Ekleziastas puikiai sudėliojo jam skirtus užrašyti Dievo žodžius... Nes kai ateina laikas, tu prieš jį tampi bejėgis. Turi tik priimti tai, kas su visu tuo ateina, ir keliauti toliau.
Pirmoji savaitės diena iš pat ryto mus pasitiko su žinia apie senelio iškeliavimą anapus. Vaikams ši žinia buvo natūrali tąsa prieš tai buvusių įvykių. Mums, suaugusiems – kiek kitaip. Nes gyvenimas spėjo nemenkai pripildyti atsiminimų skraitą, iš kurio vienas po kito tądien kilo įvairiausi prisiminimai: kaip būdavau tėtės nešama į darželį šaltą žiemos rytą, o mano nosis ilsėdavosi jo akies įdubime – kad nesušalčiau; kaip paskutines kapeikas man, grįžtančiai iš mokyklos, tėtė atiduodavo, kad galėčiau nusipirkti spalvinimo knygelę; kaip laukdami traukinio stotyje skubėdavome gelbėti į betono duobę patekusių ir iš ten negalinčių išlipti varlių; kaip lankydavomės jo kolegų darbovietėse: pas fotografus, skulptorius, kalvius; kaip ilgiausius kilometrus važiavome siekdami užpildyti „Baltijos kelio“ spragas, o paskui gerokai po vidurnakčio apsistojome mažo miestelio viešbutyje; kaip keliaudavome kartu per Vėlines po Lietuvą, siekdami aplankyti visos plačiai išsimėčiusios giminės kapus. Tų kelionių metu nuskambėjo daug pasakojimų, kurių nuotrupos likę atmintyje. Dabar gi keliauti teks be jo. Iki kol susitiksime amžinybėje.
Taigi pirmadienis. Dokumentų tvarkymas, daugybė skambučių telefonu, lakstymas po valstybines įstaigas. Trečiadienį iš pat ryto keliaujame į Kėdainius, apsilankome Lietuvos krematoriume, kur atsisveikiname su seneliu.
Diena, kupina ilgų laukimo akimirkų. Ilga kelionė pirmyn ir atgal, laukimas krematoriume, laukimas Kėdainių restorane pietų – nemenkas iššūkis tokiems pipirams. Tačiau atjautos, kantrybės ir ištvermės pamokos labai geros. Visomis prasmėmis. Vaikai gi, šaunuoliai, kantriai visur išbuvo, visur gražiai sutarėmе ir apsiėjomе be kaprizų ar kitų nesusipratimų. O kad laukimas neprailgtų, aplankėme ir Kėdainių krašto muziejų. Pats Kėdainių miestas iš tiesų padarė labai jaukų įspūdį. Jaučiausi, teisybę pasakius, beveik kaip kokiame Prancūzijos provanse. Jausmas tikrai neapsakomas. Nuvykite patys.
Kėdainių muziejuje mus pasitiko ne tik įspūdingo kelių mastelių Žalgirio mūšio maketas, bet ir įdomi partizanų/trėmimų/žydų naikinimo ekspozicija kambaryje su projektoriais.
Šiame kambaryje vaikai norėjo užsibūti ilgiausiai. Keletą kartų žiūrėjo rodomą medžiagą ir niekaip nenorėjo iš čia išeiti.
Likusios savaitės dienos po truputį užsipildė pasikeitusia mūsų namų rutina. Bandėme įeiti į kokį tai naują ritmą, tačiau, matomai, laiko dar prireiks vėl viską susistyguoti.
Nors orai ne itin šiluma lepina, dviračiais pasivažinėti tai netrukdo. Magdė mina pedalus, kad net, į dieną po porą kilometrų dabar kasdien įveikiam. O kartais net ir po keletą kartų.
Namuose gi laiką tenka praleisti mažiau įdomiai: toliau skaitom, rašom, visa tai paįvairindami ir žaidimais, ir filmais.
Turiu pasidalinti labai smagia atrasta programėle Crazy Gears. Nuostabi loginio mąstymo lavinimo priemonė... Dantračiai, grandinės, magnetai, jungtys... Kiek Liutauras žaidė, tiek aš vos galėjau atsitraukti, nes ir pačiai buvo labai įdomu rasti siūlomų galvosūkių sprendinius.
Ir, žinoma, neišvengėme šią savaitę filmukų. Suko vaikai n+k kartų vieną ir tą patį (kaip visada – kol išmoks mintinai): „Ponas Žirnis ir Šermanas“. Iš karto turiu pasakyti, kad filmukas kiek kontroversiškas. Iš vienos pusės – nuostabus savo sumanymu įtraukti vaikus į istorijos pasaulį, per kurį keliaujama laiko mašinos „Laikotrono“ pagalba. Tikrai rašau dešimt balų. Vaikai puikiausiai dabar savo žaidimuose linksniuoja Troją, Egipto faraonus, Mariją Antuanetę ar Džordžą Vašingtoną, tačiau tai, kad šiame filmuke pagrindinis herojus šuo iškeliamas aukščiau žmogaus, kelia įvairialypes mintis. Besikalbant su vaikais, be abejo, galima visa tai išnarplioti ir palenkti reikalinga kryptimi, tačiau visgi šiame filme yra keistokų ir ne visai pozityvių žinučių, tad spręskite patys, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, dėliojant akcentus.
Tiesa, mums čia bėgant per laiką, balandis juk atėjo. O mes visai pamiršome, kad kalendorių likome nepasidarę... Tai suskubome klaidą taisyti...
Liutauras savo versijos nebaigė, tai gal kitą kartą pasirodys... :) O tam kartui „ant bangos“ pas mus – namų koncertai. :))
Iki kitų susitikimų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą