Dundėjo nudundėjo šių mokslo metų traukinys, išlaipinęs Liutaurą iš pradinukų traukinio, o mes taip ir nespėjome suprasti, kaip gi nutiko, kad taip greitai atkeliavome iki šios gyvenimo stoties...
Stoviu štai ir net nežinau, ką pasakyti... Nes tiesiog, per daug visko nesureikšmindami, lipame į kitą traukinį ir tęsiame savo įprastą kelionę toliau. Na... gal tik lagaminus susikrovę kiek didesnius, į juos prisidėję jau buvusių iššūkių, klaidų, išmoktų ir ne visai išmoktų pamokų, kiek labiau patyrę, o tuo pačiu gal tik dar labiau sumišę... Na, bet dar neskubėkime užbėgti įvykiams už akių ir pabaikime su tuo senu nuvažiuojančiu traukiniu...
Išlydėjome tą traukinį, kaip pridera, traukinių stotyje – apsilankėme su draugais atnaujintame Geležinkelių muziejuje. Ne kartą buvome lankęsi jame ir prieš rekonstrukciją (2016 ir 2019 metais), todėl vaikai su nekantrumu laukė šios išvykos. Internete sklandžiusios stulbinamai spalvotos nuotraukos žadėjo kai ką labai įdomaus. Todėl išsikėlėme didelius lūkesčius. Deja, mūsų nuostabai, atnaujintas muziejus mums patiko žymiai mažiau nei anksčiau buvusi jo versija... Negaliu vienpusiškai teigti, kad nieko gero čia nepamatėme – pasivažinėjimas senaisiais ir naujaisiais traukiniais, užsidėjus virtualios realybės akinius, buvo tikrai įspūdingas, o traukinio mašinisto pultas, leidžiantis pajusti beveik tikrą traukinio vairavimą, – nepakartojamas.
Visgi smulkesni muziejaus eksponatai, išbarstyti po atskiras patalpas, pasirodė paklaidinti itin margаme muziejaus interjere ir tose kiek klaustrofobiškai mažose bei tamsiose erdvėse, iš kurių norėdavosi kuo greičiau bėgti lauk. Jau nekalbant apie galybę veidrodžių, nuo kurių tiesiogine žodžio prasme vos ne imdavo suktis galva, ir buvo sunku rasti vaikų anksčiau taip pamėgtą patalpą su gražuoliu kalnų miestelio maketu...
Įspūdingo grožio maketą vis tik radome. Tikrai nuostabiai atnaujintą – su intriguojančiai judančiomis figūrėlėmis. Net nepamenu, ar jos buvo anksčiau, tačiau įtariu, kad jei anksčiau ir buvo, tai tikrai nejudėjo. Kiek gaila, kad šis eksponatas yra ekspozicijos gale, nes prie jo norisi praleisti daugiausia laiko, tuo tarpu viską prieš tai apžiūrėjęs būni jau kiek pavargęs, ir nebesinori jam skirti tiek laiko, kiek galėtum...
Paskui nuklydome dar ir į lauko ekspoziciją. Čia lyg ir niekas napasikeitę... Todėl daugiau šiaip smagiai pasivaikščiojome, drąsesni dar ir ant traukinio užsilipti suspėjo, kol prižiūrėtojas atėjo ir nenuvarė (o juk tai galėtų būti tokia gera edukacijos apie traukinių grobikus dalis.. :D )
Štai taip baigėsi mūsų mokslo metų kelionė. Tiesa, ir muzikos palydėta – negalvokite, kad mes taip tyliai ramiai čia viską į stalčius sudėjome ir atostogauti išėjome...
Koncertinius rūbus ir smuikus išsitraukę, vaikai vienas po kito lipo ant scenos, o po koncerto tiesiu taikymu išskubėjome vakare pas draugus į Anykščių rajoną. Ten mūsų laukė kasmetinis taip vadinamas „Bulviakepis“ – šeimų, ugdančių vaikus savarankiškai, kasmetinis susibūrimas. Tik mes, pasinaudodami proga, nukakome į jį išvakarėse. Vaikai liko pas draugus nakvoti, aš pati patraukiau dar į Rokiškį, šiokių tokių šeimyninių reikalų sutvarkyti. Kitos dienos vidurdienį grįžusi radau vaikus pilnus įspūdžių nuo pusiau miegotos palapinėse nakties, ankstyvųjų pusryčių ir kitų ryto gražumynų... Diena buvo pakankamai šilta, todėl dar patraukėme prie ežero išsimaudyti...
Atbuvę su draugais visą dieną, vakarop išsiruošėme namo. Nenuostabu, kad po 5 minučių važiavimo vaikai vienas po kito „atsijungė“ ir pramiegojo iki pat namų... Net ir man, paprastai atspariai ilgoms kelionėms, teko stabtelėti benzino kolonėlėje kavos (ko niekada gyvenime nebuvau dariusi...), nes jaučiau, kad aplink vaikštantis lietus ir mane užmigdys... Taip, taip, mus, tokius introvertus, įspūdžiai greitai numuša nuo kojų, ir turime vienaip ar kitaip persikrauti baterijas, idant galėtume toliau funkcionuoti... :)
Daug ramiau grįžus namo... Čia gali atsipalaiduoti, viską apmąstyti, gamtą pastebėti... Šilti orai vis dažniau mus atvilioja prie savo tvenkinio, kurio dumble šiemet aptikome keistų gyvių koloniją. Knibždėjo jų čia gyvas velnias, kaip sakoma... Jau išsigandau, kad tai – kokie nors invaziniai nariuotakojai... Tačiau kai pradėjau domėtis, žado netekau sužinojusi, kas jie per vieni... Pasirodo, tai – laumžirgių lervos! Įsivaizduojate? Toks dumblinas atgrasokas vabalas yra tokio gražuolio gyvenimo ciklo dalis! Tai sužinoję puolėme domėtis visu laumžirgio gyvenimo ciklu. Sužinoję, kad jie užlipa ant žolių ir išsineria iš savo odos, ėmėme ieškoti jų išnarų. Ir tikrai – radome! Ir vis dar randame. O vienądien net ir patį laumžirgį, jau dedantį ant vandens paviršiaus augalų naujus kiaušinėlius, aptikau... Nuostabu! Taip netikėtai visą laumžirgio gyvenimo ciklą savomis akimis pamatėmė.
Taigi – tokie gamtos virsmai, tokie ir mūsų gyvenimai. Laumžirgiai palieka savo lervas, žalčiai palieka savo seną odą, kurią vaikai rado draugų sodyboje...
Neriamės kiekvienas iš savo kailio ir mes... Gal tik ne taip pastebimai. O ir gerai, kad neriamės ir augame toliau. Jei gyvenimo rūpesčiai neužspaus galutinai į kampą, pasidalinsiu artimausiu metu su jumis šių mokslo metų apžvalga, o tam kartui, kol to sulauksite, šiek tiek video formatu spėtų užfiksuoti vaizdų:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą