33-34-oji savaitės. Demo versija ir jos pabaiga.

Žinot tokį nerašytą gyvenimo dėsnį – kuomet kas nors pasiseka labai gerai, tarsi kokioje demo versijoje, tuojau pat gyvenimas atsuka kitą žandą ir nuleidžia tave ant žemės, kad per aukštai nesugalvotum nuskristi..? Pažįstama?.. :) Mums taip nutinka dažnai. Ypač, jei orai sugalvoja papokštauti ir po šiltos savaitės vėl prapliumpa kruša, varančia mus namo.

Lauke šalta, vėjuota, tad vaikai visai noriai palinksta „prie knygų“ ir kremta tas ne visada saldžias mokslo šaknis. Va tik aš iš paskos vos spėju, ir kol savaitė viena praeina, kita jau ant kulnų lipa, nepalikdama pauzės atsikvėpimui ir tam, kad jums čia viską atraportuočiau...

  

Kai visko labai daug, o darbų – milijonai, nori nenori turi kiek stabtelėti ir susižiūrėti, ar galva vietoj. Tam labai pravartu pasidaryti namų taisykles. Kad visiems viskas būtų aišku. Kada ką darom ir ko nedarom, su kokia nuotaika darom ir ar apskritai darom...

Išskyrėm į keturias dalis savo taisykles: Pagalbą vieno kitam, mokslus, pramogas ir santykius.  O kai jau taisyklės kaba ant sienos, belieka jomis vadovautis.

Pirmą savaitę eina viskas kaip iš pypkės. Vaikai darbuojasi, mokslus kremta, gražu žiūrėt.

Vos spėjam darbais pasidalinti – pasidarom motyvacinę gebėjimų lentelę. Miela malonu akims, kad vaikai taip noriai pareigų sau prisiima... Žiūriu, rankomis tik trinu ir mąstau, kiek čia tų gerų norų praktikoje suveiks... :D

Kaip ir reikia įtarti, kitą savaitę šiltas vėjas pūsteli, ir vaikų jau padai ataušę – prie mokslų ir darbų iš lauko vos prišauksi.

Tad taip pagal situaciją ir darom, ką išmanom. Išnaudodami karantino suteiktą galimybę įsijungti LRT pamokas vaikams. Nuo „Įdomiųjų pamokų“ vaikai persimetė į jaunesnei auditorijai skirtas „Pamokėles“. 

Ypač juos žavi klounai. Vis prašo pakartotinai pažiūrėti. Tačiau po savaitės entuziazmas nuslūgsta, ir vėl kažkaip mes numetame tą LRT į šoną... 

Verčiau bėgame į mišką stebėti, kaip po truputį pagaliau bunda gamta... Taip laukti beržai ima rodyti savo žalius lapelius, lenda į dienos šviesą dilgėlės...

Kur buvęs, kur nebuvęs ir ponas gegužvabalis vėl aplanko mūsų kiemą. Jau tradiciškai jis nužymi savo apsilankymu pavasarį, įnešdamas savo mėlynumu gyvybės ir spindesio...

Vis tik ilgai lauke dar būti nesinori, ir mes vėl mąstome, ko čia namie nusitvėrus. Į pagalbą skuba istorijų kubeliai, išjudinantys mūsų vaizduotę. Tai turėtų būti dalis mano bandymo sugundyti vaikus istorijų kūrimu. Kaip žinia, Liutauras labai nemėgsta rašyti, o juo labiau kurti istorijų raštu, tačiau pakankamai laisvai kuria jas, jei žino, kad užrašinėti nieko nereikės. Todėl istorijų vingiai sukasi ir kerojasi laisvai, linksmindami mus savo netikėtais viražais... :D

Visgi nuo pareigų nepabėgsi, ir savaitės rašinėlį rašyti tenka... 

Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mieliau Liutauras renkasi rašyti natas – užsikabino vaikinas. Iš muzikos mokytojos gavo užduotį, atliko, dabar vis klausinėja, gal dar natų gali parašyti... :)

Magdė gi didelės meilės natų rašymui nerodo. Bando netgi kategoriškai pareikšti, kad natų ji nerašys... Tad teks derėtis... :))

O sužinoję, kad pamokai apie atlikėjus Svajūnė ir Gintaras gavo užduotį įrašyti, kaip šie groja violončelėmis, tuoj ir Liutauras su Magde „pasirašė“ pasirodymui. Puikiai nusiteikę, tarsi darytų tai kasdien, prigrojo man visko, tu motin tik žiūrėk, spėk atsirinkti... Ką, ką... Sėdėjau, rinkau, montavau... :D O ką daryt?.. :)

Iš tiesų, kai nebelieka ką daryt, tenka griebtis įvairių gelbėjimosi ratų. Vienas jų – taip, taip, atspėjote, internetas. Susizgribau, kad šiemet kažkaip mažokai vaikai piešė. Na, gal ne visai taip reikėtų sakyti, nes Magdė realiai paišalioja šį bei tą kasdien. Visgi daugiau dėl Liutauro norėjau pasiūlyti vaikams išeiti iš komforto zonos ir papaišyti tai, ko jie paprastai nepiešia. Labai patiko šis principas – leidžiantis vaikams „pagauti“ piešiamo objekto proporcijas ir neišsigąsti įmantresnių formų. Liutauras, kaip ir galima buvo tikėtis, po trečiojo gyvūno viską susinervinęs metė, pareiškęs, kad jam per sunku, Magdė gi, kadangi nėra tokia perfelcionistė kaip brolis, ir toliau mėgavosi piešimu, visai neimdama į galvą, kad kažkas ten ne visai tokių proporcijų išėjo... Visgi iš šono stebint matėsi, kad Liutaurui visai puikiai sekasi orientuotis proporcijose ir formose, kas daug sunkiau pasidavė sesei...

 

Išbandymai tuo nesibaigė. Kadangi karantino metu nutrūko mūsų robotikos būrelio veikla, jo rengėjai sugalvojo pasiūlyti alternatyvą ir atsiųsti vaikams edukacinius STEAM rinkinius. Apsidžiaugėme gavę pirmąjį rinkinį, kuriame buvo priemonės, skirtos sukonstruoti vėjarodę ir vėjo matavimo prietaisą – anemometrą. Šalia to buvo keletas smagių užduočių-galvosūkių, kurias vaikai ne mažiau entuziastingai sprendė...

Teoriškai viskas turėjo vykti nuotolinio susitikimo metu, tačiau orai tądien buvo lepinantys, todėl vaikai pasiprašė padaryti vėjarodes ryte, nelaukiant to virtualaus susitikimo.

Vėjarodės išėjo visai smagios. Tiesa, tokios gal daugiau dekoratyvinės, nes lauke tai jas visas su pagrindu vėjas nuneša...

Deja, ne visai sėkmingai mums pavyko anemometro konstravimas. Prietaisas iš pirmo žvilgsnio atrodo ganėtinai paprastas, tačiau techniškai pasirodė, kad viską sujungti į krūvą vaikams yra per sudėtinga. Juo labiau, kad atsiųstos priemonės buvo ne visai proporcingos reikalingai konstrukcijai sukurti – įdėti šiaudeliai kiek per trumpi, puodeliai – kiek didoki, tvirtinimui reikalingas smeigtukas – per trumpas... Tad čia jau man teko gerokai pasukti galvą, kaip vis tik viską į krūvą sumontuoti... Sumontuoti pavyko, bet suktis jis mums vis tiek nesisuko... Na, ką darysi, – bloga patirtis – taip pat patirtis. Bet kokiu atveju vaikams patiko, ir jau laukia kitos savaitės, kuomet konstruosim kai ką iš aviacijos srities.

O jei jau apie bandymus kalbame, nepamirškime, kad prieš porą savaičių darėme eksperimentą su duonos riekėm. Pamenat? Taigi dabar pažiūrim, kas iš viso to išėjo... :)

Išvados tokios, sakyčiau, dviprasmiškos... :D Na gerai, su švaria duona kaip ir viskas aišku... Bet va ar geriau yra plautos su muilu rankos, ar neplautos, tai klausimas dabar jau labai didelis... :D Visgi nusprendėm, kad ant neplautų rankų yra didesnis skirtingų bakterijų kiekis. Eksperimento nutarėm nestabdyti ir pažiūrėti, kas su šiomis riekelėmis nutiks dar po poros savaičių... :)

Belaukiant gi – puikus metas pažaisti. Rinkitės, ką mėgstate labiausiai: Triomino, kojinių porų žaidimą, šachmatus, Pictureka, mašinų trasą (iš pavėluoto velykinio siuntinio iš babytės) ar šukuosenų meistrės muliažą?.. Žaidimų arenalas eina į pabaigą, todėl labai tikiuosi, kad orai jau tikrai atšils, nes kitaip karantino rezervas senka, oi senka... :)

O čia abiejų savaičių akimirkos, kurias suspėjau jums sugaudyti. :) Gero žiūrėjimo!