Mūsų vasara

Žadėti vasaros įspūdžiai užtruko. Neklauskite, kodėl. Jūs apskritai – matėte, kur šiemet dingo vasara? Aš tai ne... Berods laukiau, laukiau jos, bet taip ir nesupratau – ar čia ji jau buvo, ar čia kaip?.. Jei ne nuotraukos, turbūt iš viso galvočiau, kad kas nors ėmė ir man bemiegant kaip minimum porą mėnesių iš kalendoriaus išplėšė. Todėl skūpiai ir pasidalinsiu...

Birželio pradžią, jei prisimenate iš paskutiniojo pavasarinio įrašo, pas mus nužymėjo inkubatoriuje išsiritę 29 viščiukai. Džiaugsmo buvo pilnos kelnės, rūpesčių irgi šiek tiek. Bet vištukėliai per trejetą mėnesių taip ūgtelėjo, kad jau sunku ir beprisiminti, kad visai neseniai į delną tilpo... :)

Įdomiausia tai, kad viščiukams išsiritus ir mėnesį paūgėjus, mūsų senoji višta pеrekšlė taip pat užsimanė perėti... Kad ją kur, po paraliais – tiesiai mums ant šeimų stovyklos dar aštuonis viščiukus išperėjo, ko pasekoje tėčiui teko likti namie prižiūrėti mažutėlių, o aš su vaikais viena gavau važiuoti į stovyklą.

Pulko papildymas...

Stovykla, kai joje yra draugų, – smagus reikalas. Gaila tik, kad draugai tai atvažiuodavo, tai išvažiuodavo, kas tiek Liutaurui, tiek Magdei kėlė tai liūdesį, tai vėl džiaugsmą... 

Aktyvieji pokštautojai džiaugėsi netikėtu laimikiu... 

Jaunosios biologės intensyviai tyрinėjo varles ir jų gyvenimo būdą...

Kita vertus, visokeriopos patirties – ir geresnės, ir blogesnės, vaikai prisigaudė į valias. Gal net ir per daug, nes paskutinę dieną abu nebeatlaikė: ryte atsikėlė skaudančiom gerklėm ir pareiškė, kad nori namo. Apatiška ir susиgūžusi Magdės povyza bylojo viena: kūnas kelia temperatūrą ir traukia lovos link. Todėl greitai teko vyniotis meškeres ir gult grįžus porai dienų į patalus...

Puikiosios buratinų gamybos dirbtuvėlės.

Su Barbora ir Melisa. „Geriausios draugės amžinai“ –
tokia skanduotė griaudėjo vos ne kas penkias minutes :)

Renkame kanapių žiedus arbatai! 

Amžinoji klasika – supynės!

Šauniosios Algio dirbtuvėlės

 Susigūžusi, visus savo ir mano rūbus susivlikusi mergina tenorėjo vieno – 

važiuoti kuo greičiau namo...

Atsigriebėm su kaupu kitoje šeimų stovykloje, vykusioje visai jau vasaros pabaigoje, Karklėje. Tai buvo pusiau darbinė šeimų stovykla, kurioje vėl susitikome su Barbora ir Simonu, todėl vaikams buvo dvigubai džiaugsmo – palaikyti draugystę visuomet smagu!

Vaikų sudėliota stovyklos emblema iš dažytų akmenėlių.

Nuostabiai parinktas šeimyninis filmas po atviru dangumi – netikėta atrakcija. 

Puikiai parinkta stovyklos vieta kempinge suteikė savų patirčių. Pirmą kartą nakvojome palapinėse, kas vaikams labai patiko. Patiko ir mums, nes palapinės labai profesionalios ir patogios, o ir kai jų nei statyti, nei surinkinėti nereikia, tai dvigubas malonumas... :) 

 Kai po ranka galima rasti medžių, joks nuobodulys laukiant elėje prie maisto nebaisus.

Na ir, žinoma, jūra, jūra, jūra... Ar bereikia ko daugiau?.. :) Tris dienas vaikai mirko vos ne nuo ryto iki vakaro. Kadangi oras, o ypač vanduo buvo fantastiškai šiltas, vaikai galėjo į valias atsimaudyti, prisišokinėti per bangas. Net išvažiuoti nebuvo sunku – su kaupu prisimaudė ir prisikrykštavo vėjyje visi...

Įsėdus į automobilį važiuoti namo, vazdelis buvo toks:

Viskas tuo, manau, ir pasakyta... :D

Na,  o tarpuose tarp stovyklų, veiklos, žinoma, taip pat netrūko. Visgi vasara ne veltui taip greitai prabėgo – pagrindinė jos užduotis buvo katapultuoti mus į naująjį mūsų namą. Tad dabar jau esame pilnaverčiai molio vaikai, nes pagaliau baigėsi mūsų didžiosios penkmečio statybos, ir mes įsikūrėme...

Vaikai pagaliau galėjo džiaugtis savo „nameliais“ palubėje ir erdviu kambariu, kuris priklausomai nuo poreikio vis kaip nors transformuojasi...

Mes gi džiaugėmės pagaliau galėdami ir išorės darbus pabaigti... Namas pagaliau gavo laiptus, pakeliui – ir terasos iki tų laiptų pratęsimas...

Išlieję laiptus pagaliau galėjome šiek tiek atsikvėpti. Svečių pasikviesti ir patys į svečius keletą kartų nuvažiuoti. Pirmiausiai ištrūkom pas Ąžuolą, Liepą ir Kedrą...

Paskui – į Barboros, Simono, Stepono ir Vykinto jungtinį gimtadienį...

Paskui jau atskirai pas Simoną ir Barborą... :)

 Uoliosios „pirmokėlės be penkių minučių“ stipriai užsiėmę mokslais... :))
Sudarinėja minčių žemėlapį ir „planuoja“ kokią tia ekskursiją...

Berniukai į gyvenimą žiūri kiek paprasčiau ir pragmatiškiau :)

Vieni po kitų ir pas mus svečiai vis būriavosi. Jonas su Motiejum užsuko, paskui Greisė su broliais...

Apie kaimynus Liudą, Ksaverą ir Saulių iš viso nekalbu, nes jų nuolatos buvo pilni namai. Čia berniukai pykosi, čia vėl taikėsi, nuolat besikeisdami įtakos zonomis ir rolėmis. Tai vienas kito labai pasiilgdavo, tai vėl, žiūrėk, persisotinę vienas kitam į atlapus pagatavi būdavo kibti. Taip ir brovėsi kartu per vasarą, kiekvienas savaip bandydamas išsikovoti vietą po saule... :)

Draugams išsiskirsčius, geriausia būdavo likti dviese ir toliau kurti savų istorijų pasaulį...

Pasauliniai įvykiai, be abejo, koreagavo mūsų planus, ir štai pusę vasaros dar „kankinom“ išmoktus smuiko kūrinius, kad viduryje liepos, karantinui praėjus, galėtume nuvažiuoti į Suzuki mokinių stovyklą, į diplomantų koncertą. Prie didelių grupinių renginių mes per daug nesišliejam, todėl iš vienos pusės nors ir buvo smagu, grįžom pavargę. Liutauras išsidavė, kad į tokią stovyklą vis tik nenorėtų... Per daug žmonių, per daug triukšmo, per daug veiklos...

 Verčiau ramiai po pievas pabraidyti, žemuogių pusryčiams prie blynų prisirinkti...

...po daržą pavarlinėti, braškių iš žirnių pasiraškyti...

Popierinį žibintą į dangų prieš miegą paleisti...

Pas kaimyną nueiti akordeono muzikos pasiklausyti ir intrumentą pačiupinėti...

Rankas į sodos-acto vaivorykštę sumerkti...

Iš miegmaišių palapinę susiręsti...

Po fontanus palakstyti...

Galiausiai – po rugių laukus pabraidyti ir ne iki galo sunokusių grudų paragauti...

 Po Galvės ežerą dviračiais pasiplaukioti...

Ar sausumoj tuosius paminti...

O kai jau orai pradeda rudenėti, gera ir paprasčiausiai vienam ant lovos su LEGO pasikrapštinėti...

Visa tai, žinoma, tik lašas akimirkų, kurių prisižvejojome per tą, kad ir žaibiškai pralėkusią, vasarą. Visko nei parodysi, nei aprašysi, nei iš naujo išgyvensi. Tačiau bent kruopelę viso to užfiksuoti, kad kažkada vėl norėtųsi prisiminti – toks turbūt ir yra šių įrašų tikslas... :)

Jei dar turite 18 minučių, galite ir į vaizdus akis paganyti... :)

Iki greito. Labai greito! :)