Padėkite susigaudyti – kaip vadinti šį užsitesusį rudenį, pereinantį į pavasarį? Juk liežuvis niekaip neapsiverčia šio sezono vadinti žiema... Kačiukai jau sprogsta, paukšteliai vis garsiau traukia savo daineles, ir tu, žmogau, anot laukęs to niekaip nepasirodančio sniego, imi pagaliau suvokti – reikia persiorientuoti kuo greičiau tam, kad lauktum pavasario...
Palaukti teko mums su Magde ir susitikimo su Magdės mokytoja – seniai buvo planuotas pusmečio atsiskaitymas. Ta proga Magdė paruošė savo pusmečio pasiekimų pristatymą. Tiesa, mažoji pristatytoja, kurios namuose pilna tarsi gyvo sidabro, prieš mokytoją savo gyvastį kažkur į kišenę susikišusi laikė, nes vargiai žodį iš jos buvo galima ištraukti...
Visa laimė, darbais, o ne žodžiais galėjome apie savo pasiekimus papasakoti. Formatą sugalvojome kartu. Pirmiausiai išskyrėme keturias kategorijas, kurių pasiekimus nutarėme fiksuoti ant tokių štai kartono kortelių. Privilegija buvo suteikta rašymui, skaitymui, skaičiavimui ir gamtos pažinimui (tyrinėjimui).
Rašymo kortelei prilipinome voką, į kurį įdėjome išmoktas rašytines raides. Ne visos dar mano priešmokyklinukei pasiduoda savarankiškai, tačiau perrašyti jau išmoko praktiškai visas. Plius pradėjo po truputį ir stebinti mane trumpais rašytiniais rašteliais...
Matematikos kortelėje fiksavome, iki kiek Magdė moka skaičiuoti, kokiais sudėties ir atminties veiksmais operuoja. Tyrinėjimo kortelėje atsirado keturių pagrindinių praeito pusmečio temų koliažas. Tai buvo nuorodos į mūsų šeimos vasaros atostogų nuotraukų albumą, spektaklį apie saulę, mėnulį ir žvaigždes, lankstinuką apie žmogaus kūno sistemas ir į gyvūnų-augalų temą.
Su skaitymu padarėme taip, kaip buvo dar rugsėjį patarusi mokytoja: sugretinome filmuotą medžiagą, kur Magdė skaitė tą patį tekstą rudenį ir dabar. Šis savotiškas eksperimentas mane gerokai nustebino. Mat maniau, kad Magdė beveik nepadarė skaitymo progreso per pusmetį. O pasirodė, kad rudenį skaičiusi vos 3 žodžius per minutę, dabar ji, priklausomai nuo teksto sudėtingumo, perskaito 10-12 žodžių per minutę! Lygiai tiek, kiek Liutauras skaitė prieš pusmetį. Ta proga paskaičiavome ir Liutauro progresą. Vaikinas lygiai taip pat, kaip sesė, padarė ne mažesnį progresą, nuo 12 ž./min. pažengęs iki 50 ž. /min. Tai buo puiki proga parodyti vaikams, kad svarbiausia – ne lyginti save su kitais, bet stebėti savo paties pasiekimus ir lyginti save su vakarykščiu savimi.
Kitas mėnesio projektas, jau tampantis vasario mėnesio tradicija, yra, žinoma, projektas, susijęs su Lietuvos valstybe. Kadangi istoriniu požiūriu Lietuvos gyvenimą nagrinėjome per Lietuvos šimtmetį, dabar nutarėme į Lietuvą pažvelgti daugiau iš geografinės perspektyvos. Susipažinti su jos kaimynais, apžvelgti šiokią tokią statistiką ir pasižiūrėti, kas iš viso to išeis.
Kad geriau sektųsi įsijausti į temą, iš bibliotekos pasiėmėme J. Vilės ir L. Itagaki knygą „Sibiro haiku“. Nežinojau, kaip seksis mums su ja susidraugauti – juk taip dažnai pas mus būna, kad pradedame skaityti kokią knygą ir nebaigiame jos. Tačiau veltui nerimavau. Knygą ne tik kad perskaitėme, bet dar teko ir du kartus iš naujo skaityti – vaikus labai pagavo ši tema, todėl buvo ir daug diskusijų, ir šiaip visokių minčių apie gyvenimą tada ir dabar...
Pasaulio pažinimas / gamta
Nepaisant to, kad žiema šiemet nepasirodė, keletą dienų vaikai ėjo ieškoti jos pėdsakų. Ir didžiam jų džiaugsmui – šiokius tokius rado... :)
Vietinis upeliukas vienąkart dovanojo 1,5 cm storio ledą (kurio prisivalgę po keleto dienų atgulė į lovas su aukšta temperatūra, bet kaip netikėtai atgulė, taip pat netikėtai jau kitąryt buvo sveiki kaip ridikėliai).
Kelkraščiuose stovėjusios balos ir aparto lauko vagose užsilaikęs vanduo irgi laukė vietinių „ledlaužių“
Galiausiai vieną dieną patraukėme į mišką... Ir čia radome... Pasislėpusią visą baltą žiemą!!! Su nepralaužiamomis ledu apkaustytomis balomis ir netirpstančiu sniegu! Ir nors ta žiema tilpo į kokius 30 metrų, vis tiek buvo labai smagu ją čia aptikti...
Magdė kaip rimčiausia tyrinėtoja fiksavo miško paslaptis – eskizavo lieknakamienes egles ir paslaptingai susiklaipiusias pušis, visu savo grožiu žydinčius lazdynus ir sniege užsilaikiusius stirnų pėdsakus.
Taip atrodo žaliaskarė...
O taip išsidėstę pušies šakos...
Austriškųjų plačiataurių ryškumas...
Namo grįžtame su grobiu rankose – gretimame sklype kaimynai medžius retina, blidžių prikirtę „kačiukus“ krūvomis „dalina“... Parsinešame, pasimerkiame, šieji tuoj išsprogsta šiltame kambaryje...
O kai namuose šilta, kodėl gi įspūdžių popieriuje neužfiksavus... Magdė jau svajoja apie pavasarį, todėl jos piešiniuose pastoviai gėlės žydi. :)
Iš tiesų labai nustebau pamačiusi, kad Magdė į pasivaikščiojimą mišku pasiėmė savo užrašų knygelę ir rašiklį. Paklausta, kam jai miške šie daiktai, tik nutęsė savo reikšmingą:
– Na mama...
Suprask, nesikišk, pati pamatysi. Taip kad, brangieji, auga menininkė su charakteriu. Ir jai nenurodysi nei ką piešti, nei juo labiau kaip. :D Man belieka stebėti ir džiaugtis merginos iniciatyva ir žinojimu, ko nori iš gyvenimo. Pasiūlyti – mano reikalas, tačiau jos reikalas į tą mano pasiūlymą atsižvelgti arba ne... :)
Kitas piešinys – miško (ir ne tik) gyvūnų įvairovė: zuikis, katinas, šuo ir lapė. Jums belieka atsirinkti, kas yra kas. :)
Piešimas Magdei yra turbūt ta sfera, kuria ji tiesiog negali neužsiimti. Piešia viskuo ir ant visko. Šią savaitę nusišypsojo laimė dar ir langui skirtų dažų gauti, tai irgi buvo išdabintos visos stiklinės durys ir langai... :)
Liutauras tuo tarpu į tokias veiklas įsijungia saikingai. Daugiausiai tuomet, kai išbandome kokias naujas technikas ar instrumentus...
Nors taisyklė, kaip žinia, visuomet turi išimčių. Todėl vaikinas šį kartą pradžiugino savo kitokiais nei jam įprasta, piešiniais: spalvingu ugnikalniu, arkliu, traukiančiu vežimą, dar keliais eksperimeniniais piešiniais... Tad man neliko nieko kito, kaip tik atsitraukti į šalį ir pasidžiaugti, kad vaikino galvoje vis tik kartais atsiranda poreikis išreikšti savo mintis tokiu būdu.
Kartais galvoju, kad Liutauras šioje vietoje seka Magde, kaip šioji paskui jį bando sekti muzikoje...
Solfedžio pamokos labiau sekasi Liutaurui. Magdės nesu nusiteikusi spausti, nes manau, kad jai ir taip yra ką veikti. Tačiau šioji nepasiduoda ir jokiu būdu nenori nusileisti broliui. Todėl tempia mane už skverno, atverčia solfedžio knygą ir baksnoja pirštu: „dainuojam šitą“... Kas belieka... Dainuojam...
Šiaip turiu prisipažinti, kad pastarosiomis savaitėmis neturiu per daug ką parašyti ir parodyti apie akademinius vaikų užsiėmimus ir pasiekimus, mat su vaikais dirbo tėtis. Aš turėjau kitokių darbų „ūkyje“, tad vaikai džiaugėsi. Mat tėvelis nėra toks reiklus, daugiau „pasakinėja“ ir mažiau reikalauja. Kartais, pagalvoju, gal ir gerai, kaip taip yra – šiokia tokia atsvara vaikams ir poilsis nuo mamos perfekcionizmo... :D
Vakarai tapo mano revanšo vieta, kuomet skaitėme jau minėtą „Sibiro haiku“ ir visai į pabaigą jau besiritančius V. Tamulaičio „Skruzdėlytės Greitutės nuotykius“. Šieji stebino mus tiek paties skruzdėlyno gyvenimo vingiais, tiek kitomis detalėmis iš gyvenimo: tiek mes, tiek vaikai labai nudžiugome šioje apysakoje susidūrę su gegužvabaliu, nuo kurio prasidėjo kadaise mūsų pažintis su vabalais. Net nežinojome, kad šis gražuolis vabalas, kurį keletą kartų esame aptikę savo sodyboje, jau nuo senų laikų žinomas dėl savo gydomųjų savybių... Gyveni žmogus ir mokaisi!
Robotikos būrelyje, kurį vieną sykį teko praleisti dėl jau minėto peršalimo, vaikai toliau tęsia savo kelionę po technikos pasaulį. Ir jei Liutaurui labiau įdomus pats procesas, tai Magdė čia randa visai kitą medalio pusę...
Konstruojamas daiktas gali būti visai nedidukas. Tačiau jei jame yra lemputė, galinti keisti spalvas (!), galite būti tikri – ji tokį būtent ir konstruos. O paskui pusę užsiėmimo žais tas spalvas kaitaliodama (žr. video žemiau). :)
Šioje vietoje imu ir susimąstau: kiek iš mūsų darytų eksperimentų buvo su spalvomis? Turbūt ne itin daug... Na, neskaitant tų, kuriuos Magdė atlieka vos ne kasdien, maišydama savo akvarelės ir akrilinių dažų spalvas...
Liutauras gi eksperimentuoja su visu kuo, kas pasitaiko aplinkui. Į savo eksperimentus neišvengiamai įtraukia aplink besisukiojančią sesę...
...arba draugus. Ypač jei važiuojant pas juos pakeliui imame kalbėti apie žaliąsias citrinas ir iš jų gaminamą „Sprite“ gėrimą. Vaikinui iš karto kyla nora pabandyti tokį pasigaminti pačiam. Kaip berniukams išėjo, nežinau – išmaukė nespėjus man net susigaudyti. :) Bet įtariu, kad kažkas išėjo, jei nė kvapo jo neliko... :)
Eksperimentams pasibaigus, šieji natūraliai virsta žaidimais. Kur bebūtum – jie vaikų gyvenimo dalis. Ar užsukus vakare į IKEA...
...ar namuose išsitraukus popieriaus lapą...
... ar užsukus į svečius...
Galiausiai žaidimai ir eksperimentai susitinka vienoje vietoje – vaikų mėgstamame Technikos muziejuje. Šįkart čia lankomės su Gintaru, Svajūne ir jų mažosiomis sesutėmis. Gaila, kad muziejaus ekspozicija tvarkoma, todėl neradome kai kurių savo pamėgtų eksponatų, tačiau vis tiek pakanakamai smagiai ir prasmingai pasibuvome.
Tačiau nustebsite (o gal ir visai ne?) – daugiausiai džiaugsmo Liutaurui visuomet suteikia jo geriausias draugas Liudas, kuris, deja, tik šiltuoju metų laiku gyvena kaiminystėje. Na, ir dar kartais netikėtai aplanko tokiomis dienomis, kaip šio savaitgalio popietė. Liutauras iš džiaugsmo net pakėlė draugą apskabinęs. :) Liudas drauge su vyresniuoju broliu ir tėčiu užsuko trumpam, bet ir tokios trumpos akimirkos vertos milijono... :)
Kai ką, ką pavyko užfiksuoti, galite pamatyti mūsų tradiciniame reportaže. Gero žiūrėjimo!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą