Grįžus iš Venspilio vasara nesibaigė – mūsų kelionės tęsėsi toliau. Išleidę babytę į Žagarę pas giminaičius, keletą dienų tvarkėmės kitus reikalus, o paskui važiavome ir mes į tą pačią Žagarę – dabar jau pasiimti babytės. Kelionė ir vėl netrumpa, bet mes keliauninkai jau patyrę, tad kelionę vaikai didvyriškai atlaiko. Svarbiausia – pasiimti visokių žaidimų į kelionę. Dar labai neblogas dalykas – viena laisva vieta automobilyje, kurią galima transformuoti į puikų žaidimo stalą.
Aplankę babytės seseris ir savo prosenelę, vaikai su džiaugsmu priima žinią apie kitą mūsų kelionę. Šįkart ji – į Kukurūzų labirintą! Mat jis – pakeliui į Trakus, kurie taip pat mūsų vasaros kelionių planuose. Šiame labirinte buvome lankęsi prieš porą metų, kuomet šventėme Melisos gimtadienį. Tąkart su vaikais bastėmės po mažąjį labirintą. Kadangi vaikai ūgtelėję, o ir ištvermės jau kiek daugiau, nutarėme išbandyti savo jėgas didžiajame labirinte. Tiesa, kiek pagudravome: nesileidome į kelionę „aklai“, o ėmėme ir nusifotografavome labirinto schemą prieš lįsdami į trijų hektarų lauką... Juo labiau, kad diena buvo labai saulėta, ir mes visai neturėjome noro tame labirinte iškepti...
Įvairiose labirinto vietose buvo įrengti stulpai su įvairių raidžių antspaudukais. Patys atkakliausi galėjo iš tų raidžių susidėlioti savo vardą ar tai, kas jiems yra laisvė. Mes, kaip trumpiausio kelio ieškotojai, nesugebėjome susirinkti visų mums reikalingų raidžių, bet dėl to tikrai neliūdėjome. :)
Na, o sėkmingai radę išėjimą, puolėm mėgautis čia esančiomis atrakcijomis: kukurūzų gliaudykle...
... nuostabiomis senovinėmis girnomis....
...karvės imitacija...
... skambančiu vandens malūnu...
...kukurūzų SPA...
...ir, žinoma, berniukams be konkurencijos pasirodžiusia pramoga – dažasvydžiu!!!
Mano mažajai damai dažasvydis nebuvo prie širdies, tad ji pabėgo išbandyti vamzdinės čiuožyklos.
Kai jau visos pramogos čia buvo daugmaž apžiūrėtos ir pačiupinėtos, traukėme į Trakus. Vanduo, kaip visada, traukė vaikus, tad šie nieko nelaukę prie pilies ir išsimaudė.
Galvės ežerą raižyte raižė visokio plauko valtys valtelės, laivai laiveliai. Kartkartėmis atrodė, kad čia tarsi kokia Venecija ar kaip minimum Briugė, kur toks populiarus vandens transportas! Visomis kryptimis įvairaus dydžio vandens transporto priemonės skrodė ežerą, keldamos bangas ir pripildydamos orą žmonių klegesio. Dalimi jo tapo ir mūsų ekipažas, papildęs visą tą ežero simfoniją pedalų minimu...
Totoriški kibinai ir ledai, žinoma, pridavė savo skonių šiai karštai vasariškai dienai. Namo visi grįžom laimingi, patenkinę kelionių troškulį, todėl kai kitą dieną vėl reikėjo sėsti į automobilį ir važiuoti į Anykščių rajoną, niekas per daug neberodė entuziazmo... Na bet – kadangi buvo pažadėta, o ir aš pati labai norėjau ten nuvažiuoti, chebrytė visgi palaikė man kompaniją.
O važiavome mes į mokymosi šeimoje bendraminčių susitikimą, kurį jau minėjau, pasakodama apie vasaros draugystes. Tad galite bėgti ten, jei dar nebuvote, ir pasižiūrėti, kaip ten buvo gerai. Aš apie šitą va „Bulviakepį“, jei kartais pasiklystumėte tarp nuotraukų...
„Bulviakepis“, kaip žinia, vyko netoli Anykščių, tad pasinaudojome proga aplankyti ir šio krašto traukos objektus. Pirmasis kelyje mums pasitaikė „Apverstas namas“. Ojojoj, mielieji žmonės... Jei turite problemų su vestibiuliariniu aparatu, geriau ten kojos nekelkite... Mat tas namas ne šiaip kad aukštyn kojomis, bet dar ir gerokai pakrypęs. Jausmas vaikštant jo viduje labai savotiškas – smegenys kažkaip keistai priima tą pakrypimą ir darosi tikrai ne itin smagu. Per penkias minutes užeina kažkas panašaus į jūros ligą. Ir tikrai ne man vienai – viduje daugybė žmonių tvarstėsi sienų ir norėjo kuo greičiau sprukti iš čia. Kita vertus, tai patirti bent kartą gyvenime tikrai verta!
Bent jau vien dėl nuotraukų smagumo. :)
Visą nesmagumą kompensuoja nepaprasto gardumo naminiai ledai, parduodami visai pašonėje ir fantastiško skonio čia pat vietoje šviežiai rūkoma žuvis. Ypatingai – rūkytas karpis ir upėtakis. Jei ragausite, būkite budrūs – tikrai galite netikėtai ir pirštus nusikramtyti iš to skanumo. Dešimt balų rūkymo meistrams!!! Būtume žinoję, kad tos žuvelės tokio neapsakomo skonio, būtume turbūt visą partiją išpirkę ir draugams bei giminėms į Vilnių parvežę.
Toliau mūsų maršrutas suko prie Puntuko ir Lajų tako.
Buvome čia prieš porą metų (tąkart su prancūzais), bet tąsyk taip nesmagiai lijo, kad pusę malonumo nuplovė. Dabar gi oras pasitaikė daugiau nei puikus, tad drąsiai kopėme aukštyn, o pakeliui ir kitus čia surikiuotus eksponatus apžiūrėjome. Vabzdžių viešbutį...
Inkilus inkilėlius...
Kol pasiekėme pagaliau ir patį Lajų taką. Liutauras su babyte – iš tų, kurie aukščio nemyli, todėl netoli apžvalgos bokšto sukosi atgal. Magdė prisijungė prie palaikymo komandos. Mudu su Andrium gi didvyriškai kopėme į aukščiausią bokšto apžvalgos aikštelę.
Vakarėjo, tad tepėm slides ir čiuožėm su vėjeliu namo... Persisotinę kelionių vaikai nebenorėjo nieko. Tik pabūti namie... :))) Na, tiesa, dar pliusiuką užsidėjome pakildami į TV bokštą ir prie kasų pasigamindami po smagų suvenyrą iš 5 centų monetos. :)
Štai ir viskas. Svečius išleidome atgal į JAV, patys apsitvarkę visokius vasaros pabaigos rūpesčius susitvarkėme ir pasiruošėme rudeniui... Aš pabaigiau savo leteringo kursą, gavau diplomą, taigi vasarą daug taškų ant i susidėliojome ir galime drąsiai žygiuoti į rudenį. Ten ir susitiksime!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą