Netradicinė žiema... Krosnelėje spragsi malkos, lauke čirpauja mūsų numylėtinės zylutės, kurias lepiname nuo vėlyvo rudens saulėgrąžomis, lašinukais ir kitokiais maisto trupinėliais. Mes namuose – mėgaujamės savaitgalio ramybe, ir štai į stiklines terasos duris atsitrenkia nedidelė zylutė...
Liutauras pašokęs iš vietos skuba paukšteliui į pagalbą – kelia ją nuo terasos grindų ir glosto savo delniuke:
– Vargšiukė... Nemirk, zylute, mes tuoj tave pagydysim...
Apsitariame, ką mes galime padaryti. Nutariame paguldyti zylutę ant minkšto audinio ir pusiau pridengti – kad nesušaltų ir, jei tik užsigavo, atsigautų. O jei kas rimčiau nutiko – kad nesutraumuotume labiau. Nesame ornitologai ir nelabai išmanome, ar tai, ką darome, yra būtent tai, ką reikėtų daryti tokiu atveju. Tačiau po kelių minučių zylutė atsigauna ir nuskrenda. Liutauras džiaugiasi – išgelbėjome paukštelį.
Taip labai natūraliai „užkuriame“ mūsų šio mėnesio temą – „Gyva-negyva“ ir bandome sukti, ką tik galime, aplink ją. Tęsdami pasirinktą gamtos kursą iš „God's design for life“ programos, šią savaitę kalbamės apie gyvojo pasaulio karalystes. Vaikai greitai pagauna, kas yra kas, tačiau jiems naujiena, kad grybai, pvz., nepriklauso augalų karalystei, o turi patys sau vieniems būdingą gyvenimą. Kitos dvi karalystės – protistai ir moneros su visais savo vienaląsčiais ir mikrobais – net ir man pačiai šiokia tokia mistika, tad tuokart nesigiliname ir paliekame tai ateičiai.
Šiam gi kartui mes susirenkame visas su šia tema namuose esančiais knygas ir bandome atsirinkti, kas yra kas. Pradžiai, kad jau kalba eina apie karalystes, renkame su vaikais kiekvienos karalystės karalių. Gyvūnų tarpe vienareikšmiškai visi pasisako už liūtą.
Augalų karalystėje viskas pasirodo kiek painiau, ir vaikų nuomonės išsiskiria – Liutauras pasisako už ąžuolą, Magdė siūlo kaktusą. Grybų karaliene išrenkame galingąją raudonąją musmirę, apie kurią paskutiniu metu atskirai buvome domėjęsi ir sužinoję daug netikėtų dalykų (pasidomėkite – nustebsite, kad tai – toli gražu ne tas pats, kas žalioji mirtinoji musmirė. Ji netgi žinoma kaip daug gydančių galių turintis augalas). Štai taip.
Tuomet persimetame į knygas kitomis kalbomis. Neseniai bibliotekoje prie žmonių atiduodamų knygų aptikau dvi nuostabias knygas – paveikslėlių žodynus anglų ir prancūzų kalbomis.
Na, su prancūzų gal palauksime, bet anglų žodynėlis mums šiuo metu – būtent tai, ko reikia. Čia temose, kurios išdėstytos pagal abėcėlę, vaikai randa patrauklias iliustracijas, gyvūnų pavadinimus ir keletą su visu tuo susijusių sakinių. Lygiai tą patį randame ir skyriuose apie augalus. Visko, žinoma, nei spėjame perskaityti, nei juo labiau įsidėmėti, bet po truputį, tikiu, vaikų galvose kai kas nusėda...
Tiesa, su tuo nusėdimu klausimas, žinoma, toks suktas... Ir visa, kas dedasi vaikų galvose, labai sunku pamatuoti, įvertinti. Kažkada man labai patiko Renatos Lazdin knygoje „Vienas vaikas – 7 intelektai“ aptikta mintis (tiksliai jos dabar neatkartosiu), kad jei vaikas ko nors nesako, dar nereiškia, kad jis nežino.
Tai labai aiškiai pasimatė kaip tik šią savaitę, kuomet Liutaurui mokykloje teko daryti lietuvių kalbos pusmečio testą. Specialiai nedarėme tų testų, kuriuos, žinojome, mokytoja greičiausiai duos: pernykščiai testai parodė, kad jei vaikas būtent tokias užduotis yra sprendęs, jis jas ir išspręs be didesnio vargo. O jei su analogiškomis užduotimis susidūręs nėra, tai greičiausiai ir sėdės it mietą prarijęs, nesuprasdamas, ko čia iš jo norima. Ir nors atrodė, kad mokėmės, aiškinomės ne kartą, kas yra skiemenys, balsiai, priebalsės, žaidėm įvairius žaidimus, kurių metu, man atrodė, vaikams seniai viskas aišku kaip dieną, tuomet, kai kai šie dalykai buvo perkelti į testų užduotis, plius jau gerokai po to, kai teoriškai tai yra praeita, pasimatė, kad nutiko tai, kas ir galvojau, kad nutiks – Liutauras entuziastingai pareiškęs, kad jam pagalbos su užduočių perskaitymu ir paaiškinimu nereikės, po minutės jau žiūrėjo į tas užduotis tarsi ožiukas į naujus vartus... Ir daryk tu, motin, ką nori... :) Bandyk dabar įrodyti pasauliui, kad balta yra juoda... :)) Visa laimė – mokytoja supratinga ir geranoriška bei supranta, kad tie testai – tai tik iškreiptų veidrodžių karalystės dalis...
Visgi žinodami, kad bloga patirtis – taip pat patirtis, bandome iš to pasimokyti. Grįžę namo diskutuojame, kam mūsų pasaulyje reikalingi tam tikri terminai ir kodėl yra naudinga juos mokėti, atsiminti.
Tuo tarpu grįždami į savo natūralų mokymosi ritmą, toliau skinamės kelią per įvairias pratybas, užduotis. Liutauras baigia pirmą matematikos užrašų sąsiuvinį, už kurį buvo pažadėta išpildyti jo norą nuvykti kur nors. Abu vaikai vienbalsiai šaukia, kad nori į „Curiocity“ Kaune. Man tuo tarpu knibžda mintis nuvykti į Tado Ivanausko gamtos muziejų. Žiūrėsime, ar pavyks mums suderinti šiuos du dalykus. Jei pavyks – pasidalinsime...
O kol iš miesto išsikapstysime, tvarkome kitus reikalus. Vidury savaitės mūsų laukia koncertas A. Mickevičiaus bibliotekos salėje. Magdė staiga mane nustebina pareiškusi, kad ji nori savo kūrinį pasirepetuoti namuose ne 6 kartus, kaip liepė mokytoja, bet tiek kartų, kiek jai reikės, kad ji gerai tą kūrinį išmoktų ir jaustųsi gerai jį atlikdama. Tai ir grojam gal kokius 26 kartus... O pagrojus, kuomet važiuojame aplankyti Sandros ketveriukės, kurie ką tik grįžo iš mėnesio kelionės po JAV, mergina pareiškia, kad jai jau patinka groti smuiku... Liutauras gi, visuomet, kai tik kalba pasisukdavo apie koncertą, pareikšdavo, kad vienas tai jis prieš visus tikrai negros... Šį kartą kažkas vaikino viduje tarsi persijungė. Vaikinas net nerepetavęs (tebūnie, galvoju, – tegu pajunta pats savo veiksmų pasekmes) lipo ant scenos ir puikiausiai viską sugrojo... Va taip vat netikėtai vaikai ima ir nustebina tuomet, kai to mažiausiai tikiesi.
Karalaitės į sceną be karūnos nelipa, tiesa?.. :)
Pasinaudodami proga, eidami automobilio link, apžiūrime Mo muziejaus lauko eksponatus...
Kryželiu „išsiuvinėtos“ gėlės ant automobilio...
O čia siuvinėjimo kryželiu entuziastai papuošė visą cisterną... :))
Vaikus reikėjo ilgokai įtikinėti, kad tai – žirgas...
Svarbiausi savaitės reikalai sutvarkyti, galima dabar jau ir atsipūsti... Vaikai, prisiminę, kaip prieš kurį laiką betvarkydami žaislus užkėlėme į palėpę visą jų dėžę, išzyzė, kad tą dėžę vėl nukelčiau... Laaaabai nenorėjau to daryti... Deja, vaikai buvo stipresni derybininkai. Tad lipau į palėpę, traukiau žaislų dėžę ir... atlygio gavau gerą porciją ramaus vaikų žaidimo... Pasirodo, kartais verta. Pažaidė, nuramino savo troškulį, žaislai vėl gali atgal į palėpę keliauti... :D
Na, o už tai, kad įveikė visas savaitės kliūtis, buvo pažadėta pora valandų batutų erdvėj... Šioje karalystėje karaliavome kartu su Emilija, Sofila ir Matu – smagiai visi praleidome laiką.
O kad jau žiema tokia nežiemiška, tai savaitgalį karalaičiai ir karalaitės dviračius traukė, laužą kūrė...
Taip žaibišku greičiu ir pralėkė mūsų savaitė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą