Praeitos savaitės Magdės piešinys, pasirodo, buvo pranašingas. Antradienio rytą pavasarį užklojo... žiema... Vaikai pakilę iš lovų negalėjo atsitraukti nuo lango – sunku buvo patikėti, kad tai – iš tiesų pats tikriausias sniegas. Kai galiausiai patikėjo, tuoj puolė į lauką. Juk reikėjo ir paragauti, ir paliesti, ir atsinešus ištirpdyti, ir, be abejo, besmegenį tą – praeitą savaitę pieštą – nulipdyti...
Kol vaikai krykštavo, brukdami besmegeniui vietoj sagų pražydusias pienes, aš – ne mažiau pamišusi dėl tokio netikėtumo – laksčiau pirmyn atgal su fotoaparatu ir bandžiau tą iš dangaus nukritusią žiemą bent tokiu būdu pagauti, išsaugoti prisiminimui...
Tulpės iš paskutiniųjų didvyriškai laikė staiga dingusių pavasario spalvų frontą.
Žolė valiūkiškai pasišiaušė, tarsi pasiruošusi gintis...
Obelys vos ne vos nešė sunkią sniego naštą, laukdamos geresnių laikų...
Berželiai nuolankiai lingavo savo šakelėmis, atsiduodami žiemos magijai.
Pražydusi laukinė obelaitė atkakliai laikėsi savo: „žydėsiu!“
Daržą irgi užsnigo...
Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, po poros valandų žiemos ir geltonakio besmegenio nebebuvo nei kvapo, ir gyvenimas grįžo į savo vėžes...
Magdė tęsė savo kūrybinius bandymus: pasiėmusi krūvą mano senų suknelių ir įvairių audinių, kurpė savas istorijas. Tarp jų įsipaišė ir raudonkepuraitė, staiga virtusi tapytoja, ir miego kaukių kūrėja, sumąsčiusi aprūpinti šiais aksesuarais visas savo lėles, ir batsiuvė-fėja, sugalvojusi iš veltinio susiklijuoti sau namines kurpaites...
Liutaurą fantazija nešė kiek kita linkme: vaikinui vėl užėjo popierinių automobilių gamybos banga. Pats jau ir internete jų susirado, pas ir atsispausdino, ir išsikirpo, ir susiklijavo – smagu. Nebereikia mamai rūpintis...
Visgi didieji pavasario darbai vyksta lauke. Pumpurus išleido pušys, tad suskubome rinkti. Pačiu laiku šieji pasirodė, nes vaikus po žiemos išdaigų bemat koks tai virusas nesmagus užpuolė, kosuliu kankinti ėmė, tad pušų pumpurų arbata buvo laiku ir vietoj.
Gėlių daigai ėmė nebetilpti ant palangės, teko sukti galvą, kur čia juos persodinus, tad ėmėmės kito projekto – alpinariumo prie didžiojo namo terasos – įgyvendinimo.
Vaikams visuomet džiaugmas, kai kieme išdygsta kokia nors krūva – smėlio, molio ar tiesiog žemių. Porą dienų kasėme išsijuosę, kol suformavome drauge gėlyną. Ir man pagalba, ir vaikams smagus, nenusibodęs užsiėmimas...
Visgi įdomiausias pastarųjų savaičių „projektas“ – viščiukų perinimas. Tėvelis sukonstravo inkubatorių, sudėjome ten 30 kiaušinių ir ėmėme laukti. Praėjus pirmai savaitei su didžiuliu susidomėjimu „švietėme“ kiaušinius, bandydami įžiūrėti, kaip jų viduje vyksta veiksmas. Stebėjome tikrą stebuklą. Kaip iš mažo taškelio trynio šone per tris savaites išauga... visas paukštelis... Įdomu ir jums? Žvilgterėkite čia.
Kaip šis projektas baigėsi, skaitykite ateinančią savaitę. Dabar gi keliaukime toliau.
Karantinas, apribojęs judėjimo laisvę, suteikė galimybę atidžiau po apylinkes pasidairyti. Išėję pasivaikščioti vis kokių įdomybių atrasdavome: tai ilgus vakarinius šešėlius, taip ir kvietusius kurti šešėlių teatrą, tai su freza išartą naujojo kaimyno sklypą su neįprastais durpių kvapais ir netoliese krūmynuose griežiančios griežlės daina...
Smegenis pravėdinus nesunku ir prie mokslų prisėsti. Pabaigti tai, kas nebaigta. Atlikti diagnostinius testus ir užversti šių mokslo metų lapą. Vaikai jau laukia atostogų. Todėl kaip ir pažadėjau dvi ateinančias savaites padaryti be jokių užduočių. O kol tos atostogos ateis, čiumpam baiginėti pratybų sąsiuvinius, rašyti mokytojai laiško, įsivertinti...
Mokykloje per karantiną paskelbtas smagus sporto iššūkis (pamatysite filmuke įrašo gale), kuriame bando dalyvauti tiek Magdė, tiek ir Liutauras. Pastarajam ima ir nusišypso sėkmė! Antros savaitės iššūkyje Liutauras užima antrąją vietą ir gauna prizą – keliomis spalvomis šviečiančią klaviatūrą – su tokia ir laišką mokytojai daug smagiau rašyti! :)
Na ir, žinoma, kaip gi be nuotolinių muzikos pamokų! Vaikai užsidegę mokosi dainelių apie Koroną, Dieduką su bobute ir viską mylintį Dievą. Liūdi, kad štai pamokos su mokytoja Dana baigiasi, kita vertus džiaugiasi, kad vasara ant nosies...
Visa laimė, kad mūsų STEAM-robotikos būrelis dar mėnesį tęsis. Šių užsiėmimų vaikai taip pat nepaprastai laukia. Juo labiau, kad šįsyk atkeliavęs rinkinys – ypatingai įdomus... Giliai įkvėpkite, bus smagu...
Pirmiausiai vaikai pasigamino 3D projektorių telefonui. Pabandėme mes paskui ir planšetei didesnį pasidaryti. Gal norėsite pabandyti ir jūs. Tik atsargiai – labai „kablingas“ daiktas... Kuo didesnis, tuo įspūdingiau atrodo. O kaip jį pasidaryti patiems, galite pasižiūrėti čia arba čia. Na, arba dar kur nors, nes šaltinių tikrai yra daug. Mes gaminome iš plono plastiko, kokio nesunkiai galite rasti kokioje nors pakuotėje. Paprastai tinka plastikinis bet kokios dėžutės „langelis“. Tikiu, kad kažką tokio tikrai rasite ir nesunkiai pasigaminsite!
Тaigi... Toks paprastas daikčiukas kuria štai tokius įspūdingus erdvinius vaizdelius...
Vaikai žaidė kelis vakarus... Paskui, žinoma, nusibodo, tad ėmėmės kitų „žaislų“. Pirmiausiai gaminomės periskopą. Labai tinkamas daiktas žaidžiant slėpynių...
Paskui vaikai pasidarė 3D akinius, nors šie kažkaip mums įspūdžio nepaliko... Na bet... bloga patirtis – taip pat patirtis... :)
Visą kitą laiką daugiausiai užėmė įvairūs žaidimai... „Sorry“, šachmatai, „Monopolis,“ „Carcasonne“, o ir labiau tradiciniai: kapstymaisi smėlyje, „šlykštukų“ minkymai, puodelių bokštai ir įvairios varžybos...
Visko, žinoma, čia neišpasakosi, na bet bent krašteliu dar bent kiek žvilgterėti galit....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą