Kai visa, kas nauja, yra tik užmiršta sena... Arba dar sykį apie planavimą. Šį sykį DSHS (ADHD) kalba...

Ką gi brangieji... Tai buvo neeilinės dvi savaitės. Ne, mes neįveikėme kokio nors stebuklingo maratono ir nepadarėme kokio nors super įspūdingo projekto. Veikiau atvirkščiai – bandėme suvesti visus galus, išardyti iki šiol megztą mezginį ir pradėti viską iš naujo.

PRATARMĖ...

O prasidėjo viskas nuo pačio paprasčiausio metų planavimo. Kaip ir kiekvienais metais. Todėl kažko labai naujo nesitikėjau. Tačiau kuomet eilinį kartą pradėjusi naršyti internete po informaciją apie planavimą (nes patys žinote, koks man sunkus šis momentas), nutiko tai, kas ir turėjo nutikti – internetiniai logaritmai man vienas po kito pradėjo „mėtyti“ įvairias reklamas į įvairiausius kalendorius ir laiko planuoklius, o kai vieną jų susiviliojusi sau pasidovanojau, tuomet pradėjo man siūlyti visokius planavimo seminarus ir planavimo maratonus. Vieno jų – 4 dienų planavimo maratono iššūkis – mane „užkabino“, ir taip aš po truputį grimzdau į informacijos apie eilinius planavimo triukus liūną... Čia išgirdau naujų terminų, kuriuos tuoj rūpėjo išbandyti, nes skambėjo naujai ir labai violiojančiais... Visų tų planavimų sūkuryje mano dėmesį pertraukė vienas pažįstamo skambutis. Pašnekovas guodėsi apie savo turimas gyvenimo bėdas, kurias iššaukė jo turimas taip vadinamas ADHD sindromas. Lietuviškai tai – DSHS – Dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas. Klausiausi ir negalėjau patikėti – tai, apie ką jis pasakojo, 99-ais procentais tiko ir man pačiai. Tačiau aš niekuomet nemaniau, kad tai gali būti kokia nors „diagnozė“. Juo labiau – visada stereotipiškai maniau, kad DSHD tėra pusiau išgalvota šio laikmečio vaikų bėda, su kuria nei aš, nei juo labiau mano vaikai turi ką nors bendro (tiesa, ir dabar apie tai mąstau daugiau ne kaip apie diagnozę, kurią reikėtų gydyti, bet kaip apie tam tikrą žmonių tipą... Ir apie tai, kad tokių vaikų padaugėjo tik todėl, kad dirgiklių mūsų aplinkoje pastaruosius dešimtmеčius yra nepalyginant daugiau nei anksčiau, todėl visa tai daug ryškiau matosi). Galiausiai pažįstamas atsiuntė man vieną video, kuriame pasakojama apie šį smegenų „sutrikimą“. Žiūrėjau ir nežinojau – ar čia juoktis, ar verkti – na tikrai, praktiškai viskas, ką ten pasakojo, buvo kaip pirštu į akį apie mane... Skubėjau viską konspektuotis, kad tik nepamirščiau... Netiko, regis, tik viena – kad tokiems žmonėms sunku išreikšti mintis ir sklandžiai kalbėti. Kita vertus, mano rašymo stilius, kaip patys žinote, dažnai prigrūstas komplikuotų sudėtinių sakinių, užgriebiančių neretai ne vieną mintį, dažnai kažkur nuklystantis ir vėl sugrįžtantis prie to, apie ką pradėjau... Iš mokyklos laikų iš karto iškilo prieš akis nuolatinės lietuvių kalbos mokytojos pastabos apie tai, kad turiu išmokti trumpinti savo sakinius, nes jie yra labai komplikuoti ir ilgi... Bet... 

Grįžkime prie reikalo... Paskutinį tašką šioje istorijoje padėjo tai, kad besimaudydama informacijos apie planavimo subtilybes jūroje atradau taip vadinamą „Bullet journaling“ metodą, kurį sukūrė, pasirodo, žmogus, turintis tą patį DSHS!!! Ir aš ne juokais išėjau iš proto... :D Kelias dienas negalėjau atsikvošėti, tikrindama savo prisiminimus ir gyvenimo patirtis, tarsi norėdama įsitikinti, ar tikrai visa tai galima būtų „pripaišyti“ ir man. Ir, kuo toliau tikrinau, tuo labiau supratau, kad nuo tiesos nepabėgsiu... 

Nuo vaikystės daug kur buvau balta varna ir per laiką išmokau su tuo susitaikyti, bandydama atrasti sau tinkamus išgyvenimo triukus, daug ką įveikusi savo nenustygstančių vietoje ir nemokančių ilsėtis smegenų dėka ir nuolatinio darbo su savimi bei tam tikrų įpročių formavimu bei bandydama pabėgti nuo man netinkamos aplinkos bei susikurdama savo gyvenimą tokį, kuriame aš galėčiau ne į savo trūkumus fokusuotis, bet išnaudoti savo stiprybes. O jų, pasirodo, DSHS tipo žmonės turi ne tiek jau ir mažai:

Tiesa, dažnas, žiūrėdamas į mane, nelabai regi kokį nors hiperaktyvumą. Ir tai tiesa – mokslininkai, pasirodo, net yra atkreipę dėmesį į tai, kad mergaitėms ir moterims šis smegenų ypatumas yra diagnozuojamas daug rečiau nei berniukams, kurie negali nusėdėti vietoje, tokiu būdu priversdami savo smegenis susitelkti ties viena ar kita veikla. Moteriškos gi smegenys į dėmesio sutrikimus reaguoja kitaip. Ir vietoj nepaliaujamo judrumo viduje suka savo „veiklas“ – tokios mergaitės dažnai gali atrodyti užsisvajoję, pernelyg emociškai jautrios arba/ir šnekios, užmaršios ir pan... O jau suaugusios šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos, nes vienoje veikloje tiesiog negali užsibūti ilgiau. Ir tokių žmonių aplink mus yra maždaug vienas iš dvylikos... 

Ką tai keičia, turbūt paklausite?.. Tai, kad kai žinai, kas yra tavo priešas, gali jį nugalėti. Nes juk nepaprastai sunku nugalėti nematomą priešą, tiesa?.. Taigi. Neabejoju, kad ir jūsų tarpe yra tokių žmonių – su silpniau ar stipriau išreikštais DSHS bruožais. Todėl neabejoju, kad šis mano dienoraštis jiems nuo šiol bus daug naudingesnis. Nes dabar, žiūrėdama per šią naujai atrastą ir viską į vietas sudėliojančią prizmę, bandysiu dalintis tuo, kas veikia būtent DSHS turintiems tėvams, ugdantiems vaikus šeimoje... Nes jau pradėjau skaitinėtis, kaip organizuoti veiklas vaikams, kai pats esi prie tų, su DSHS.

O kadangi labai dažnai šis smegenų ypatumas yra paveldimas, iš naujo pabandykite pasižiūrėti ir į savo vaikus (tą bandysiu daryti ir pati) – nes jie taip pat gali turėti DSHS bruožų, kurie nebūtinai bus tokie, kaip jūsų, nes DSHD dar, pasirodo, turi 7 atmainas. Susipažinkite. Atpažinkite. Susigyvenkite... :)

Bet grįžkime prie planavimo. Jei sekate mano įrašus ar šiaip kada prie progos naršėte po mano įrašus apie planavimą, nenustebinsiu jūsų pasakydama, kad idealaus planavimo modelio sau ir vaikams nesu atradusi. Ir štai dabar žinau, kodėl. Todėl kad DSHS smegenys negali pakęsti rutinos, monotonijos ir nusistovėjusios veiklos. Vos tik jūs bandote prisijaukinti ir atrasti sau tinkantį planavimo modelį, kuris, atrodo, štai jau veikia, nutinka DSHS smegenims būdingas dalykas: nutrūksta dopamino srautas, dingsta motyvacija, ir jūs liekate prie tos pačios supuvusios geldos – nusistovėjęs planavimo modelis tampa nuobodus, nebeįdomus, ir jums prireikia... visai kitokio planuoklio nei tas, kurį štai buvote kelioms savaitėms prisijaukinę... Ką tokiu atveju daryti? Visų pirma, suprasti, kad labai didelę galią mūsų gyvenime turi įpročiai, ir paversti juos savo sąjungininkais... Nes kitaip nebus. Motyvaciją turi pakeisti įprotis. Juk jums vargiai teikia didelį pasitenkinimą tai, kad kasdien jums reikia eiti ir atlikti tą patį monotonišką darbą – pvz., išsivalyti dantis... Bet jūs tai darote, nes esate įpratę, tiesa? Tai taip ir su planavimu...

Taip, aš jus puikiai suprantu – man irgi labai sunku atrasti sau tinkamą planuoklį. Mane gali suerzinti ne taip ten įrašyta kokia formuluotė ar ne tokiu šrifto dydžiu surašytos savaitės dienos. To gali pakakti, kad aš tokio planuoklio atsisakysiu, nors visa kita tiks... Panašiai nutiko man su iš pirmo žvilgsnio taip sužavėjusiu „Planuokiu“. Mane „užkabino“ čia įterpti gyvenimo, penkmečio ir metų svajonių žemėlapiai ir įpročių vedlys. Kita vertus, per pirmąją savaitę pamačiau, kad jis skirtas daugiau tradicinius darbus dirbantiems žmonėms, o ne tokiems išsiblaškėliams, kaip aš, kurie neturi ribos tarp darbinio ir asmeninio gyvenimo, ir kuriems geriausias poilsis – darbas. Ypatingai, kai ugdai vaikus namuose, ir viskas persipina dar stipriau... Kita vertus, suprasdama, kad bet kokias silpnybes galima paversti stiprybėmis, tuoj ėmiausi šio planuoklio modifikavimo. Visa laimė, kad viskas jame atspausdinta yra ganėtinai blankiai, todėl bet koks ryškesnis rašiklis gali nesunkiai ištaisyti jo trūkumus ir tai, kas man vizualiai ar konceptualiai netinka. Pagražinusi keliais spalvotais lipdukais ir savo piešiniais galiausiai likau visai patenkinta ir pagalvojau, kad toks neįkyrus planuoklio pagrindas man visai patinka kaip tam tikras „Bullet journaling“ (dar kitaip trumpinamo BuJo) karkasas, kuris už mane atlieka pačią nuobodžiausią dalį – savaičių ir mėnesių surašymą, man tuo tarpu palikdamas kūrybinę, kintamąją planavimo dalį. 

Visgi ne tai DSHS smegenims svarbiausia. Ir jei jūs neturite problemų su planavimu, tai toliau mano aprašyta informacija jums greičiausiai nebus naudinga. Tačiau jei jūs esate iš DSHS klubo, neabejoju, kad tai gali būti jums labai ir netgi labai naudinga. Taigi...

APIE PLANAVIMĄ, TURINTIEMS DSHS (angl. – ADHD) SMEGENŲ TIPĄ.

Visada pavydėjau žmonėms, kurie ima, susiplanuoja, padaro, ir nesuka dėl to galvos. Tačiau jei jūsų smegenys yra iš tų neramiųjų, kurios nuolat meta kelią dėl takelio, o sukę apsukę ratą jau ir pamiršta, kuriuo takeliu buvo eita, kurios nuolat suka mintį po minties, nuklysdamos į neįtikėčiausius minčių ir idėjų užkaborius, žinokite – mums pakeliui. Ir jei norite prisijaukinti planavimą, jums nepadės jokie guru, kurių smegenys veikia kitaip nei jūsiškės. Tačiau sau padėti jūs tikrai galite. Svarbiausia – suprasti, kas vyksta jūsų smegenyse ir kas jums iš tiesų trukdo susiplanuotus darbus atlikti, o tada pašalinti kuo daugiau tų dirgiklių, kad kuo lengviau būtų grįžti iš tų klystkelių į pradinį taką. 

Nesu neskystanti ir visažinė, tačiau pasidalinsiu tuo, ką jau pati per porą savaičių išsiaiškinau, išbandžiau ir kas man pačiai labai padėjo.

I. Pradžioje jūsų laukia sunkiausia dalis – turite sėsti, susikaupti ir susirašyti visas jus kamuojančias mintis – planus, darbus, svajones, vizijas, norus kurių turite savo gyvenime. Kalba eina ne apie rytojaus planus, savaime suprantama, bet apie kiek stambesnius, tokius, kuriems įgyvendinti prireiktų na, bent jau mėnesio... O dar geriau – ir ilgesnio laiko tarpo. Kuo daugiau tokių norų pasikapstę po savo smegenų vingius suguldysite ant popieriaus lapo, tuo lengviau bus judėti toliau. Vieniems tinka taip vadinamo svajonių žemėlapio būdas, kitiems labiau pasiteisina sunumeruoti sąrašai, todėl žiūrėkite, kas jums patiems atrodo aiškiau. Tačiau, kad visai nebūtų jovalas, išskirstykite savo vizijas ir planus į keletą pagrindinių sferų, kiekvienai skirdami po atskirą lapą ar lapo dalį. Sferų gali būti nuo 3 iki 9, pasirinkite jums patraukliausią ir jums aiškiausią:
 

3 sferos: 

1. Dėl savęs.

2. Dėl šeimos.

3. Dėl kitų.

7 sferos:

1. Fizinis kūnas (maistas, poilsis, sportas, sveikata ir pan.).
2. Dvasinė (santykis su Dievu, vertybės, gerų įpročių formavimas ir pan.).
3. Mentalinė / Proto (gebėjimai, saviugda ir pan.).
4. Šeima (laikas kartu, tradicijos, ritualai, charakterio, santykių tobulinimas ir pan.).
5. Socialinė sritis (bendravimas, žmonės, kurie mus supa, savanorystė ir pan.).
6. Darbinė/karjeros/profesinė sritis (savirealizacija, hobiai, jų realizacija).
7. Finansų sritis (pajamos, išlaidos, santaupos, investavimas ir pan.).

9 sferos:
1. Aš ir mano charakteris 

2. Asmeninis augimas

3. Šeima, partnerystė

4. Namai

5. Sveikata, sportas

6. Finansai

7. Darbas karjera

8. Socialinis gyvenimas

9. Laisvalaikis

Aš asmeniškai susiskirsčiau sferas iš viso pagal save ir savo turimas veiklos sritis, kurių išėjo nei 7, nei 9, o 8. :) Socialinė sritis pas mane iškrito, nes jai jaučiu mažiausią planavimo poreikį, šioje vietoje gerai jaučiuosi nieko neplanuodama ir tiesiog spontaniškai plaukdama pasroviui – jos planavimas, įtariu, mane tik vargintų... Kitų pavadinimai kiek pakito, kad man pačiai būtų aiškiau. Na, žodžiu, supratote esmę – žiūrėkite pagal save. Nes tuo naudositės jūs, o ne kas kitas. Taigi – 3-9 sritys, ir kiekvienoje jų turite susirašyti kuo daugiau norų. 

II. Tuomet atsirinkite po tris svarbiausius norus iš kiekvienos srities. Ir perkelkite juos į atskirą – metų svajonių žemėlapį/sąrašą. O gal net, jei esate didis vizionierius, į penkmečio ar viso gyvenimo planą... Čia jau žiūrėkite pagal save. Man asmeniškai buvo sudėtinga net ir metų planą supildyti, ką jau kalbėti apie penkmečio ar viso gyvenimo – supratau, kad ties tuo turiu kur padirbėti, nes kol kas mintys per daug abstrakčios, kad galėčiau jas įžodinti.  O ir šiaip įpratau žiūrėti, kur mane gyvenimas neša ir pagal tai rinktis gyvenimo veiklas...
Jei norus atsirinkote ir svarbiausius jų išsirašėte, sunkiausiąją dalį atlikote... 

Tai gali atrodyti, pvz., taip: 

Nuotrauka iš http://i.pinimg.com

Arba tiesiog taip:

Nuotrauka iš www.rebeccacollected.com

III. Dabar įdomiausia dalis, nes joje galima išmokti norus paversti tikslais, o dar svarbiau – įgyvendintais tikslais, o ne tik užrašytais popieriuje. Įsivaizduokite, kad tai, ką užsirašėte, yra tarsi didelis pyragas, kurio viso tikrai neapžiotumėte, tačiau mažais gabalėliais per laiką gal ir suvalgytumėte. Todėl jūsų pagrindinis tikslas yra supjaustyti tą pyragą dalimis ir po truputį bandyti jį įveikti. Metų vaizdą prieš savo akis jau turite. Idealu, jei visoms 3-9 sritims sugebėsite skirti daugmaž po vienodai dėmesio, tačiau neplakite savęs, jei kažkas neišeis – juk niekas negimė mokėdamas, o mes čia ir esame tam, kad visko, ko reikia, išmoktume... Galiausiai šis įrankis jums padės patiems pamatyti, kokių sričių dažniausiai vengiate ir į ką reikėtų galbūt atkreipti dėmesį... Žodžiu. Tam, kad norai virstų tikslais, reikia imti ir pradėti skaidyti tuos norus smulkesniais gabalėliais – konkrečiais žingsniais. Pradžioje pagalvokite, ką konkretaus noro įgyvendinimui galėtumėte padaryti per ateinantį mėnesį. Pasižymėkite tai mėnesio planų/tikslų puslapyje. 

Jei jus gerai motyvuoja konkretūs terminai, jums greičiausiai tiks koks nors toks formatas:

Nuotrauka iš https://bulletjournal.com

Tačiau jei prisirišimas prie konkrečių datų jus vargina, ir jums geriau matyti tiesiog bendrą vaizdą, tuomet rinkitės tokio išdėstymo principą:

Nuotrauka iš https://mashaplans.com/

Kai jau mėnesio tikslai/planai suguls ant popieriaus, tą patį padarykite su savaite – į konkrečią savaitę persikelkite mėnesio pyrago gabalėlį, kurį manote, kad galėtumėte įveikti per ateinančią savaitę. Nepergyvenkite, jei eigoje pasirodys, kad darbų susirašėte per daug – juos savaitės pabaigoje, kai peržvelgsite, ką pavyko padaryti, o ko ne, galėsite perkelti į ateinančią savaitę. Lygiai taip pat, jei visas suplanuotas užduotis atlikote, ir jūsų sąrašo punktai pažymėti kaip baigti, galite bet kada grįžti į mėnesio lapą ir iš ten atsiriekti kitą svajonių/planų gabalėlį. 

Su savaite elgiamės taip pat: kiekvieną dieną ryte skirkite bent 10 minučių tam, kad peržvelgtumėte, susiplanuotumėte, ką galite tą dieną vardan savo tikslų padaryti. Ir tai yra bene svarbiausia dalis... Nes... 

IV. Jūs galite paklausti savęs, kam viso to reikia?.. Visų pirma, tuomet, kai jūs viską pildote ranka, jūsų DSHD smegenys visai kitaip fiksuoja ir įsimena informaciją. Ne vieną kartą perrašinėdami savo svajones ir norus, jūs palaipsniui atsirenkate, kas jums vis dar svarbu, o kas tik atrodė svarbu, bet taip nėra, ir galima tai iš viso išbraukti iš dienotvarkės ar savaitės planų... Kitas momentas – jei pasirinkote BuJo variantą, galite bet kada pakeisti nusistovėjusį planuoklio formatą ir išsidėstyti savo planus kitaip... Įterpti tarp mėnesio ar savaitės planų kokį nors naujo įpročio formavimo vedlį... Nes įpročiai, kaip jau minėjau, DSHS smegenims yra labai svarbūs. Jie yra tie bėgiai, kurie neleidžia jūsų smegenims pasiklysti eilinėje naujų idėjų ir dirgiklių raizgalynėje...

