Molio vaikai: 21-oji savaitė. Gyvūnijos pasaulyje. Svajonės, galimybės ir kitos įdomybės.

Savaitė buvo tokia visa ko pilna, kad man atrodo, jog ji ne septynias dienas savyje turėjo, bet kaip minimum dešimt... O prasidėjo viskas nuo to, kad praeitą savaitę, kaip jau buvau rašiusi, Liutauras pabaigė vieną matematikos pratybų sąsiuvinį, už ką kaip atlygį pasirinko vykti į Kauno „Curiocity“ pažinimo erdvę. Tačiau norėdami tai suderinti su kitomis savaitės veiklomis, turėjome gerokai pasispausti ir viską susiplanuoti.

Planavimas

Taigi. Pirmiausiai turėjome susivokti, kas turėjo į mūsų savaitę sutilpti: mokslai, robotikos ir smuiko būreliai, išvyka į Kauną, Magdės pusmečio įsivertinimas ir projekto apie gamtą savo klasės draugams paruošimas, taip pat tarp viso to turėjo nepasimesti buities darbai (o ir namų statybų reikalai bei visuomeniniai įsipareigojimai), poilsis, draugai ir kiti gyvenimiški dalykėliai.

Pirmadienis, lyg tyčia, buvo be galo chaotiškas – visur norėjosi visko užgriebti po gabalėlį, bet viskas taip ir liko tais gabalėliais išbarstyta... Dar ir aš pati turėjau įvairių visuomeninių įsipareigojimų, todėl blaškiausi pati ne ką mažiau, per daug vaikų nespausdama, nors visuomet būdama pasiruošusi kibti į mokslus. Viso to pasekoje vakare teko vaikų perklausti, ar jie tikri, kad mes spėsime padaryti tai, kas yra suplanuota, idant ketvirtadienį galėtume leisti sau išvažiuoti į Kauną?..

– Mes viską spėsime, mamyte, nepergyvenk! – Juk dar yra laiko... – tarsi patyrę studentai man dėstė mažieji.

Tačiau aš, kaip labiau patyrusi studentė vis tiek jaučiau pareigą nepalikti visko paskutinei nakčiai, todėl dėsčiau toliau:

– Juk antradienį mes praktiškai nebūname namuose, nes vykstame į būrelius, grįžtame vėlai, todėl pusę savaitės mokslų turėsime įveikti trečiadienį – tai vienintelė diena, kuomet turėsime tam laiko...

Jaunimėlis ir toliau ramino mane, kad viskas bus gerai...

Ir štai atėjo trečiadienis. Diena, į kurią turėjo sutilpti tai, ką paprastai padarome per dvi, tris, o kartais net ir per keturias dienas. Mūsų žymiojoje magnetinėje motyvavimo lentoje išdėliojau lygiai 20 magnetukų – tiek užduočių turėjome įveikti, jei norėjome vyktį į Kauną. Nežinau, ar buvau tikrai savame prote paskirdama tokį kiekį užduočių, tačiau kažkoks devynioliktasis jausmas sakė, kad susitarimas yra susitarimas. :D Ir jei vaikai iššvaistė pirmadienį, pasirinkdami viską palikti vienai vienintelei dienai, tai tik jie ir yra atsakingi už šitą naštą, kurią iš dalies, žinoma, turėjau kartu su jais nešti ir aš. :)

Ryžtas viską padaryti buvo iš tiesų pagirtinas. Liutauras tuoj sumojo, kad vietoj to, jog darytume pirma dešimt skirtingų užduočių, o paskui – dar tiek pat, reikia daryti, ką įmanoma, poromis: po dvi matematikos porcijas, po dvi lietuvių, skaitymo ir t. t... Kad būtų paprasčiau suvokti, kiek visam tam mums reikės laiko, nusipiešėme laikrodį ir suskirstėme turėtą laiką į 20 dalių. Kartu su pora pertraukėlių išėjo nei daug, nei mažai – 7,5 valandos. Ėhėhė... Įkliuvome... :D Tačiau susitarimas yra susitarimas. Kibome į darbus...

