Paskutinei savaitei prieš Kalėdas turbūt priklauso būti tokiai, kad į ją viskas vos tilptų, ar ne?.. Nepaisant to, kad stengiausi kiek įmanoma atsiriboti nuo to, kas nebūtina, vis tiek išėjo panašiai kaip visada... Kiekviena diena vijo mus iš namų, tad ramybės nebuvo daug. Vakarais grįžus namo belikdavo laiko tik užvalgyti ir griūti į lovą... O ryte ristis iš lovos ne visai iki galo išsimiegojus... Kita vertus, toks laikas taip pat turi savas pamokas, savą vertę, patirtį ir savus džiaugsmus. Jais ir dalinamės.
O koks žiemą didžiausias džiaugsmas vaikams (ir, beje, ne tik jiems)?.. Žinoma, kad sniegas! Jo šią savaitę tikrai netrūko. Ir basomis pabraidyt smagu buvo, ir su rogėmis vienaip ar kitaip prasilėkti... :)
Ryto mankšta – basomis minutėlei į sniegą. Paskui jausmas – neapsakomas... :)
Kokios rogės, kai yra sniego valymo „kaušas“?.. :)
Pirmadienio vaikai laukė su nekantrumu, mat turėjome skubėti į keramikos studiją, kurioje praeitą savaitę lipdėm visokias įmantrybes, o dabar teoriškai turėjome jas glazūruoti. Deja, apsišovėme. Nesusikalbėjome. Mūsų darbeliai tik dabar dar keliavo į krosnį, tad galėjome arba apsisukti ir išeiti, arba dar ką nors nulipdyti. Pasirinkome antrąjį variantą. Liutauras, tiesa, teptis rankų nebenorėjo, tik savo patarimais man padėjo nulipdyti žvakidę, o štai sesė mielai prisijungė ir nusilipdė keletą smulkmenėlių. Nors daugiau šįsyk su drauge plepėjo nei lipdė... :)
Trečiadienį gavome čia grįžti ir jau iš tiesų prisiliesti prie glazūrų. Ir štai šis etapas Liutaurui labai patiko. Sakė, norėtų, kad galima būtų nelipdyti, o tik glazūruoti darbus. Ką gi, gal ir visai nieko būtų kada nukakti į keramikos kavinę. Bus matyt, kaip čia kas susidėlios.
Ketvirtadienį Liutauras su klasiokais turėjo važiuoti į socialinį centrą „Betanija“, kurio lankytojams paruošėme dovanų, tačiau čia jau aš supasavau, ir į renginį išsiunčiau kartu su sūnum važiuoti tėtį. Todėl nuotraukų nėra. :) Yra tik įspūdžiai ir spektaklio, kurį ten vaidino vyresnių klasių mokiniai. Apie visa kita atgarsių, deja, nesulaukiau...
Kadangi tas pats spektaklis buvo kartojamas ir ateinančią dieną mokykloje, tai jau ir aš pati galėjau įvertinti tiek jo turinį, tiek moksleivių darbą. Tiesa, su Darium dėl vieno sutarėm – jei jau pasirinkta krikščioniška tema, tai tikrai buvo galima į ją įterpti aiškią evangelinę žinią. O kad jau jos nebuvo, tai evangeliniai lankstukai pagelbėjo.
Pats spektaklis, tiesa (o ir žiūrėtas praeitą savaitę), sužadino ir pačių vaikų norą kurti, vaidinti. Todėl abu namuose vos ne visą savaitę improvizavo šešėlių teatrą kurdami, siužetus vingiuodami, mus į visa tai įtraukdami. Netrūko čia nei fantazijos, nei juoko. :) Jei taip ir toliau, pavasariop gal, žiūrėk, tikrai kokį spektakliuką platesnei auditorijai bus galima suvaidint... :)
Na, o smagiausia, žinoma, buvo savaitės pabaiga, žadėjusi ir vaikų mugę, ir dovanėlių su klasiokais pasikeitimą. Ir nors pradžioje aš kiek skeptiškai žiūrėjau į šį veiksmą, finale pasirodė, kad tai nebuvo tokia jau bloga mintis. Nes dovanas, kaip ten bebūtų, visiems smagu gauti, ar ne? Ne mažiau smagu ir ruošti jas. Jei pamenate, praeitą savaitę prikepėme jų. Šią savaitę dar papildėme imbieriniais sausainukais, tad dovanojome, kam tik reikėjo: klasės mokytojai, smuiko mokytojai, Melisai, kurią buvome išsitraukę, kitiems ištikimiausiems draugams. Taip pat reikėjo ir atviručių nemažai užrašyti, siuntinių draugams ir giminėms už vandenyno priruošti, išsiųsti. Žodžiu, darbas virė...
Sausainiai draugams ir mugei.
Prekyba ir mainai vyksta pilnu tempu.
Keičiamės dovanėlėmis.
Visame tame įvykių sūkuryje teoriniai mokslai užleido vietą praktikai. Važiuojant automobiliu buvo skaitomos parduotuvių iškabos, gatvių pavadinimai, reklaminiai šūkiai, vaikai mokėsi kantrybės, savitarpio pagalbos, susiklausymo, laiko planavimo, kuris, mieste siaučiant kamščiams, prideda naujų kintamųjų. Su užduotimi bendrom jėgom susitvarkėm, kamščių praktiškai išvengėm, tad nuotaikos niekas mums negadino, ir taip po truputį, nors pakankamai intensyviai, bet išlaikydami jaukią prieškalėdinę nuotaiką, žingsniavome per savaitę.
Prieš šventes surinkę visokius sugedusius daiktus, neužbaigtus darbus, puolėme jų gaivinti, baiginėti – ne išimtis ir gaublys, kuriam seniai reikėjo pakeisti lemputę ir laidą. Kai visa tai tėvelis suremontavo, laimės buvo pilnos kelnės. Patys dabar skaito šalių pavadinimus ir ieško, kur kokia tauta įsikūrus.
Ir nors akademinių dalykų daug neragavom, tačiau socialinių mokslų ir patirčių pilnas kišenes prisikimšom. Dabar bus galima ramiai per šventes virškinti, šiek tiek atsipūsti, pailsėti...
Gražių ir Jums visiems švenčių, prasmingų minčių, apmąstymų, darbų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą