Molio vaikai: 25-26-oji savaitės. Judam krutam.

„Pavasarį net akmuo kruta“ – byloja senoliai. Bet kad būtų jie žinoję, jog būna ir taip, kad žiemos nebūna, tai turbūt būtų nubraukę dvi pirmąsias šio posakio raides. Mūsų patirtis sako: vasarį net akmuo kruta. Vaikai netikėtai atgyja, lyg pabudę iš kažkokio žiemos miego, ir atakuoja mane įvairiomis idėjomis: mamyte, važiuojam į sporto klubą! Мamyte, pasėkime salotų ir visokių gėlių! Маmyte, mes norim...mes..! Stop, stop, stop... Viskas iš eilės...

Prasijudinti po žiemos iš tiesų verta. Ir nors vaikai svaigo, kad norėtų į sporto klubą, mes pasirinkome kiek kitokią jo alternatyvą – apsilankymą sporto prekių parduotuvėje „Decathlon“. Ne vieni draugai buvo rekomendavę šią parduotuvę kaip vietą, kur vaikai daug ką gali išbandyti, nerizikuodami iš parduotuvės personalo išgirsti, kad „čia lipti negalima“, „to nedarykite“, „šito nelieskite“. Nežinau, kokia oficiali šios pardotuvės politika, tačiau leisdama potencialiems pirkėjams išbandyti čia esančius produktus, ši kompanija, manau, tik laimi. Paklauskite, manęs, kur, prireikus vaikui naujo dviračio, mes galvotume važiuoti jo rinktis?.. Bingo! Pirmu numeriu tikrai važiuotume čia. Nes čia ne tik galima apžiūrėti tą dviratį, bet realiai jį išbandyti, apsukant kelis ratus aplink prekybos salę. Tokia štai nemokama reklama iš lūpų į lūpas. :) Lygiai tokia pati, kokią gavau ir aš iš savo draugų.

Žodžiu, prabuvome mes toje parduotuvėje gal kokias tris valandas... Taip taip, teisingai perskaitėte. Tiek mums prireikė, kol viską išbandėme, pačiupinėjome, apsižiūrėjome, išsirinkome, ko reikėjo. Tuo pačiu ir pajudėjome ne blogiau nei kokiame sporto klube. :D Todėl vaikai liko patenkinti be galo...

Liutauras ne kartą grįžo į svarmenų skyrių...

Jaunoji mūsų gimnastė dairėsi kažko sau...

Bėgimo takeliai buvo populiariausi...

Bandom kitus įvairiausius treniruoklius.

Specialiai aptvertoje zonoje jaunimas gali išbandyti riedučius, pačiūžas, riedlentes ir paspirtukus.

Išbandžiusi kitokius riedučius, Magdė nusprendė,

kad jos turimi, su visais ratukais vienoje linijoje, jai patinka labiau.

Pirmosios pūlo pamokos.

Dviratis išsirinktas...

Kai jau gerai prasijudinome, atėjo metas kitam projektui. Po truputį vis rinkę parduotuvėse įvairias sėklas, nutarėme jas pasėti. Buvau nepaprastai dėkinga vaikams už šią iniciatyvą, nes aš pati per visokius rūpesčius ne pirmi metai pasivėlinu su sėja, tad tenka paskui sodinti tik tai, ką padovanoja išdaiginusi močiutė.

Žodžiu, pasiruošėme talpas, nukurnėjome su kibiru iki kaimyninio durpyno žemių pasikasti, pasiruošėme ženklinimui etiketes ir pasiraitojome rankoves...

Visą savaitę stebėjome, kas gi sudygs pirmiausia. Pipirinės buvo pirmosios. Pasirodė po keturių dienų. Dar po poros dienų sudygo garžgarstės ir šlamutis. Taip pat per savaitę prasikalė kininis ratilis, medetkos, kaliaropės. Stebime ir laukiame toliau... :)

Vaikai su pasididžiavimu stebi jų kambaryje ant palangės apgyvendintą „daržą“ ir giriasi: „Mes juk puikūs sodininkai, tiesa?“ Kas drįstų paneigti?.. :)

Kuomet pagrindiniai darbai nudirbti, galima kiek prasiblaškyti. Netikėtai gauname pranešimą, kad vėl esame kviečiami į nuo 2014-ųjų metų vykstantį projektą „Žaidimo tyrimų laboratorijoje“. Magdė jau visą savaitę skaičiuoja, kiek dienų liko iki antradienio, kuomet skubėsime į LEU. Liutauras ne toks entuziastingas, bet sutinka prisijungti. Ir teisingai – smagu vėl sutikti senokai matytus veidus (projektas praeitą pusmetį nevyko), vaikai kuratorei Mildai ir čia besipraktikuojančioms studentėms nesustodami pasakoja vasaros ir pastarųjų mėnesių įspūdžius. O paklausti, ar kitą antradienį norės vėl atvažiuoti, vienbalsiu šaukia „Taaaaip!“ :)

Laboratorijoje net pamiršome užfiksuoti veiksmą, tad teliko tik lauke „atsižymėti“ :)

Antradienis – intensyvi diena... Po Laboratorijos tuojau lekiame į robotiką, į smuiko pamokas... Man atėjus į robotikos būrelį pasiimti vaikų, Magdė skuba rodytis savo kūrinį – daugiafunkcinį malūną. Šį kartą ne tik su reguliuojamomis spalvomis, bet dar ir galintis keisti malūno sparnų kryptį. Liutauras šį kartą nutarė nepasidoti madai, ir pasirinko konstruoti kokį tai visureigį ne pagal schemą. Deja, man atėjus, pastarasis jau buvo išardytas, tad nepavyko užfiksuoti.

Rašymas

Prasiblaškius nesunku vėl kibti į mokslus. Įnirtingai toliau skaitom, rašom, skaičiuojam...

Magdė, tarsi laikrodukas tvarkingai keliaudama per matematikos uždavinius, užbaigė antrą užduočių sąsiuvinį, įtvirtindama sudėties ir atimties veiksmus iki 20, uždavinius su skaičių, objektų kiekio palyginimais.

Liutauras – ne toks greitas. Dar tik įpusėjo antrąjį sąsiuvinį. Tačiau turėdami omeny, kad „Taip“ vadovėliuose ir pratybose – gana intensyvus kursas, tiesiog einame savo tempu. Susipažinę su daugyba ir dalyba iki 5, įžengiame į 1-2 kl. kurso kartojimą. Taigi vaikinas vėl bando „atgaminti“ prieš tai spręstų uždavinių principus, prisiminti juose sutiktas sąvokas. Vis dar kovojame su uždavinių sąlygų supratimu, turėdami viltį iki pavasario „prasimušti“ ir šioje sferoje. :)

Turiu pastebėti, kad bent jau šiuo momentu abiems vaikams patinka mokytis užsienio kalbų. Iš filmukų pramokę rusų kalbos, pradeda neblogai gaudytis sakinių struktūroje, plėsdami tuo pačiu ir žodyną.

Anglų kalba kol kas einasi sunkiau, tad ieškau eilinį kartą įvairių galimybių paskatinti šį procesą. Pažįstamoms šeimoms rekomendavus, užsiregistruojame bandomajam mėnesiui readingeggs.com svetainėje. Čia, žinoma, programa skirta anglakalbiams vaikams, besimokantiems skaityti, ir maniškiams kai kada tempas atrodo per lėtas (ypač Liutaurui, kuris nuolat dega nekantrumu), tačiau abu, turėdami atskiras šios platformos paskiras, smagiai konkuruoja vienas su kitu ir nuolat vienas kitą „vejasi“, norėdami aplenkti. Žiūrėsime, kiek per mėnesį vaikai sugebės išlaikyti savo entuziazmą ir ar norės pratęsti po bandomojo mėnesio visą šią pramogą...

Konkuruoja vaikai ir gavę dar vieną jų pamėgtą užduotį – įlįsti į archeologo kailį ir atkasti voro kaulus... Antrąsyk bandome Pepco parduotuvėje už porą eurų įsigiję archeologo rinkinį su didžiulio voro fosilijomis. Šį sykį laimikis džiuginantis – iš atrastų detalių susideda visas voras. Praeitą kartą, kai atkasinėjome skorpioną, teko nusivilti, nes, deja, trūko vienos detalės – skorpiono uodegos.

Dažniausiai gi mes vis tik esame užsiėme savo galimybių ir charakterio savybių „kasinėjimuose“. Ta proga baigiame su Liutauru pildyti savo galimybių ir norų žemėlapį...

Tiesa, reikia pripažinti, kad ne visuomet mūsų galimybės priklauso nuo mūsų... Pakviesti Marijos, patraukėme vieną dieną į čiuožyklą – atsipeikėjome, kad kalendorinė žiema visai baigia praeiti, o mes taip ant pačiūžų ir neatsistojome... Žodžiu, stvėrėme paskutinę galimybę už pakarpos ir išdūmėme...

Lyg pritardamas mūsų ketinimams, ėmė kristi sniegas, taip panardindamas mus į tikrą pasaką su draugais ir paskui kepamais/valgomais bulviniais blynais.

Deja, tos dienos pasakos pabaiga nebuvo tokia graži, kaip būtų norėjęsi. Mat didelio snygio metu grįžtant namo, slidžiame kelyje į mūsų automobilį nestipriai bumptelėjo nespėjęs sustabdyti iš paskos važiavęs ir saugaus atstumo bei greičio nesilaikęs vairuotojas. Kadangi aš per veidrodėlius mačiau visą besiklostančią slidžiame kelyje situaciją, man tas bumptelėjimas nebuvo netikėtas. Bet vaikus truputį išgąsdino. Viso to pasekoje buvo labai gera pamoka apie tai, kodėl taip svarbu visada segėti saugos diržus. Magdė ne kartą anksčiau būdavo linkusi ginčytis, kad mes gi greitai nevažiuojam, ar dar kokią kitą priežastį sugalvodama. Jokios ilgos kalbos apie tai, kad nebūtinai mes galime sukelti eismo įvykį, bet ir kiti gali į mus atsitrenkti, nedavė tiek naudos, kiek štai tokia nesmagi, bet naudinga patirtis.
Kai apsikeitę dokumentų kopijomis su eismo įvykio kaltininku nutarėme susitikti kitą rytą užpildyti deklaracijos, įvyko dar vienas įdomus dalykas. Kaltininkas po deklaracijos pasirašymo išsitraukė didelę šokolado plytą ir įdavė, prašydamas perduoti vaikams, kuriuos jis išgąsdino į mus atsitrenkdamas. Tai buvo dar viena graži proga pakalbėti apie kaltę, apie empatiją ir gražius gestus, daromus vieni kitiems.