Įpročių vedlys gali atrodyti štai taip...

Nuotrauka iš http://i.pinimg.com

Arba taip...

Nuotrauka iš https://bujobabe.com

Žmonės, kurie įveikė savo DSHS silpnybes, rekomenduoja išsiugdyti įprotį kas rytą prisėsti bent kelioms minutėms susiplanuoti dieną ir nuolat pildyti savo dienotvarkę viską užsirašant bei žymintis, kas jau atlikta. Pirmoji ir antroji savaitė greičiausiai bus kupinos entuziazmo, tačiau 3-4 savaitės gali pareikalauti daugiausia jėgų. Jei sukaupę visas savo valios pastangas tęsite šį iššūkį, didelė tikimybė, kad persilaušite, ir jums pavyks šį įprotį išlaikyti ilgai, ir jis taps geru jūsų pagalbininku pažabojant savo nuolat besiblaškantį protą ir mintis.

Savaitės pabaigoje (arba naujos savaitės pirmadienį rytą) sveika padaryti savaitės reviziją ir persikelti į naują savaitę tai, kas buvo nespėta padaryti, tą patį padarant ir su mėnesiu jam pasibaigus. Tai, kas liko nepadaryta, keliaus į kitą mėnesį, ir jūs išgelbėsite save nuo dar vieno pamiršto darbo... Pusmečio revizija taip pat nepatrukdytų... Gal pamatysite, kad kai kas jau tapo nebeaktualu, ir galima būtų išbraukti iš norų/planų sąrašo. O gal kai kuo norite savo svajones papildyti?.. Žodžiu, viską suguldę griežtai ant popieriaus išlaisvinsite save nuo nuolatinio pasirinkimų svorio, o tuo pačiu turėsite laisvės improvizuoti ir pridėti į savo dienotvarkę tai, ką pasiūlo gyvenimas...

Savaitės vaizdas gali sugulti tokiame šablone:

Nuotrauka iš pinimg.com

Arba tokiame: 

Nuotrauka iš https://habitsbuzz.com/

Mano turimame planuokyje savaitės atvartas atrodo taip. Dešinėje pusėje krašte susirašau savaitės planus, kurie man visada po akimis, ir visuomet lengva susigaudyti, ką reikėtų į konkrečią dieną persikelti.

Nuotrauka iš https://planuokis.com

Mano dvi pirmosios savaitės tokio planavimo principo dėka tapo labai turiningos ir produktyvios. Ir tai labai motyvuoja tęsti. Tiesa, įžengusi į antrąją savaitę trumpam buvau strigusi, kol suvokiau to priežastį – tiesiog į naują savaitę buvau persikėlusi per mažai darbų, kurie man teikė džiaugsmą, o ten užrašyti tik keli būtiniausi (gana nuobodūs) darbai neteikė jokio noro jų imtis... Vos surašiau daugiau darbų, tuoj viskas atsistojo į savo vietas ir pajudėjo iš mirties taško. Todėl jei pasijusite panašiai ir jūs, nepasiduokite – išsiaiškinkite, kas jus sustabdė, panaikinkite priežastį ir judėkite toliau.

Beje, jei po kelių savaičių entuziazmą vis tik prarasite, neplakite savęs labai. Palikite tai iki tol, kol vėl pajusite poreikį tai daryti. Ir tęskite nuo ten, kur sustojote... Edisonas lemputę irgi ne iš pirmo karto išrado... :)

Norėdami vaizdelių apie BuJo pasižiūrėti ir apie kitus bendrus principus bei niuansus pasiskaityti, užsukite į šį informatyvų vienos lietuvės įrašą. Taip pat daug informacijos rasite ir Youtube, paieškoje įvedę „how to make bullet journal“. Taip pat man patiko šis tinklaraštis apie Bullet Journaling. Na, o jei ir to nebus gana, visada galite nusipirkti BuJo autoriaus knygą ar paskęsti interneto liūne, nes apie tai informacijos (bent jau angliškai ir rusiškai) tikrai yra laaabai daug...