Negaliu sakyti, kad viskas ėjosi sklandžiai – buvo ir kaprizų, ir pieštukų mėtymo, kai kažkas nepsisekdavo, ir pasipiktinimo, kad „čia tiek daug...“ Tačiau aš tvirtai laikiausi savo: „Jei nenorite, galime nedaryti. Bet tada, deja, ir kelionę teks atidėti...“ „Ne, darom!“ – vienbalsiu šaukė vaikai ir darbavosi toliau... Nepatikėsite – jie viską padarė. Tiesa, Magdei sekėsi kiek sunkiau, ir matėsi, kad toks krūvis jai yra kiek per sunkus, tačiau brolio skatinama ji didvyriškai laikėsi ir nenorėjo pasiduoti. Mus išgelbėjo turbūt tik tai, kad tarp „rimtųjų mokslų“ buvo ir gamtos pažinimas, kuomet galėjome prasivėdinti lauke, ir dailė, kuomet vertėme dirbti kitą smegenų pusrutulį, ir mano skaitymas jiems. Kai viską baigėme, vaikai šokinėjo besidžiaugdami ant lovos ir laimingi ėjo miegoti. Aš gi buvau visiškai „išgręžta“ ir vaikams sugulus jau nieko daugiau nebeįstengiau padaryti... :D

Visa tai rašau neatsitiktinai. Pasigirti visada lengva. Pasidžiaugti gerais rezultatais irgi didelio mokslo nereikia. Tačiau šį kartą aš noriu labiau pakalbėti apie motyvaciją... Ne veltui šią savaitę pradėjome savo motyvacinę kelionę kartu su kidsletters.club. O šis mūsų pavyzdys tik patvirtino, kad kai yra motyvacija, niekas nesustabdys. Kai yra motyvacija, gali nuversti kalnus. Kai yra motyvacija, atsiranda ir jėgų, ir noro, ir laiko... Ar vaikai būtų darę visa tai, jei nebūtų norėję gauti atlygį? Ar jie būtų darę visa tai, jei nebūtų buvę tikri, kad tas atlygis jiems bus suteiktas? Ar jie būtų darę tai, jei nežinotų, vardan ko tai darė?.. Galiu pasakyti šimtu procentų – tikrai ne... Ar aš pati būčiau visa tai dariusi, jei pati neturėčiau savo motyvacijos daryti visa tai?..

Žodžiu, brangieji, jei kada jums eisis kas nors sunkiai, prisiminkite tai. Ir pasistenkite įterpti į nemėgstamą ar sunkiai pasiduodančią sritį kokį nors motyvuojantį elementą. O tada stebėkite, kaip viskas ims keistis... Idėjų motyvacijai galite rasti internete, pvz., čia.

Tuo tarpu pasidalinsiu, kaip mums sekėsi...

Gamtos pažinimas

Viskas iš tiesų ir čia yra labai glaudžiai susiję su motyvacija. Nes kai su vaikais susėdome susirašyti savo svajonių ir norų sąrašo (pagal minėtą kidsletters.club programą), pasirodė, kad labai daug jų susiję su tuo, ko jie nori išmokti: vairuoti, skraidyti, gerai plaukti, gerai skaityti, suprasti, kaip kažkas veikia, išmokti daug užsienio kalbų, sudėlioti Rubiko kubiką, išmokti žongliruoti, pažinti daug pasaulio šalių... Tarp Liutauro norų buvo ir noras suprasti, kaip veikia atominės reakcijos, kaip sprogsta atominės bombos, ir ką gi iš tiesų daro radiacija. Aš, žinoma, galėjau numoti į tai ranka ir pasakyti, kad aš nesuprantu, ir kad jis, jei nori, gali palaukti kokios nors 7 klasės, kuomet prasidės fizika, ir tuomet sužinos... O bet tačiau, kaip sakoma, mano vizija yra kitokia – neužkirsti kelio vaikui į atsakymus, nes tik gaudami atsakymus vaikai noriai klausinėja ir toliau...

Taigi teko man gerai pasikuisti Youtube ir pačiai išsiaiškinti, kas gi tose atominėse bombose vyksta. Jei jūsų vaikai netyčia yra lygiai taip pat užsikabinę už šios temos, gal pravers ir jums:

Man, prisipažinsiu, labai pravertė. Nes aš asmeniškai iš viso neprisimenu, ar mes mokykloje apie tai mokėmės... :D

Kai jau atominių reakcijų principus daugmaž išsiaiškinome, galėjome eiti prie kitos mūsų gamtos pažinimo temos. Šią savaitę ji sukosi apie gyvūnijos ir augalijos pasaulio įvairovę, žmonijos bandymus klasifikuoti augalus ir gyvūnus, gyvūnų ir augalų energijos šaltinius bei apie mitybines grandines. Viskas prasidėjo nuo žvilgsnio į organizmo ląstelę, kurioje ir vyksta daugybė organizmo procesų... Kartu su vaikais bandėme suprasti, kokią vietą pasaulyje užima ląstelė, o kur „gyvena“ atomai... Ką sudaro atomai, o ką sudaro ląstelių grupės...

Visa tai, turiu pripažinti, praėjome ne itin giliai, daugiau norėdami susipažinti su pačia esme, nes mano tikslas buvo paruošti vaikus tai pačiai išvykai į Kauno zoologijos muziejų – kad vaikai galėtų į tą didingą gyvūnijos pasaulį pažvelgti kiek plačiau...

Dailė

Paprašiau vaikų išsirinkti po augalą ir gyvūną, kurį jie norėtų nupiešti. Liutaurui tokia užduotis visai nepatiko – jo galvoje zvimbė atominės bombos, todėl jam gyvybiškai svarbu buvo piešti būtent jas...

Taigi turim du piešinius: vienas su augalų pasauliu, kitas su viena susprogusia ir kita krentančia atomine bomba... :)))

Biblija

Čia pat pas mus įsipaišo ir Biblijos skaitymas – kol vaikai piešia, idealus metas įtempti ausis ir iš tiesų girdėti, kas yra skaitoma... O kad jau mūsų tema apie augalų ir gyvūnų pasaulį, labai į tema skaitiniai apie alyvmedį...

Anglų / rusų kalba

Toliau mėgaujamės savo angliškąja knygele-žodynu – šįkart nagrinėjame ir mokomės vabzdžių pavadinimus. Rusų kalbos toliau mokomės iš bibliotekoje susirasto elementoriaus. Kol kas tik skaitom, rašymu nutarę užsiimti kiek vėliau.

Rašymas

Po truputį prasiskinam per visus dalykus: Su Liutauru fiksuojam rašymo taisykles – bandome įtvirtinti skiemens, balsių, priebalsių sąvokas, šiek tiek užkabiname linksniavimą – kad geriau suprastume, kaip kinta žodžių galūnės ir kas nutinka, jei pamiršti galininko linksnyje parašyti gale nosinę... Po truputį jaukinamės ir rašinėlius. Vis bandau pratinti ką nors aprašyti, papasakoti, su viltimi, kad jokios pastangos nenueina veltui, net jei ir pradžia – sunki... :)

Su Magde toliau jaukinamės rašytines raideles. Paprastesnės raidelės jau visai neblogai pasiduoda, tuo tarpu sudėtingesnės dar kiek kankinamos. Spausti labai nesinori, nes matau, kad kiek bandytų tą didžiąją K kraipyti, vis tiek kažkaip nesusiveda jai galvoje, kaip ją tinkamai parašyti. :) Tad paliekam tą didžiąją K ramybėje ir imame kitą raidę.

Matematikos srityje abiems kažkoks sunkesnis periodas. Liutauras pradėjo dalybą, tačiau tai, kas vaizduojama grafiškai, šioje temoje jam labiau trukdo nei padeda. Arba, greičiausiai, dar stipriau turime užfiksuoti daugybą, kad paskui pasiduotų ir dalyba...

Magdė gi, peržengusi per dešimtį, taip pat truputį ėmė buksuoti. Jei sudėtis pasiduoda be didesnio vargo, visgi su sudėties ir atimties sąryšiu dar kažkas nesusiveda. Todėl ir motyvacija merginai ima kiek kristi, bet, pasitelkę įvairias vaizdines priemones, užduotis visgi įveikiame...

Žodžiu, darbavomės iš peties, fotografuoti nebuvo kada, tai daugiau ir nedetalizuosiu, nes visiems turbūt daug įdomiau, kaip gi mums sekėsi tame Kaune... :)

Išvykos / projektai

Visuomet, kai kalba pasisuka apie kokias nors pramogas ar edukacijas, yra pagunda pasikviesti ką nors kartu – juk taip smagu, atrodytų, kartu su kažkuo bendrai pasinerti į edukacinę veiklą ar pasidalinti karštais įspūdžiais stebint muziejaus eksponatus... Visgi gyvenimas parodė, kad būtent į tokias veiklas geriausia vykti... vieniems. Žinoma, jei tikslas yra vaikams tiesiog padūkti, tada reikia chebros. Bet jei tikslas – sužinoti, atrasti, pasigilinti, tuomet didesnė kompanija tik blaškys. Tai dar kartą patvirtino ši mūsų išvyka. Ir jei „Curiocity“ centre gal ir nebūtų trukdę keli draugai, visgi į T. Ivanausko gamtos muziejų vienareikšmiškai siūlau vykti vieniems, be jokių draugų. Bet pradėkime nuo „Curiocity“.

Liutauras visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad „Curiocity“ pavadinimas – ne lietuviškas. Ir niekaip nesupranta – kaip gali būti, kad Lietuvoje, kur mes kalbame visi lietuviškai, daug kur puikuojasi ne lietuviški užrašai... Nežinau, kaip jūs visa tai aiškinate savo vaikams, bet jei nuoširdžiai – aš vaikui atsakymo į šį klausimą neturiu. Nes man ir pačiai dažnai yra pikta dėl šio reiškinio... Tuo tarpu Liutauras, užbėgant įvykiams už akių, grįžęs rašinėlyje iš principo rašo „Kjuriositi“ – „nes gi lietuviškai pirma raidė tai tariasi k, o ne c“... Vaikinas šiuo klausimu visiškai į mamą – nenuneigsi. :D

Greitai visos kalbinės subtilybės užsimiršta – pakeliui mus užliūliuoja didžiulis Mega prekybos centro akvariumas. Vaikai pasileidžia iš karto prie jo ir kupinomis žavesio akimis stebi jo gyventojus... O tada dingsta smalsučiams skirtame mieste.... :)

Praktiškai pratybų sąsiuvinis, tik realus... :))

Mistinis žaibo kamuolys... :)

Po visko galima ir užkąsti... Ir kaip gi Megoje be tradicinių vaikiškų „burgeriukų“...

Išsidūkę, smalsumą patenkinę ir pasistiprinę keliaujame toliau. Kauno Tado Ivanausko gamtos muziejus – vieta, kurioje nei vienas iš mūsų dar niekada nesilankė. Todėl visiškai neįsivaizduojame, ko tikėtis. Įsigyjame bilietus ir ropščiamės į trečiąjį aukštą – nuo čia prasideda ekspozicija. Apžavėti eksponatų gausos ir gyvūnų įvairovės, aikčiojame vos ne prie kiekvieno stendo. Tuo pačiu turime su Magde užduotį – paruošti reportažą jos klasiokams apie apsilankymą šiame muziejuje, tuo pačius supažindinant juos su gyvūnijos pasaulio įvairove. Tad prie kai kurių stendų stabtelėjame ilgėliau, užfiksuojame, pakalbame, keliaujame toliau. Sugaištame kiek daugiau nei 1,5 valandos, nors jei ne dienos nuovargis, galėtume čia turbūt praleisti ir dar tiek... Apsilankysime kada nors čia ir vėl. O jūs, jei nebuvote, būtinai čia atvažiuokite...

O jei įdomu, kaip mums sekėsi paruošti bendraklasiams filmuką, galite jį pasižiūrėti čia.

Namo grįžome pilni įspūdžių, persikrovę „baterijas“ ir tiek vieni, tiek kiti patenkinę smalsumą.

Tęsdami gyvūnų pažinimo temą, kitą dieną dar aplankėme Vykintą ir jo auginamas degu žiurkėnų porelę. Anąsyk, kai Liutauras su Vykintu žaidimų kambaryje pradėjo savo bičiulystę, pagalvojome, kad temperamentu panašūs vaikinai galėtų pagilinti savo pažintį. Kiek nerimavau dėl Magdės, kuriai tarp dviejų berniukų kaip ir nenusimatė per daug veiklos, tačiau veltui nerimavau – visi trys vaikai puikiai praleido laiką ir liūdėjo, kai reikėjo išsiskirti...

Eksperimentai gamtoje

Na, o savaitei artėjant visai į pabaigą, pasilepinome smagiu gamtiniu eksperimentu. Paėmę popieriaus susirašėme įvairias objektų savybes: šiltas, šaltas, juodas, baltas, apvalus, kampuotas, raudonas, geltonas, varvantis, judantis ir pan... Iš viso sugalvojome 35. O tada pasiskirstėme komandomis po du ir patraukėme į mišką išsiaiškinti, ar galėsime rasti visa, kas čia išvardinta. Taisyklės neleido to paties žodžio rašyti į kelis langelius; pvz., oro – prie permatomo ir tuo pačiu prie šalto – turėjai pasirinkti vieną. Ir dar viena sąlyga – objektą būtinai reikėjo rasti, o ne tik sugalvoti. Kad popierius pakeliui nesušlaptų ar kaip kitaip nenukentėtų, įkišome juos į įmautes ir pasiėmėme nenutrinamus flomasteriukus rašymui. Ir patraukėme į mišką. Nepatikėsite, kaip vaikams šis užsiėmimas patiko... Primygtinai prašė kitą savaitgalį pakartoti ką nors panašaus!

Nors pirma užduotį atliko merginų komanda, vaikinai teatsiliko per vieną žingsnį, niekaip neradę kažko mėlyno... O galėjo pakelt akis į dangų ir užrašyti – mėlynos akys arba dangaus mėlynė... :)

Skylėti. O tuo pačiu ir taškuoti... :)

Dryžuoti.

Raudonas.

Geltonas.

Beliko sudėti savaitės taškus ant i. Tam labai tiko svajonių knygos gamyba, kuria išpildėm dar vieną kidsletters.club kurso užduotį... Čia vaikai mane ir vėl nustebino – ši veikla jiems labai patiko. Sakė, kad būtinai pildys savo svajonių knygas toliau...