Nauji mokslo metai šiemet užklupo mus kažkaip labai netikėtai. Gal tiksliau būtų pasakyti, kad vasara pralėkė taip staigiai, kad net nespėjome sužiūrėti, nei kada ji prasidėjo, nei ar iš viso buvo. Ir jei ne tos užfiksuotos akimirkos nuotraukose ir video įrašuose, iš viso turbūt suabejočiau, ar buvo šiemet vasara. Nes, regis, mokslo metai vos baigėsi, ir štai jau nauji jiems ant kulnų lipa...
Iš dalies taip nutiko dėl tikrai galybės visokių turėtų biurokratinių ir buitinių rūpesčių, kita vertus taip nutiko todėl, kad po vaikų smuiko stovyklos, kurioje taip netikėtai man atsiskleidė visai kitos vaikų savybės nei ligi šiol, man buvo lengvas šokas ir, supratusi, kad reikia kažko imtis, nėriau stačia galva į įvairius seminarus apie šimtą kartų minkytą ir čiupinėtą vaikų motyvacijos temą, efektyvias mokymosi sistemas, XXI amžiui reikalingas kompetencijas ir visa kita, kas sukasi apie tai... Nežinau, kiek valandų praleidau į tai gilindamasi, tačiau prieš akis gulintys 60 konspektų lapų leidžia primesti, kad apie 100 valandų (o gal ir daugiau) tam tikrai praleidau... Bet apie tai kada išsamiau atskirai.
Projektinė veikla
Visgi turėjau apie tai užsiminti, nes visa tai įtakos, kaip mes mokysimės šiemet. Apie metų planą jau rašiau, todėl nesikartosiu. Tenoriu priminti, kad bandysime šiemet įvesti projektais grįstą mokymąsi. Jau kelios savaitės kaip susitinkame keturios šeimos su panašaus amžiaus vaikais ir bandome užkurti mokymosi projektiniu būdu mašiną. Kol dar visa tai daugiau mamų lygmenyje, nelabai kuo galiu pasidalinti, tegaliu užsiminti, kad Liutauras ir Magdė jau renkasi temas savo pirmajam projektui. Tačiau koks jis bus ir kaip išsirutulios, laikas parodys.
Nauji metai, nauji draugai...
Aš savo ruožtu toliau sėkmingai suku galvą, kaip leisti susidraugauti norui viską daryti su vaikais lanksčiau, nesirišant prie mokyklinio formato ir, tuo pačiu, kaip pamaitinti tą sisteminį žvėrį, kuriam kiekvieną atskirą discipliną turi fiksuoti konkrečiu laiku. Ypatingai dabar, kuomet Liutauras – penktokas, ir skirtingi mokytojai stebės ne visumą, o jiems rūpimą atskirą dalyką... Tad palinkėkite man sėkmės, kad sugebėčiau perlipti per savo perfekcionizmą kas kartą užpildyti visus „langelius“, to sąskaita pametant pagrindinį tikslą – išmokyti vaikus ne konkrečių fragmentinių žinių, bet tikrai jiems reikalingų gebėjimų, įgūdžių, atrenknat tai, kas tikrai kiekvienam jų svarbiausia...
Na, o kol visos tos mintys susigulės ir įgaus kūną, pabandykime pasižiūrėti, kaip gi mums sekėsi pradėti tuos mokslo metus... :)
Planavimas
Kaip jau skaitėte, mokslo metus pradėjome kelione į Latviją. Kol grįžę išsipakavome daiktus ir patirtus įspūdžius bei vėl bandėme užlipti ant kasdienės rutinos bėgių, praėjo ko ne savaitė. Labai sunku buvo susidėlioti dienos ritmą, atsirinkti, kas ko nori ir nenori, todėl mokslai daugiau vyko tokiais priešokiais. Labiau tai buvo panašu į pasiruošimą procesui, o ne į patį procesą. Tačiau gal taip ir turi būti?..
Tikyba
Pradėjome nuo to, ką jau žinojome, kaip daryti. Tai – mūsų motyvacinis Dievo paveikslo plakatas su citatomis, kurias mokomės mintinai. Ugdo dėmesingumą, atmintį, valią. Imdami naują citatą, aptariame jos kontekstą, joje slypinčią žinią, tuomet, jei reikia, bandome ją užkoduoti, versti piktogramomis, kad greičiau ir geriau įsimintume.
Pradėję nuo pagrindinės šio paveikslo citatos (1Tim 2:4), išmokome kartu ją, pasikartojome pernai išmoktas eilutes, esančias šiame piešinyje: Pradžios 1:1, Rom 1:16-17, Jn 3:16. Tada perėjome į Galatų 5:22-23 eilutę apie Dvasios vaisius. Čia sumaniau vaikus supažindinti su mnemotechnika.
Citatoje yra 9 devyni Dvasios vaisiai: meilė, džiaugsmas, ramybė, ilgas pakantumas, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susivaldymas. Kiekvienam jų bandėme rasti mums asociacijas keliančią su tuo žodžiu piktogramą, kad smegenys vizualiai susidarytų bendrą citatos vaizdą.
Vaikai, be abejo, visokių pakeliui juokingų istorijų apie paveikslėlius prikūrė, bet, pasak mnemotechnikos, kuo juokingiau, tuo geriau. Rimtumą šioje vietoje galima drąsiai mesti į šalį, nes tikslas tam kartui yra įsiminti. Kai jau piktogramos buvo nupieštos, tuomet darėm atbulai – bandėme prisiminti, ką kiekvienas paveikslėlis reiškia. O kadangi šiai citatai iš anksčiau turime dainelę, pasirodė, kad iš tiesų galvoje tie 9 Dvasios vaisiai seniai „sėdi“. Tereikėjo juos vėl iš ten iškrapštyti ir pažadinti miegančios atminties klodus. Kaip atlygį už išmoktą citatą, vaikai kiekvienas gauna po lipduką su citata ir kiekvienas klijuoja ant savo citatų plakato.
Labai noriu, kad šis mūsų metinis projektas nenusimestų, ir per visas 215 citatų iki mokslo metų pabaigos pereitume, nes tikiu, kad jei vaikai tas visas citatas išmoks, tikrai jau turės šiokį tokį vertybinį suvokimą, dėl ko mes esame šioje žemėje ir kodėl gyvenime darome tai, ką darome. Palinkėkite sėkmės!
Istorija
Pakankamai sėkmingai pavyko peržvelgti ir šių metų istorijos kurso paveikslą. Ankstesniuose įrašuose buvau nutylėjusi, kad Liutauras, grįžęs iš smuiko stovyklos, pareiškė, jog jo draugas Dominykas moka Lietuvos istorijos repą, todėl ir jis nori jį išmokti. Et, – galvojau, – didelio čia daikto! Еilinis pažadas, kuris bus užmirštas po vienos kitos dienos... Deja, neįvertinau savo vaikio... uoj kaip neįvertinau...
Po dviejų dienų Liutauras tą 5 minučių Lietuvos repą jau pilnais plaučias mintinai traukė pats. O paskui visas išdidus ir Magdę išmokė. Tik keiksmažodį apie knygnešius išėmėme, pakeisdami jį pagarbesniu sinonimu.
Žodžiu, man beliko tik aikčioti po visų tų sudėtingų mokslo metų planavimo savaičių, kuomet sukau galvą, nuo kurio čia galo reikės vaikus Lietuvos istorijos mokyti...
Negana to, kad Liutauras repuoti Magdę išmokė, tai dar ir Magdės draugę Barborą ir jos brolį Simoną repu užkrėtė, o tuo metu, kai kartu su vaikais ir ta pačia Barbora vasarą važiavome į Anykščius ir vaikams bedainuojant pati įsitraukiau taip, kad net reikalingą kelio posūkį pražiopsojau, supratau – repas tikrai įleido šaknis į mūsų gyvenimą... :D
Viso to šviesoje turiu vilties, kad Lietuvos istoriją šiemet pramoksime ir dar labiau detalėmis apipinsime... O tam kartui bandome apsispręsti, kokiu formatu Lietuvos istorijos laiko liniją Liutauras darys – popieriniame variante ar, apjungdamas su informacinių technologijų pamokų tikslais – virtualų savo variantą sukurs. Pervertėme susipažinimui Istorijos vadovėlį ir turimas knygas apie Lietuvos istoriją. Pabandėme pradėti naudotis kortelėmis naujiems terminams išsirašyti. Žiūrėsime, ar pavyks šį įprotį prisjaukinti.
Informacinės technologijos
Ne veltui iš karto šoku prie kątik minėtų informacinių technologijų, nes pernai paragavęs video montažo, Liutauras per vasarą dar vieną norą išreiškė – išmokti dirbti Photoshop'u. Ketinimas rimtas. Per dieną neperkandamas, todėl atsargiai bandau suprasti savo ponaičio motyvus. Pasirodo, žiūrėdamas Youtube'o kanalus ir sekdamas savo favoritais išsiaiškino, kad norint rimčiau užsiimti video, turi mokėti valdyti ir grafines programas. Taip pokalbių metu gimė noras turėti geresnį kompiuterį (iki dabar naudojosi man darbui nebetinkamu 11 metų senumo iMac'u), nes senasis naujesnių programų nebepaveža. Taip po šeimyninių diskusijų buvo nuspręsta Liutaurui padovanoti naują kompiuterį, prie kurio jis iš savo santaupų nusipirks monitorių ir visas kitas reikalingas smulkmenas – kamerą, kolonėles ir kt. Kadangi aš pati jau beveik 20 metų dirbu tik su Apple kompiuteriais, iš karto įspėjau Liutaurą, kad mažai jam galėsiu padėti su Microsoft'o ir jam prijaučiančiųjų produktais. Tai jam nepasirodė didelė kliūtis – pats draugų pagalba susižinojo, kokio kompiuterio ir monitoriaus jam reikia, pats man internete surado ir kompiuterį, ir kolonėles, ir kamerą, tad man beliko tik už viską sumokėti ir atsitraukus iš toliau stebėti, kas vyks toliau.
Atkeliavus kompiuteriui, net nežinau, kaip viskas atsidūrė ant stalo – abu su Magde viską išpakavo, viską sustatė. Tiesa, vis tik mano pagalbos prireikė, nes po pusvalandžio bandymų sujungti monitorių su kompiuteriu bernužėlis pasidavė ir atėjo pas mane. Man taip pat pavyko ne iš karto. Mat išbandę įvairius jungčių variantus galiausiai išsigūglinom, kad prie monitoriaus pridėtas laidas yra HDMI jungties tipo, kai mums tuo tarpu reikia USB. Taigi važiavome į parduotuvę pirkti kitokio laido. Džiaugsmui nebuvo galo, kai monitorius pagaliau susikalbėjo su kompiuteriu... Dabar gi susidūrėme su kitu iššūkiu – niekaip negalėjome prijungti bevielio interneto. Kankinomės abu, bandydami keisti visokias konfiguracijas, deja, nesėkmingai. Buvo savaitgalis, todėl teko laukti pirmadienio ir susisiekti su specialistais. Šie gi, tarsi saviame suprantamą dalyką mums pasakė, kad čia visai ne bėda, nes mums tieisog reikia turėti išorinį USB WIFI adapterį... O..Kej... Skubam vėl į parduotuvę ieškoti ir šio daikto. Galiausiai po trijų dienų viskas veikia.. :D Liutauras susiinstaliuoja sau reikalingas programas, aš dar įmetu prieigą prie savo turimo Adobe grafinių programų paketo, ir nusiteikiame įdomiai kelionei...
– Dabar suprantu, – galiausiai sako Liutauras, – ką tu, mama, turėjai omenyje, sakydama, jog labai skiriasi patogumu vartotojui Apple ir kitų kompanijų kompiuteriai...
Taigi – pamoka išmokta. Tūkstantį žodžių atstoja vienintelis pavyzdys. Gaila, kad kiek brangokas...
Sesė irgi laiminga – ant jos stalo persikraustė pas brolį prieš tai buvęs mano kompiuteris. Pradžioje dar ji bandė burbuliuoti, klausdama, kodėl Liutaurui naujas, o jai – ne, tačiau kai priminiau, kad Liutaurui, kuomet jis buvo devynerių, niekas naujo kompiuterio nepirko, tuomet susiprato ir džiaugėsi tuo, ką turi...
Pasaulio pažinimas / Gamta ir žmogus
Motyvacijai pakurstyti, bandžiau vaikus ir į mus supantį pasaulį pažvelgti kiek iš platesnio kampo. Suradau vaikams skirtingų vaizdų su skirtingo socialinio sluoksnio žmonių gyvenimo akimirkomis: namų, darbo, poilsio aplinka. Bandžiau užvesti pokalbį apie tai, kad nuo mūsų pačių labai didele dalimi priklauso, tarp kokių žmonių gyvensime ir kokia aplinka mus sups. Pokalbio viduryje Magdė staiga balstelėjusi į prabangaus namo su baseinu paveikslėlį, pabandė mane sukompromituoti:
– Bet žiūrėk, mama, tu baigei mokyklą, baigei universitetą, bet va, neturi tokio namo su baseinu. Aha!?.
