31-32-oji savaitės. Viena koja ten, kita čia.

Nežinau, kaip jūs, bet mes jau morališkai buvome nusiteikę pavasariui ir šilumai. Bet še tau, kad nori – vėl už lango vos keli laipsniai šilumos, o šiaurys vėjas verčia gūžtis ir lįsti atgal namo, užsikurti ugnelę krosnelėje ir užsikaisti šiltos arbatos... Pats metas balandžio kalendorių gaminti...

Gerai bent tiek, kad darbai darbeliai pavasarį nelaukia, ir tenka suktis nuo ryto iki vakaro – čia daržo darbuose, čia vaikų moksluose, čia namų ruošoje ar naujojo namo įrengimo darbuose. Žongliruojame kiek išeina. O dar vištelėms pagaliau prisiruošėme aptvarą padaryti, kad lapė daugiau nesikėsintų, tai dar ir šitas darbas prisidėjo. Ką darysi – raitojiesi, žmogus, rankoves ir kimbi į darbus...

Kas tvorą tveria, kas darže lysves kasa, o kas po medžius laipioja, supynėse supasi, nauju dviračiu džiaugiasi (gerai, kad dar prieš karantiną „Dekatlone“ išsirinkti spėjome), eksperimentuoja...

Vis tik žvarbios dienos greitai vaikus pargina iš lauko. Todėl kitų eksperimentų idėjų ieškome internete ir virtuvėje. Vieną nusigvelbėme iš Magdės mokytojos (ačiū jai už puikią idėją!), kitą – iš pamėgtos eksperimentų knygos. Pirmаjam mums prireikė trijų riekelių batono. Vieną jų pincetu dėjome į švarų maišelį, antrąją ėmėme neplautomis rankomis, trečiąją dėjome nusiplovę rankas su muilu. Tada visas sandariai uždarėme ir apgyvendinome virtuvės spintelėje. Eksperimentas truks tris savaites, tad rezultatų šįsyk nelaukite. Vis tik po savaitės ištraukę pasižiūrėti, kas vyksta, dviejuose maišeliuose jau pastebėjome nedidelių pelėsio pėdsakų. Lauksime toliau. Pasidalinsime rezultatu, kai jau daugiau kas matysis.

Kitas eksperimentas, kurį nufilmuotą rasite mūsų savaitiniame reportaže įrašo pabaigoje, mus labai prajuokino. Velykoms turėjome virtų kiaušinių, tad su jais ir nutarėme atlikti eksperimentą. Paėmę butelį siauresniu kakleliu nei kad kiaušinis, įdėjome į jį degantį pagaliuką (su degtuku, kaip nurodyta knygoje, mums nepavyko – degtukas krisdamas į butelį vis užgesdavo). Pagaliukui bedegant ir sunaudojant deguonį, kiaušinis po truputį smuko vidun.

O kad jau apie Velykas prakalbome, tai sveikiname visus, sulaukusius Kristaus Prisikėlimo!

Karantininės Velykos kaip ir neįpareigojo per daug kažko ruošti, tačiau kiaušinių vis tik prisimarginome. Visai netyčia parduotuvėje buvau nupirkusi raudonąjį (mėlynąjį) kopūstą, kurį mąsčiau panaudoti ateityje keliems cheminiams eksperimentams (jų nuoviras yra geras pH indikatorius). Tačiau prisiminiau, kad buvau skaičiusi, jog jo nuoviras dar ir labai gerai dažo kiaušinius. Tad išbandėme. Kaip matote, pavyko! Vaikai, žinoma, labiausiai džiaugėsi putpelių kiaušiniais, kurie, nudažius mėlynai ir raudonai (pastaruosius – su svogūnų lukštais), virto vaikams panašūs į dinozaurų... Griekas tokių nevalgyti... :)

Kuomet lauke ir namuose ėmė darytis nuobodu, vaikai susigalvojo pasistatyti palapinę. Išlindus saulutei, palapinėje tapdavo net per karšta...

Tada įsijungdavo fantazija, ir galima būdavo žaisti įvairiausius žaidimus – nuo „pasivaikščiojimo upės akmenėliais“ iki kartoninio namelio statybų.. :)

O kad linksma būtų ne mums vieniems, pratęsėme anąsyk su kaimynų šeima pradėtą geokešingą. Tik šįsyk užduotį pasunkinome. Lobį paslėpėme ne koordinatėmis nuodytoje vietoje. Jo reikėjo ieškoti pasitelkiant dar ir orientacinį žemėlapį. Tik va kaimynai pasitaikė ne iš kelmo spirti ir užduotį įveikė – mūsų Velykinį siurprizą, paslėptą po didžiule šakų krūva miške, rado. Kartu su juo buvo atskleisti ir Magdės bei Liutauro mėgstamiausi keptų kiaušinių receptai.

Liutauro recepto juodraštis

 Lobis miške paslėptas, keliaujame namo.

Pasivažinėti ar pasivaikščioti vietiniais miško takais pastaruoju metu ištrūkstame neretai. Pasirodo, kad ne mes vieni tokiomis pramogomis bandome paįvairinti savo karantininę kasdienybę. Vieną vakarą išėję pasivaikščioti, sutikome šeimą su dviem panašaus amžiaus vaikais – visa šeima apsiginklavę dviračiais ir gera Velykine nuotaika. Pasirodo, gyvena už kelių kilometrų. Įsikalbėjome. Pasibaigus karantinui nutarėme artimiau susipažinti. O tam kartui pasikeitėme telefonų numeriais ir pasukome skirtingomis kryptimis. Kas dviračiais į mišką, kas namo. :)

Karantinas namuose tęsiasi. Vis daugiau senų ir seniai pamirštų žaidimų lenda į dienos šviesą. Nuo jau kiek pabodusio Monopolio iki užmirštų atminties kortų žaidimų, šachmatų... :)

Taip ir prabėgtų dienos – net nepastėbėtum, kad vaikai auga. Tik štai išaugtas smuikas išduoda, kad vaikų rankos ilgėja, o pirštai darosi vis miklesni. Porą savaičių po internetą besidairę išrenkam Liutaurui naują smuiką. Neblogas pretekstas vakaro koncertams. Juo labiau, kad ir kūrinių arsenalas pildosi, ir vaikai vis daugiau ką gali mums pagroti...

Akimirksnis, ir vėl poros savaitėlių kaip nebūta. Išbyra nepastebėtas laikas. Vos suturėtas. Ir keliais video kadrais užfiksuotas – specialiai jums. Кad nepražiopsotumėte, kaip saulutei pašvietus šiltesnę dieną pušų kankorėžiai ima spragsėti... Gero žiūrėjimo! :)