Molio vaikai: 15-oji savaitė. Apie pasiruošimą šventėms, berniukus ir mergaites.

Kalėdos ateis. Lauksi jų, ar ne. Ir praeis – vienaip ar kitaip. Vis tik tas metas, nori tu to, ar nenori, yra kitoks, nei įprasta kasdienybė: žmonių spūstys gatvėse verčia suplanuoti daugiau laiko kelionėms, kažkas ima, netikėtai sugundo kokia edukacija ar panašia veikla, kuri įsigudrina persikelti į namus, kažkas ištraukia iš komforto zonos ir priverčia atrasti dar vieną ar kitą valandą laiko. Todėl nors neplanavau, bet namai vis tiek kvepėjo imbieru ir gvazdikėliais, o rankos nenustygo gamindamos ir pakuodamos kalėdines dovanas. Už lango pašalo, ir prasidėjo žiemos magija...

Pirmadienis nuviliojo mus į LVJC – čia buvo atidarytos kūrybinės molio dirbtuvės. Ką mums jose pavyko nuveikti, pasirodysim, kai kitą pirmadienį nuvažiuosime visko nuglazūruoti, o paskui ir turėsime jau išdegta. Dabar gi tegalime pasakyti, kad vaikams buvo nuostabi patirtis. Magdė, kaip įprasta, turėjo daugiau kantrybės, Liutaurui buvo smagu išbandyti molį, tačiau keramikas iš jo tikrai nebus – pernelyg svarbu šitam žmogui švarios rankos ir klausimų nekeliantis medžiagos pojūtis – tikrai ne toks, kokį sukelia minkštas, rankas džiovinantis molis. Suprantu labai gerai jį, nes man pačiai molis, nors lipdyti mėgstu, nėra ta medžiaga, kurią galėčiau liesti ilgai. Man jis panašus į kreidą. Menu save mokykloje, kur kiekvienas ėjimas prie lentos ir kreidos paėmimas į rankas sukeldavo nemalonų pojūtį. Tik tais laikais vaikų niekas neklausdavo, ar tau malonu, ar ne. O štai vienas fizikos mokytojas turėjo specialų kreidos laikiklį. Puikiai jį suprantu – mielai būčiau tokiu naudojusis ir pati. Taigi – dėl to ir neverčiau savo vaikinuko lipdyti ilgiau, nei jis norėjo pats. Nulipdė mašinėlę, valtelę ir pasakė, kad su tuo baigta. Magdė irgi nepersistengė, tačiau baigė anksčiau už mane. O paskui belaukdami manęs, bandančios nulipdyti kai ką didesnio, vaikai atrado studijoje žiedimo ratą ir paprašė, kad keramikė pademonstruotų, kaip jis veikia. Buvo tikrai žavu stebėti, kaip iš paprasto molio gabalo gimsta daili vazelė...

Trečiadienį palydėjome metus Žaidimo laboratorijoje, kurioje mūsų laukė ne tik studentų spektaklis, bet ir tradiciniai žaidimai bei vaišės.

Scena iš spektaklio apie dainuojančią fėją ir jai norėjusius pakenkti „blogiečius“.

Dovanų dalybos

Ištroškusiems žaidėjams – vaišių palangė.

Ketvirtadienis ištraukė mane iš komforto zonos – Eglė su Gintare pradėjo 12-kos užsiėmimų edukacinį evangelinį projektą „Geriausia kelionė“. Veiksmas vyko mokyklos salėje, buvo smagu visiems.

Na, o aš, turėdama progą viską stebėti iš šalies, pagaliau sujungiau savo makaulėje kai kuriuos taškus, kurie iki šiol vis blaškėsi niekaip negalėdami susijungti. Kalba, kaip galite spėti iš šios savaitės užvadinimo – apie mergaites ir berniukus. Ne paslaptis, kad mokykloje paprastai geriau sekasi mergaitėms. Jos stropesnės, atidesnės, kantresnės, paklusnesnės. Tuo tarpu berniukai daug dažniau turi progų būti apkaltinti nepaklusnumu, judrumu, agresyvumu, neklausymu, nuobodžiavimu. Ir mergaites auginančios mamos griebsis už galvų, žiūrėdamos į tave kaip nesugebančią auklėti savo atžalos. O draugė, auginanti sūnų, dėkos pasidalintu video, nes pati bus kątik pakliuvusi į mergaičių mamų skelbiamą jai ir jos sūnui karą. Kodėl?..

Dar pernai, kuomet kartu su kitomis šeimomis vykdėme teminių projektų pristatymą, nuolat stebėjau berniukų ir mergaičių elgesį jiems esant krūvoje (nes namuose dažniausiai yra visai kitaip), ir bandžiau atrasti tą raktą, kuris padėtų išlaikyti tiek vienų, tiek kitų dėmesį. Kodėl berniukai net ir įdomiausio, regis, pristatymo metu atsidurdavo po stalu ir užsiimdavo savais reikalais, imdavo lakstyti, mėtytis kokiais nors objektais, ir kodėl tokio elgesio nedemonstravo nei viena mergaitė?

Žiūrėdama į viską iš šono, ketvirtadienį labai aiškiai suvokiau, apie ką kalbama šiame vaizdo įraše. Tuomet, kai vyksta koks nors veiksmas, abu berniukų smegenų pusrutuliai yra aktyvuoti, todėl jiems yra įdomu, ir jie noriai įsitraukia. Tačiau vos tik veiksmas dingsta, o rodomi vaizdai tampa suvokiami, berniukai ima ir atsitraukia, ieškodami peno savo dešiniajam smegenų pusrutuliui. Tuo tarpu mergaitės, kurių smegenų abu pusrutuliai dirba net ir tuomet, kai yra tik kalbama, ir toliau išlieka įsitraukusios į veiklą. Palaipsniui nutinka taip, kad atsitraukdami nuo veiklos, berniukai pameta vyksmo „liniją“ ir „nebepagauna“, apie ką visa tai. Todėl nenuostabu, kad finale, kai ketvirtadienio užsiėmimo pabaigoje vyko net ir berniukus teoriškai turinti įtraukti veikla, jie jau buvo kažkur „toli“, ir mergaičių būryje beliko vienas jų...

Ar turėtume ką nors kaltinti? Būtinai pažiūrėkite šį filmuką, ir suprasite, kad kaltinti galime nebent Dievą, kad jis berniukus sukūrė būti kitokiais nei mergaitės.

Tokius, kuriems neįdomus „scrapbookingas“ (o aš graužiausi, kad maniškiui visiškai neįdomus perskaitytų knygų sąsiuvinio pildymas), tokiais, kuriems svarbu suvokti save erdvėje (judant, o ne ramiai sėdint suole), tokiais, kuriems tam tikras agresijos lygis kumščiuojantis su bendraamžiais yra gyvybiškai svarbus ne tik savęs ir erdvės aplink save suvokimui bei pajutimui, bet ir tarpusavio ryšiams. Būtent todėl berniukus taip masina tie visokie erdviniai kompiuteriniai žaidimai, kuriems mergaitės beveik abejingos.

Berniukams mokymosi procese gyvybiškai svarbu judėti, būti komandos dalimi, jausti iššūkį ir turėti tikslą – galutinį produktą, dėl ko jie galėtų stengtis. Jei galutinio tikslo jie nesuvokia, viskas eis pro vieną ausį ir išeis pro kitą...

Stebėdama vaikus, šią savaitę bandžiau atidžiau patikrinti šias teorijas. Ir iš tiesų – jei bandysiu pasikviesti vaikiną paskaityti tiesiog atsisėdus prie stalo, nebūtinai pasieksiu rezultatą. Bet jei bus galimybė ką nors turėti rankose, ką galima judinti, jau viskas atrodys kiek kitaip. O jei dar pakviesiu pasigalynėti su sese – sėkmė jau beveik garantuota. Jei šioji pradės skaityti reklaminius užrašus mieste ir parduotuvėse, žiūrėk, ir jis nenorės atsilikti. Na ir, svarbiausia – tikslas. Motyvas. Mokantis šeimoje ne veltui jis svarbiausias. Jei tikslo nebus matyti, tuomet aš galiu per galvą verstis, bet bernužėlio susidomėjimo nesulauksiu... O štai jei prieš akis bus tikslas, nutiks stebuklas, kuris gali tęstis tikrai ilgai...

Jei kam plačiau įdomi ši tema, pasižiūrėkite dar šitą ir šitą, paskaitinėkite čia ir čia.

Na, o po visų šių pamąstymų judam toliau ir neriam į... imbierinių namelių gamybą. Dar prieš savaitę nebūčiau pagalvojusi, kad juos gaminsime – tikrai neplanavau apsikrauti dar viena veikla. Tačiau taip jau nutiko, kad mūsų mylima giminaitė iš Kanados atsiuntė šių sausaininių namelių kirtimo formeles, tad nori nenori reikėjo išbandyti... Vieną vakarą tešlą gaminome, kitą vakarą ją kočiojome, trečią vakarą glaistą gaminome ir sienas klijavome.

Kas sienas gamino...

Kas puošė...

Kas motyvavo...

Nameliai išėjo visai neblogi. Vieną sekmadienį jau ir padovanot spėjom – močiutei gimtadienio proga. Kiti laukia savo eilės ateinančią savaitę.

Namelius begamindami prisiminėm, kad valgyt nori ir paukšteliai, tad skanėstų parūpinom ir paukšteliam. Išnaudojom tam mūsų kabančius vasarinių gėlių vazonus. Tiesiog padėjom ant jų paukščių lesalo – ir mums darbo nedaug, ir zylutėms puotos stalas patogus...