Оho, – pagavau save, – čia tai bent kritinis mąstymas... :D Tuomet teko kalbėtis apie tai, ar tikrai būti labai turtingu yra laimė, kaip mes kiekvienas įsivaizduojame laimę ir ar mes visi norime būti vienokie ar kitokie ir ar iš karto pasiekiamos svajonės. Žodžiu, diskusija buvo rimta. Panašu, kad vaikai liko įtikinti mano subjektyvių argumentų...
Taigi – tokia mano trečiokė, šią savaitę atšventusi savo devintąjį gimtadienį...
Meninis ugdymas: Muzika / Technologijos / Dailė
Toliau iš karto šoku prie šios meninės trijulės. Mat Magdė, trejus metus grojusi smuiku, po smuiko stovyklos nusprendė: smuiko pamokų ji nebelankys. Nebenori. Na, nelinksta jos širdis ten. Nelinksta. Matau, kad ji gyvena labiau dailės nei muzikos pasaulyje, todėl pasiūliau du kartus savaitėje lankyti tapybos būrelį, kurį atradau nepertoliausiai nuo namų. Pirmą kartą ten jai vienai lankytis buvo nedrąsu, todėl paprašė manęs, kad pasilikčiau kartu. Visgi antrą kartą liko viena, ir dabar kiekvieną kartą klausia, kada vėl ten važiuosime. Patinka. Gyvena tuo. Mokosi šį mėnesį tapyti peizažą – nuo eskizo iki detalių.
Grįžus namo kartoja būrelyje pieštus vaizdus, gamina man paveikslėlius spalvotais rėmeliais...
Ir pasitaikius bet kokiai progai piešia tai, ką mato....
Mano teta ir aš su arbatos puodeliu. Magdės piešinys ant piešimo stiklo rėmelyje.
Liutauras gi ištikimai tęsia smuiko pamokas ir jau svajoja apie ateinančios vasaros stovyklą...
Lietuvių kalba ir literatūra
Tuo tarpu namuose...
Liutaurui pavarčius J. Biliūno apsakymų knygelę buvo pareikšta, kad tai, ką jis mato, yra labai nuobodu, ir jis J. Biliūno neskaitys... O kadangi su skaitymu apskritai reikalai pas mus vis dar sunkiai einasi, sutarėme taip: jie patys skaito, ką nori, bet vakare visi kartu skaitysim privalomos literatūros kūrinius. Todėl imame ir kartu skaitome J. Biliūną. Prisipažinsiu, kad man ir pačiai įdomu, nes nuo mokyklos laikų aš tų kūrinių nei vieno nebeatsimenu apart vieno kito jų siužetinio vingio. Dabar tai paskaityti visai kitomis akimis tikrai įdomu. Taigi. „Kliudžiau“. „Brisiaus galas“. „Joniukas“. Labiausiai surezonuoja vaikams pirmasis kūrinys. Gal todėl, kad patys buvo susidūrę su mažais katinėliais, patys yra neatidžiai užgavę, todėl ir klausimų ties šiuo apsakymu daugiausia...
Rašymo imasi labai nenoriai. Kadangi dar nesulaukėme iš mokyklos vadovėlių, o prieigos prie skaitmeninio formato irgi dar negavome, kol kas laviruojame su dailyraščiu, kad bent šiek tiek užsikurtų ta rašymo motyvacija ir pasitikėjimas savimi, bet šiaip kol kas dar buksuojame iš principo vienoje vietoje...
Matematika
Su matematika reikalai kiek geresni, tačiau irgi dar tik pirma pavara riedam, labai po truputėlį...
Judesys
O kad labiau išsijudintume, fizinę ištvermę laviname... Ilgai mąsčiusi, kaip į mokymosi procesą įterpti tam tikrus dalykus, kad jie taptų įpročiais, ryte padarėme atskirą bloką įpročiams formuoti. Šiai dienai jis pas mus atrodo taip: rytinė mankšta, Biblijos citatų mokymasis, akių mankšta ir pirštų gimnastika. Skiriame tam valandą laiko, tuomet (jei pavyksta tai padaryti laiku) pusryčiaujame, tuomet jau bandome gilintis į kitus dalykus. Labai norėčiau paversti tai nuolatine ryto rutinos dalimi, todėl laikykite kumščius, kad nepasiduotume pakeliui. :)
Ir pabaigai – tradiciniai video fragmentai. Tik labai jau nedaug jų sugaudžiau visur belakstydama, tai tik 5 minutės šį kartą:
Gražaus rudeniško polėkio! Nesušalkit! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą