Molio vaikai: 17-oji savaitė. Linksminkimės ir džiaukimės, Dievui garbę duodami giedokime!

Na ką, brangieji, su šventėmis visus! Ir, kaip toj A. Baranausko ir J. Naujalio giesmėj giedama, linksminkimės ir džiaukimės! Tik Dievui garbės visos atiduot nepamiškime, idant nešvęstume gimtadienio be paties įvykio kaltininko. Ir nepamirškime, kad tas apdainuotas kūdikis neliko gulėti amžinai ėdžiose, bet gyveno ir mirė atėjus laikui asmeniškai už kiekvieną iš mūsų ir prisikėlė, idant mūsų sielos nepražūtų.

Na, o po visų praeitos savaitės darbų ir renginių iš tiesų galėjome tiesiog linksmintis ir džiaugtis. Ramiai sutikti pas močiutę Kūčias, namuose praleisti Kalėdas, pasidžiaugti baltos, narniškos žiemos malonumais ir tiesiog pasibūti kartu. Niekur nelėkti, niekur neskubėti, pasimėgauti ta „čia ir dabar“ būsena... Pasiklausyti kalėdinės muzikos... Pamąstyti apie tai, kokią didžią dovaną Dievas mums yra dovanojęs – savo sūnų, kuris gimė, kad už mus numirtų ir sumokėtų Dievui išpirką už mūsų nuodėmes.

Jei jūsų šventės buvo toli gražu ne tokios jau ramios ir jaukios, ir norite sužinoti, kaip mums tai pavyko, dalinuosi keletu patarimų, kuriuos atsisijojau per eilę metų ir kurie galbūt padės jums ateityje:

1. Porą ar trejetą savaičių prieš Kalėdas susidarykite sąrašą, ką norėtumėte padaryti iki švenčių. Tuomet išsidėliokite viską pagal prioritetus. Ir ties paskutiniaisiais pagalvokite dar kartą – ar jie tikrai turi būti šiame sąraše, ar gali būti nukelti vėlesniam laikui, pvz., tarpušvenčiui ar net kitiems metams.
Taip aš, pvz., darau su rašomais draugams ir artimiesiems sveikinimais: pradedu nuo tų, kuriems būtinai būtiniausiai noriu parašyti. Toliau į sąrašą nukeliauja tie, kuriuos smagu būtų pasveikinti, tačiau kurių nepasveikinus nenutiks nieko labai tragiško. Tokiu būdu daliai parašau prieš šventes, daliai – tarpušvenčiu. Pastebėjau, kad neretai laiškai ar siuntiniai, išsiųsti dieną ar dvi po Kalėdų, nueina greičiau nei tie, kurie buvo siųsti savaitę prieš šventes.

2. Kam tik galite, gaminkite savos kūrybos dovanas: kepinius, lipdinius, kitus dirbinius. Paskirkite tam dieną ar dvi ir nustebsite, kiek daug zuikių vienu šūviu galima nušauti.
Taip mes šiemet darėm su imbieriniais nameliais, kurių dovanoms užteko visiems.

3. Jei jau taip nutiko, kad dovanų artimiesiems negalite pagaminti patys, ir tenka jų ieškoti prekyboje, apsilankykite ne didžiuosiuose prekybos centruose (kurie nepaprastai nuvargina tiek savo triukšmu, tiek žmonių gausa), bet mažose, jaukiose menininkų/amatininkų ar labdaros mugėse. Čia net tik rasite originalių šiltų dovanėlių, bet ir pabendrausite su pačiais jų kūrėjais, pasisemsite šventinės, kūrybinės nuotaikos, o ne išbarstysite ją.

Paprastai mėgdavau Kokono mugę, tačiau šiemet kažkaip susiviliojau Etmonų muge, kurioje supirkau dovanas didumai užsienyje gyvenančių draugų bei giminaičių.

4. Vis tik, jei reikia neišvengiamai užsukti į didžiuosius prekybos centrus, gerai apgalvokite logistinius dalykus. Venkite piko valandų, važiuokite visai prieš parduotuvėms užsidarant, vėlų vakarą. Taip aplenksite automobilių spūstis, sutaupysite laiko ir nervų, o ir parduotuves rasite tuštesnes (žmonių atžvilgiu).
Į kai kurias parduotuves važiavau gerokai po 21 valandos, sumigus vaikams. Ir gatvės buvo tuštesnės, ir dovanas galėjau išrinkti greičiau.

5. Pasigaminkite daugiau maisto ruošinių, nei įprastai – ilgiau galėsite mėgautis maisto negaminimo dienomis.
Didžiulis puodas supjaustytų daržovių baltai mišrainei džiugins net tada, kai jau visas kitas maistas bus po švenčių atsibodęs.

6. Įtraukite į ruošą kuo daugiau namiškių. Negalvokite, kad jūs viena (-as) turite viską paruošti šventėms.
Įdarbinom net senelį, kuris su džiaugsmu ėmėsi skusti bulves, pjaustyti produktus mišrainėms; vaikai puikiai dorojosi su kambarių tvarkymu, imbierinių namelių gamyba, Darius surašė didžiąją dalį šventinių sveikinimų.

7. Nepamirškite, kad kartais didžiausios dovanos po Dievo dovanotų esame tiesiog vieni kitiems ir laikas, skirtas pabūti drauge. Nebūtina apsilankyti visuose įmanomuose miesto renginiuose, kad pajustumėte šventinę nuotaiką. Mėgaukitės ramybe ir tuo džiaugsmu, kuris yra čia pat, namuose.
Niekas taip smagiai neapjungia šeimyniškių, kaip bendri žaidimai ar panaši veikla. Išsitraukite iš lentynų viską, ką turite, ir tikrai rasite žaidimų, kurie jus suartins... Arba koks šeimai skirtas filmas, įsitaisius jaukiai ant sofos ar lovos...

Tikiuosi, bent kas nors kitoms Kalėdoms pravers. O kol jos ateis, dalinamės detaliau, kaip prabėgo mūsų savaitė.

Daug kas pasakytų, kad esame labai laimingi, nes pastoviai susipainiojame laike. :D Atėjus pirmadienio rytui buvau šventai įsitikinusi, kad Kūčios dar tik rytoj, ir turiu dvi dienas maisto ruošai. Tai gerai, kad močiutė laiku paskambino ir grąžino į realybę. Namie nuo pat ryto virė darbas, todėl vakare buvo tikrai gera jaukiai pasibūti prie Kūčių stalo.

Anksčiau turėjome tradiciją ir nakvoti pas močiutę, tačiau šiemet dėl senelio būklės turėjome grįžti namo. Ta proga Kalėdų rytą sutikome namuose. Vaikai, žinoma, iš karto puolė dovanas pakuoti.

Magdė džiaugėsi gavusi dovanų šachmatus ir lipdomojo smėlio rinkinį. Liutauro dovana migravo iš kambario į kambarį, todėl praslydo nenufotografuota. Gavo vaikinas išsvajotąjį radijo bangom valdomą traukinuką ir iš pusbrolio paveldėtą Lego Power detalių rinkinį. Laimingi vaikai buvo iki mėnulio ir atgal, kaip kad populiaru dabar sakyti... :)

Išbandomos prasiplėtusios Lego galimybės.

Vaikai „dingę“ savo dovanose buvo ne vieną dieną. Vaidmenų žaidimai, spektakliai, pasitelkiant gautas dovanas, buvo kuriami vienas po kito. Todėl tradicinį mūsų kalėdinės dėlionės dėliojimą teko įveikti beveik man pačiai vienai...

Kalėdos pas mus – žaidimų metas. Traukėme iš dėžės užmirštąjį Bingo, statėm Janga bokštą, žaidėm šaškėm ir šachmatais, tačiau visa ko viršūne šįsyk tapo dėdės Daliaus padovanotas Monopolis. Liutaurui (o ir Magdė seka broliu iš paskos) šiuo metu labai rūpi pinigai. Todėl užteko atidaryti Monopolio dėžę, pamatyti ten sukrautą banką, kad vaikai iš karto susidomėtų šiuo žaidimu. O dar sutapo, kad dėdė atsivežė bei perdavė mums jaunystėje rinktą pinigų kolekciją, tad tikrai buvo ką veikti.

Monopolis buvo žaidžiamas ir kitą dieną, vos pakilus iš lovų.

Kai kas sako, kad Monopolis – nuobodus žaidimas. Mes turbūt kitokie, nes mus šis žaidimas „veža“. Pamenu dar iš savo vaikystės, kaip su broliu ar visa šeima jį per šventes žaisdavome. Tiesa, tuomet turėjome tik pačių persipieštą nuo draugų turėto originalo. Dabar gi įžvelgiau ir edukacinę šio žaidimo pusę. Vaikai vos ne per naktį pramoko gaudytis pinigų kupiūrose, taip pat turi daug galimybių ugdyti savo skaitymo įgūdžius, tačiau svarbiausia – ugdyti savo charakterį. Buvo ne vienas momentas, kai vienas ar kitas stovėjo ant bankroto ribos ir jau buvo bepasirodančios ašaros, nusivylimas, kad kitam sekasi, o tau ne, tačiau žaidimas parodė, kad kovojant iki galo, nenuleidžiant rankų, sunkumus galima įveikti. O žaidžiant komandoje galima ir kitą paguosti, palaikyti, ištikus sunkumams ištiesti pagalbos ranką paskolinant /padovanojant pinigų ar atleidžiant nuo mokesčių.

Galiausiai savaitgalį iš užjūrio atkeliavo kitos dovanos, ir, sutapk tu taip, ten tai pat radome... Monopolį. :D Tik šis buvo vaikiška jo versija be grynųjų pinigų, su „kreditinėmis kortelėmis“ bei jų skaitytuvu. Ir nors pradžioje vaikai kiek liūdėjo, kad čia nėra tikrų pinigų, tačiau pradėję kaišioti korteles į skaitytuvą, pajautė azartą ir žaidė su ne mažesniu įdomumu. Žodžiu, finansų tema šią savaitę buvo išnarpliota įvairiausiomis formomis.

Žaidimų temą vainikavo apsilankymas žaislų muziejuje, į kurį vaikai norėjo darsyk nueiti ir apžiūrėti tai, ko praeitą sykį nespėjo, dar kartą pasinerti į tuos žaidimus, kurie taip viliojo anąsyk.

Na ir, žinoma, kaip gi be lauko atrakcijų, kai už lango taip balta ir gražu...

Plaukuotasis senis.

Pradėjęs tirpti nuo kelio nustumdytas sniegas dovanojo savas pramogas

Nieko nėra geriau už rogėms tinkamą kalniuką savame kieme...

Na ir, žinoma, jau tradicija tampantis mūsų išvažiavimas į miestą, 3D pasakos ant Katedros sienos žiūrėti. Labai gražiai šiemet ji paruošta, juo labiau, kad ir tema šįsyk apie Jėzaus gimimą. Tiesa, kaip ir įtariau, Biblijos neskaitantiems šis fragmentiškai pateiktas siužetas buvo sunkiai suprantamas (teko padėti susigaudyti čia buvusiems draugams). Mat buvo parodyti tik keli visos biblinės istorijos fragmentai: pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jų nuopolis ir žemės prakeikimas, tuomet, praėjus daugeliui metų – Mozės susitikimas su Dievu ir Izraelio tautos išvedimas iš Egipto vergijos, pereinant Raudonąją jūrą, po ko iš karto veiksmas persikėlė į Nazaretą su Marija, kurią aplankė angelas Gabrielius. Kelionė į Betliejų, įspūdingi 3D projekcijų posūkiai, Jėzaus gimimas. Išpildymas tikrai gražus. Gaila tik, kad garsas aikštėje buvo itin stiprus, ir vaikai ne kartą stvėrėsi už ausų, dengdamiesi jas. Liutauras iš viso, būdamas itin jautrus triukšmui, vos galėjo nustygti vietoje, vis klausinėdamas, ar greitai baigsis, nes jam fiziškai buvo sunku išbūti tokios garsios muzikos apsuptyje. Todėl grižę namo mieliau žiūrėjome šio spektaklio įrašą youtubėje.