepadirbti gaminiai. Todėl kartu su galerijos šeimininke smagiai tikrinome vieną papuošalą po kito, leisdami juos į 10 proc. sūrumo vandenį, kas kartą vis labiau stebėdamiesi, kad visi mūsų turėti papuošalai yra tikro gintaro dirbiniai!

Praturtėjome kaip reikalas! :)) Dabar belieka sugalvoti, ką su jais daryti... :)

 

  

Dailė | Muzika

Po apsilankymo muziejuose dar įvairios baltų muzikos Jutūbėj pasiieškojome ir pasiklausėme, Lietuvos dailės istorijos knygos puslapius pavartėme...

Dabar beliks vaikams sugalvoti, ką iš viso to, ką matėme ir patyrėme, jie norės atminčiai persikelti į savo projektinį aplanką.

Informacinės technologijos

Baltų gyvenimo įkvėptas, Liutauras panoro senovinę pilį Minecraft žaidime pastatyti. Prisiminęs mūsų pernai lankytą Šeimyniškėlių piliakalnio medinę tvirtovę, sukonstravo kai ką panašaus...

Tuomet atėjo laikas ir kitas informatikos užduotis daryti. Gavome iš mokyklos užduotį surinkti tekstą, kuriame nėra tarpų – juos reikėjo pačiam sudėlioti. Liutauras, kuriam teksto rinkimas nėra sudėtinga užduotis, pratimą įveikė be didesnių pastangų. Tik su skliausteliais nebuvo susidūręs, todėl vietoj (  ) buvo įrašęs {  }, todėl naudos iš užduoties bet kokiu atveju buvo.

Na, o mes savo ruožtu išbandėme porą taip vadinamojo „aklo“ rinkimo programėlių. Viena, pradžioje Liutaurui ir Magdei labai patikusi, – Typing Club. Pirmosioms raidėms labai tiko ir patiko. Deja, kai po savaitės (praktiškai spėjęs viską užmiršti) Liutauras sėdo prie šios programėlės antrą kartą ir susidūrė jau su sudėtingesnėmis užduotimis, ėmė ir pasidavė... Taip, čia yra didžiausias Liutauro iššūkis – nepasiduoti susidūrus su sunkumais... Tad matysim, kaip čia toliau eisis. 

Magdė: iš lėto, bet užtikrintai bando savo jėgas.

Liutauras: perfekcionizmas kiša koją ties sunkesnėmis užduotimis.

Kaip ten bebūtų, šią programėlę panorau išbandyti ir aš pati. Tikrai smagi. BET!.. Ji, deja, yra pritaikyta tekstams anglų kalba. Ir tai iš karto pasijunta vos sėdus rašyti lietuviško teksto. Todėl aš pati išbandžiau dar ir kitą programėlę – Typing Study. Pradėjusi joje nuo nulio supratau, kad čia nors aplinka ne tokia patraukli, kaip anojoje, vis tik jos nauda daug didesnė. Tiesa, reikia nusiteikti, kad kai kurie pratimai yra tikrai ilgoki, todėl vaikams gali būti vietomis sudėtinga juos užbaigti. Visgi šią programėlę rekomenduočiau lietuvaičiams labiau nei pirmąją... Pradėjusi nuo 10 žodžių per minutę (rinkdama akluoju būdu), savo rezultatą per savaitę padvigubinau. Ir nors tai yra vis dar apie 2,5 karto lėčiau, nei tekstą renku neakluoju būdu, norėčiau pasivyti ir aplenkti save išmokdama tekstą rinkti akluoju būdu... Labai viliuosi, kad ir vaikai paseks mano pavyzdžiu... :)

Tam kartui Liutauras pabandė ir dar vieną naujovę – Photoshop programą. Sugalvojo padaryti foto montažą, kuriam prireikė susirasti foną, iškirpti porą nuotraukų ir jas uždėti vieną ant kitos. Pats padarė nuotraukas, pats iškirpo, pats uždėjo viską ant fono. Tačiau finale pasakė, kad įsivaizdavo, jog bus lengviau ir greičiau... :)

 
Dailė | Technologijos

Tuomet atėjo metas kitiems užsiėmimams. Liutauras, pasišovęs sekti savo naujuoju tvarkaraščiu, paklausė, kokią technologiją išbandysime šią savaitę, ir pats tuoj pasiūlė padaryti šokoladinį desertą, o paskui dviese su Magde gamino želė. Taigi, kaip suprantate, veiksmas šį kartą sukosi virtuvėje. Na, nepamirštant ir tų gaminamų gintaro papuošalų, apie kuriuos jau rašiau.

Magdė, tiesa, ties visu šiuo reikalu neapsistojo, nes, galima sakyti, Magdės kasdienybėje apskritai viskas sukasi apie nuolatinę kūrybą ir įvairiausių technologijų bandymus... Ir nors labai džiugu, kad mano mergaičiukė nestokoja idėjų bei ryžto bandyti įviairiausius dalykus, vis tik labai dažnai tenka mums pyktis dėl nenoro po visų darbų susitvarkyti darbo vietą ir savo kambarį...

3D pieštuku Magdės pagaminti žiedeliai.

Džiaugiuosi, kad bent tapybos būrelyje Magdė yra priversta po savęs susitvarkyti prieš išeidama... :) Ten, matomai, bandos jausmas suveikia ir nėra kur trauktis... :)

Na, o kad jau apie tapybą, tai Magdė pabaigė tris savaites būrelyje tapytą savo pirmąją drobę, kurią pavadino „Gėlių pasaka“: 

Akrilas, 30x40 cm

Smuikas

Liutauro, kaip suprantate, tapyba nevilioja. Tai ir nekankinu. Už tai bernužėlis toliau mokosi groti smuiku. Tačiau kadangi dabar abu vaikus tenka į būrelius vežioti skirtingomis dienomis ir į skirtingas vietas, supratome, kad turime ieškoti išeities, kaip sutilpti visiems į turimą laiką. Viso to pasekoje Liutauras pradėjo naudotis viešuoju transportu. Pavežame dabar jį iki miesto, kur jis sėda į autobusą ir važiuoja į smuiko pamokas. Po to lygiai taip miesto pakraštyje vakare jį pasiimame. Tai, kas kitiems vaikams atrodo kasdienybė, Liutaurui tik dabar tampa pažįstama. Kaip sakoma – viskam (ir visiems) savas laikas. :)

Fizinis lavinimas

Na, o dabar pats laikas pasportuoti. Vaikai, vasarą pamatę, kad draugė Barbora padaro prisitraukimą ant skersinio, panoro ir patys sustiprėti tiek, kad savo draugę jei ne aplenktų, tai bent pasivytų. Todėl kelis kartus per dieną lipa virvėmis ir visaip kaip ant jų ir skersinio mankštinasi. Jau jau, žiūrėk, panašu, padarys po savo pirmąjį prisitraukimą... :)

Ne mažiau smagus užsiėmimas yra mėtyti kamuoliukus į dėžę. Taikliausia, pasirodo, pas mus yra Magdė. Jai puikiai sekasi pataikyti...

 
Lietuvių kalba ir literatūra

Visgi į dėžę kamuoliuką pataikyti yra viena, o vykdyti susitarimus – kita... Ir čia jau Liutauras nurungia sesę, su visu rimtumu žiūrėdamas į savo įsipareigojimą atlikti visas jam paskirtas savaitės užduotis. Kimbame į Lietuvių kalbą ir literatūrą. Tik šios savaitės pabaigoje gavome iš mokyklos mums reikalingus naujus ATRASK serijos vadovėlius, tad visą mėnesį kankinomės su elektroninėmis vadovėlių versijomis. Iš bėdos išsisukome, bet buvo tikrai labai nepatogu. Nepaisant to, pradėjome lietuvių kalbos projektą, kuris, tikiuosi, padės vaikams suprasti, ko ir kodėl mokomės. 

Pasinaudoję vadovėlyje rasta labai nebloga schemute, iš ko susideda kalba, ėmėme su Liutauru ją nagrinėti.

Paskui ir pats Liutauras ją perpiešinėjo.

Galiausiai, naudodamieji mnemotechnika, kūrėme asociacijas kiekvienam terminui, nes – turiu prisipažinti – aš ir pati niekada neprsiimenu, kas ta leksika, morfologija ar sintaksė ir kuri yra kuri... 

Iki galo dar nebaigėme, todėl laukite tęsinio...

Na, o aš pasidžiaugsiu, kad pagaliau atsiskyrė lietuvių kalbos ir literatūos disciplinos. Mums to labai trūko. Nes pradinėse klasėse man pačiai vadovėliuose ir programose taip viskas buvo sumesta į krūvą, kad man labai sunku būdavo atrinkti, kur ko vaikai mokosi ir kodėl... Todėl dabar aiškiai su Liutauru matome, ko mokomės, ir galime kibti į darbus. Nagrinėjame Jono Biliūno biografiją ir jo apsakymą „Kliudžiau“.

Apie Magdę nelabai ką galiu šį sykį pasakyti – deja, su ja šiom savaitėm buvo labai sudėtinga susitarti ir bent ką nors padaryti... Nurašykime tai tam kartui 9 metų krizei... Juk kaip tik atšventėme Magdės gimtadienį (bet apie tai – kitą kartą), todėl apie solenizantus, kaip žinote, arba gerai, arba – nieko... :)

 
Matematika | Efektyvus mokymasis

Geriau pakalbėkime apie matematiką, su kuria po vasaros įsivažiuoti irgi nelengva. Tad imamės proto „pažadinimo“ gudrybių. Žaidžiame įvairius matematinius-loginius žaidimus.

Tam naudojame turimus smagius kortų žaidimus, kurie jau ne pirmus metus guli mano bibliotekos lentynoje, bet vis nerasdavo sau vietos mūsų tvarkaraštyje... Ir nors nurodyta, kad kortos skirtos vaikams nuo 12 metų, matau, kad jau ir dabar lengvesnes iš jų vaikai puikiai įveikia.

Na, o jūs esate šaunuoliai, kad įveikėte tokį ilgą, bet (noriu tikėti) įkvepiantį šį mano tekstą, nes, patikėkite, kitą kartą taip pat turėsime apie ką papasakoti... :)

O tuo tarpu – kaip visada – tai, kas pateko į video kadrą:

Iki!