Nors ir labai vangiai, visgi gamta po truputį bunda... Virš laukų ratus suka būriai pempių, o į mūsų kiemą užklydo anksčiau dar nematytas paukštelis – dūminė raudonuodegė. Sukiojosi keletą dienų – tai ant šulinio, tai ant kokio medelio šakos nutūpdama. Gal ieško vietos, kur lizdelį susisukti?.. Nutarę pasidomėti daugiau apie šį gražuolį ryškiai oranžine uodega, atradome labai smagią trijų filmukų seriją. Joje slapta kamera nufilmuota, kaip raudonuodegė peri ir globoja savo išsiritusius penkis vaikelius iki kol jie išskrenda iš lizdo: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis. Vaikams labai patiko. O mums buvo proga iš naujo įsigilinti į liaudies išmintį, kuri sako, kad geras paukštis savo lizdo neteršia. Tik pažiūrėję šiuos filmukus supratome (ir likome apstulbę), kokiu būdu iš tiesų paukšteliai savo lizdą švarų išlaiko...
Foto iš https://www.naturephoto-cz.com
Planavimas
Pavasario vėjai ir vaikų galvas pravėdino. Pirmadienio rytą atsikėlę pareiškė, kad jie patys nori susiplanuoti-susidėlioti savo savaitės mokslus. Pasiėmę magnetinę lentą ėmė žongliruoti magnetukais. Labai gerai iš karto pasimatė, kokie dalykai liko nemėgstamiausių sąraše – matematika visa nukeliavo į paskutinę savaitės dieną. Ir nors bandžiau įtikinti, kad tai nėra pats geriausias sprendimas (kas ir paaiškėjo tam penktadieniui atėjus), visgi proga patiems viską susiplanuoti ir pajusti to pasekmes buvo geras stimulas pabandyti planuoti ateinančią savaitę kitaip.
Man tuo tarpu bičiulė užrodė įdomų daugialypio intelekto testą, kurį atlikus pasimato, koks mokymosi stilius jums yra artimiausias. Nenustebau, kai tarp savo dominuojančių sričių radau muzikinę, kalbinę ir vizualinę raišką. Prie progos patartina atlikti tokį testą ir su vaikais, kad pamatytumėte, kuriose vietose jūsų bendradarbiavimas prasilenkia ir kurioje vietoje jums patiems reikėtų pasitempti, kad susišnekėtumėte.
Projektas / Istorija
Mes gi kol kas daugiausiai bandome visi susišnekėti per muziką. Mat turiu įtarimą, kad mano vaikams muzika taip pat nesvetima, todėl pratęsiant tai, kuo baigėme praeitą kartą, dar sykį sugrąžinsiu jus į Lietuvos istorijos verpetą. Jei pamenate praeito mūsų video siužeto pabaigą, ten mes ketinome eiti kurti dainos apie Lietuvos valdovus. Na, „mes“ gal per skambiai pasakyta, nes kūriau aš tą dainą viena. Vaikai tik morališkai palaikė – po keleto pirmųjų bandomųjų stulpelių Liutauras pasakė: „Labai gerai, kurk toliau“. Taigi nebuvo kur trauktis... :D Iš tiesų pradžioje buvo daugiausiai abejonių, kokią dainą savo vaikams sukurti – ar lakonišką, sudėliotą vien iš pavardžių, kaip tai padarė rusai, ar pratęsti mūsų jau išbandytą „Keliautojų dainos“ stilių. Nutariau pasilikti prie pastarojo varianto, kuris ne vien vardus ir pavardes vaikams į galvą sukimštų, bet ir pažadintų vaizduotę, bent su kažkuo vieną ar kitą vardą susietų... Taip gimė ilgoka 11 minučių dainelė apie visus 60 Lietuvą valdžiusių asmenybių. Kai jau ant popieriaus sugulė tekstas, į rankas ėmiau ukulėlę ir pasislėpusi ankštoje drabužių spintoje (nužiūrėjau šią idėją iš kitų namie įrašinėjančių tinklaraštininkų, mat drabužinėje nėra aido, todėl garso kokybė geresnė) bandžiau viską įdainuoti. Toliau sekė vaizdų ir fonų paruošimas video klipukui, galiausiai – visa ko montavimas. Po pirmojo montažo pasimatė visokių smulkių klaidelių, kurias teko perdainuoti, permontuoti, kol galiausiai gimė štai toks kūrinėlis... Pristatau jūsų teismui. Jei pastebėsite kokių klaidų ar netikslumų, kurias galėčiau ištaisyti, drąsiai duokite žinią:
Žinoma, dainelė ne tokia šmaikšti kaip Lietuvos istorijos repas, kurią Liutauras su Magde vis pakartotinai įsijungia, tačiau manau, kad mes prie jos dar ne kartą sugrįšime. Tikiu, kad tam kartui vaikai maniškės prisiklausė į valias, kol visą tą savaitę ją kūriu ir repetavau... :D
Na, o pasinaudodami vis dar ta pačia Lietuvos istorijos temos banga, čiupome ir namuose gulėjusias į biblioteką dar nespėtas grąžinti knygas. Deja, ne visos mums „lipo“.
J. Brazausko knyga „Vaikams apie Lietuvos valdovus“ pasirodė skirta kiek augesniems skaitytojams, sakyčiau paaugliams, tuo tarpu žaisminga V. ir A. Ryčkovų knygelė „Žygimantas Augustas ir valdovo sostas“ vaikų visai nesudomino. Tuomet atsivertėme anksčiau draugų rekomenduotą N. Kostinienės ir Ž. Mikailienės knygą „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“. Linos Itagaki iliustracijų stilius mums jau pažįstamas iš „Sibiro haiku“, todėl tikėjomės, kad smagiai susiskaitys. Visgi įpusėjus ją vaikai prarado susidomėjimą... O štai D. Jegelevičiūtės-Biekšienės „Barbora Radvilaitė. Rūmų paslaptys“ tapo ta skania vyšnaite ant mūsų Lietuvos temos torto, kuri paliko mums visiems didžiulį įspūdį. Na... tiesiog puikiai suręsta istorija, kurią skiatai ir negli atsitraukti. Vaikai vietomis, regis, net sulaikę kvėpavimą klausėsi... Tiesa, kiek disnėjiškos knygos iliustracijos man asmeniškai labai nederėjo su subtilia ir gilia Barboros Radvilaitės istorija ir joje perteikiamomis vertybėmis, todėl tai tapo labai geru priminimu, kad knygos nereikia vertinti pagal jos viršelį. O turint omenyje, kad Radvilos tuo metu buvo ryškiausi Lietuvos protestantizmo vėliavnešiai, istorija nuskamba ir dar kita nata – knygoje labai gražiai atsiskleidžia Barboros dvasinis gyvenimas ir jos krikščioniško gyvenimo vertybės, padėjusios jai atlaikyti visas gyvenimo negandas. Žodžiu, skaitėme, mėgavomės, turėjome daug peno aptarimui ir pokalbiams. Tuo ir baigėme savo maudynes Lietuvos valdovų istorijose...
Pasaulio pažinimas
O tuomet nėrėme į kitą, jau keletą savaičių mūsų laukusią, temą, kurią pasirinko patys vaikai. Tai – mus supančios medžiagos. Ta proga namų bibliotekoje ant stalo iškilo nauja knygų krūvelė...
Visa laimė, kad tarp naujai išleistų knygų pavyko rasti kai ką šia tema. Tiesa, tos knygos parašytos ne vaikams, tačiau džiaugiausi ir tiek radusi... Šį kartą mano ditirambai skirti neseniai išleistai Mark'o Miodownik'o knygai „Įstabiosios medžiagos“. Suskaičiau su didžiuliu susidomėjimu ir išaugusiu noru kuo daugiau jos perpasakoti vaikams. Na, bet tai dar laukia jų ateinančiomis savaitėmis. Nes tam kartui tik spėjome daugmaž apsičiupinėti, apsižiūrinėti, kokios medžiagos mus supa. Nepatikėsite – priskaičiavome virš dvidešimt skirtingų medžiagų. Pakeliui gal dar atsiras kažkas.
Kai jau surankiojome medžiagas, teko sugalvoti, kaip jas visas sugrupuoti. Bandėme po gabalėlį dėti į krūvelę tas, kurios atrodė artimos: linas draugavo su vilna ir medvilne, betonas – su šiferiu ir metalu, popierius – su medžiu. Visgi ilgai nesugalvojome, kaip dar stambiau jas sugrupuoti. Čia mus išgelbėjo rūšiavimas pagal tai, kaip jos atsiranda. Tokiu būdu priėjome prie trijų kategorijų: prie išgaunamų iš negyvosios gamtos (nafta, metalai, kristalai), iš tų, kurias mums suteikia gyvoji gamta (kaip antai šilkas, vilna, popierius, kaučiukas, kakava), ir tų, kurios yra sukurtos žmogaus (kaip stiklas, plastikas, betonas ir pan.) Nuo čia prasidės mūsų tiriamasis darbas apie tai, kokie yra įvairių medžiagų atsiradimo-gyvavimo ciklai, bet apie tai jau gausite skaityti po poros savaičių...
Biblija / Charakteris
Daug progų buvo su vaikais pakalbėti ir apie mūsų, kaip krikščionių tarnystę, apie tai, kokie visi esame skirtingi ir kaip skirtingai galime pasitarnauti vieni kitiems, tačiau kaip dažnai mus įtraukia pasaulis, ir mus nugali kūnas, neužleisdamas vietos dvasiai. Liutauras šioje vietoje iš karto atsekė paralelę tarp gėrio ir blogio kovos.
Iš tiesų pastaruoju metu Liutaurą labai domina įvairios panašios temos, todėl laikas vakarais, kai jau vaikai sugula į lovas, tampa viena įdomiausių dienos dalių – kai protas nurimsta, mintys atsiriša, ir žodžiai liejasi laisvai.
Rašymas
Aš, žinoma, labai nesupykčiau, jei ir raštu mintys vaikams lietųsi laisvai. Deja, man regis, to laiko dar reikės palaukti. Kaip ten bebūtų, kalbos vingrybės vaikams visai įdomios. Štai Liutauras vieną dieną, kai rinkosi, kokią rašymo užduotį norėtų atlikti, paklausė, ar negalėtume mes užsirašyti.. patarlių... Hm... Kodėl gi ne? Pasičiupome storą seną lietuviškų patarlių ir priežodžių knygą, atsivertėme ir gerą valandą murkdėmės jose, ieškodami įdomių patarlių, posakių, juokdamiesi iš jų, senesnius žodžius besiaiškindami ir įdomiausias jų užsirašydami. Magdė irgi kaip didelė raitė patarles rašytinėmis raidėmis.
Paskui dar bandėme kurti skelbimą apie pavasarinę talką miške, mat buvome kažkaip pagal programą praleidę šią dalį... Judame po truputį link to, kad bandome susižiūrėti, ko dar šiemet pagal programą neužgriebėme, ir kur reikėtų pasitempti.
Šioje vietoje džiaugiuosi atradusi TAIP pratybų sąsiuvinių pabaigoje esančias „Mažąsias atmintines“ – jose puikiai sudėliota viskas, ką vaikai turi išmokti. Susegiau visas į krūvą, kad patogu būtų bet kada atsiversti ir pasižiūrėti, prisiminti.
Matematika
Praverčia „Mažosios atmintinės“ ir kremtant matematiką. Ypač Liutaurui, kuris sunkiai įsimena matematines sąvokas. Čia, žiūrėk, vieną dieną moka, kitą – jau vėl kaip ožiukas į naujus vartus žiūri. Žodžiu, teks dar ties tuo mums padirbėti. O tam kartui su Liutauru bandome prisijaukinti skaitinius reiškinius. Kol kas pakankamai paprastus, bet visgi...
Magdei tuo tarpu pagaliau susivedė, su kuo gi valgoma ta sudėtis ir atimtis stulpeliu. Jei pamenate, dar prieš keletą mėnesių jai tai buvo neįkandamas riešutėlis. Tai buvo ta priežastis, dėl kurios dėjome antros klasės kursą į šoną ir grįžome prie pirmos klasės. Tai va – panašu, kad atėjo laikas. Mergužėlė pribrendo ir tam. Tiesa, kol kas dar neperžengiant dešimties – ateis laikas ir tam. O tuo tarpu kartojamės pinigus, jų stambinimą ir smulkinimą, sprendžiame kitus uždavinius.
Anglų kalba / Rusų kalba
Pasikartoti vaikai užsimano ir mūsų turimą anglų bei rusų kalbų „kortelinį“ žodyną. Jį kartojamės žaidybine forma. Surengiame rungtynes, kas pirmas surinks 50 taškų, kurie skiriami už kiekvieną teisingai pasakytą žodį ar frazę. Liutauras prieš Magdę laimi vos vienu tašku...
Magdė broliui ne itin nusileidžia ir rusų kalboje. Įdomumo dėlei pakišau abiems paskaityti rusiškų knygų. Na, galvojau, bent raides pasikartosime. O jie man abu kad puolė skaityti vos ne taip pat, kaip lietuvių kalba... Ir kada išmoko? Nebežinau, nebesugaudžiau...
Literatūra | Skaitymas
Kartais gyvenimas iš tiesų pateikia staigmenų. Atsikėlė vieną rytą Liutauras ir pareiškė, kad jam nusibodo Minecraft'as. Visas iš draugo skolintas knygas apie šį kompiuterinį žaidimą bernužėlis jau perskaitė, ką norėjo – išbandė, tiek žinių. O aš bijojau, kad nestrigtų jame pusei gyvenimo. Cha... Nestrigo. Turbūt ne jo arkliukas. Tad keliaukime toliau. Tiesa, nauja bėda – vėl nebėra ką skaityti. :D Vėl gausimе apsišarvoti kantrybe, kol vėl kokią nors skaitinių seriją atras... Nes šiai dienai situacijos neišgelbėjo net ir naujai parnešta neskaityta „Nevalo Berčio“ serijos knygelė...
Magdė tuo tarpu vis dar po truputį gliaudo tas pačias Minecraft'o knygeles... Ir net geriau neklauskite, ar man pavyksta šalia to pasiūlyti ką nors kita... :))
Magdė tuo tarpu vis dar po truputį gliaudo tas pačias Minecraft'o knygeles... Ir net geriau neklauskite, ar man pavyksta šalia to pasiūlyti ką nors kita... :))
Dailė
Gerai, kad bent dailėje galiu pasiūlyti ką nors naujo... Pasičiupome tam kartui kadaise iš „Meškiuko bibliotekoje“ pirktą paveikslų rinkinį. Ir pabandėme jį paanalizuoti. Visai smagiai mus nuteikė Van Gogh'o saulėgrąžos „vazone“, kaip kad Magdė išsireiškė, ne mažiau smagiai susižūrėjo ir kiti to rinkinio paveikslai. Jei nepamirščiau ir laiko daugiau atrasčiau, tai ir dažniau galėtume įvairius paveikslus panagrinėti, nes meno albumų namie nestinga, o ir internetas juk pilnas – tik norėk... :) Todėl labai tikiuosi, kad išauš dar mūsų valanda... Pribręsim menui... :D
Muzika | Smuikas | Eksperimentai
O kol su daile ne visai susipratę sėdime, geriau pasinerkime į Kamilio Sen Sanso „Žvėrių karnavalą“. Jūs tik pažvelkite, kokio puikumo leidinys yra paruoštas pažinčiai su šia siuita...
Deja, pabaigti tenka kiek liūdnesne nata, nes turėjome atsisveikinti su mūsų šauniąja ukulėlės mokytoja Monika. Kai kurių mokyklų mokytojams grįžtant į mokyklas, ji pateko į tų grįžtančiųjų gretas, ko pasekoje nebegalėjo pasilikti visų per karantiną turėtų mokinių. Kita vertus, mūsų planas iš principo ir buvo pramokti pagrindų, o paskui keliauti savarankiškai, todėl iš esmės viskas tarsi yra taip, kaip ir turėtų būti... Pamokos nors ir baigėsi, tačiau mūsų draugystė su ukulėle ir toliau tęsiasi, konkuruodama su meile smuikams – darėm praeitą savaitę smuiko eksperimentą. Liutauras, kuris paprastai yra linkęs smuiku namuose pagroti geriausiu atveju porą kartų per savaitę, panoro paeksperimentuoti, kas nutiktų, jei jis grotų kasdien. Bent po 10-15 minučių. Turbūt nuspėjate, kaip eksperimentas baigėsi?..
Rezultatas iš tiesų buvo puikus. Vietoj to, kad praėjus keletui dienų po smuiko pamokos ir paskui paėmus smuiką į rankas reikėtų stresuoti, nes sunku prisiminti, kas buvo grota pamokoje, Liutauro laukė nesudėtingas kasdienis pasigrojimas, teikiantis džiaugsmą ir galimybę pamatyti savo progresą. Taigi – eksperimentas pasiteisino. Ir buvo labai gerai pamoka, kaip kasdienės pastangos, net ir skiriant joms mažiau laiko, duoda daug geresnius rezultatus nei tuomet, kai dirbama rečiau, bet ilgesniais laiko tarpais.
Susitikimai
Tai turbūt ir viskas, apie ką šiandien sugebėjau jums papasakoti. Nors visokių kitokių kasdienių pabirų taip pat būta. Žaista, bėgiota, dviračiais važinėta, daug pavasario darbų nudirbta, su seniai matytais draugais – Emilija, Sofija ir Matu bei jų mažąja sesute Joana susitikta... Ne viską per pavasario darbus pavyko užfiksuoti, tačiau ką pavyko, galite pasižiūrėti! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą