Kaip jau turbūt supratote, akademiniai dalykai šią savaitę, kaip ir aną, liko vėl antrame plane. Šiek tiek paskaitėme, šiek tiek parašėme, duonos nebeprašėme, už tai rimtai ir visai galutinai išsikraustėme iš miesto, atlikome bute, kuriame gyvenome, remontą ir užvertėme gyvenimo puslapį pavadinimu „Gyvenimas Vilniuje. 2012-2018-ieji“.
Atkakliai įveikinėjame pratybų sąsiuvinius.
Kodėl tad rašau šį įrašą, jei realiai iš jo – tarsi jokios naudos..? Kartais su Egle pasikalbame apie mudviejų dienoraščių naudą ir žalą. Esame girdėjusios ne vieną „priekaištą“, kad paskaičiusi čia esančius įrašus ne viena mama suabejoja, ar ji taip galėtų. O suabejojusi ima, nukabina nosį ir... nueina nepabandžiusi mokyti savo vaikų savarankiškai. Ir vietoj to, kad šie tinklaraščiai paskatintų kažką daryti, ima ir atmuša norą.
Iš dalies sutinku. Aš pati taip pat seku keletą tinklaraščių. Ir kartais pavydžiai varvinu seilę, kad man taip neišeina. Kad aš taip nemoku, negaliu, nesugebu ir pan. Nes esu tiesiog kitokia. Kita vertus, tai – mano pasirinkimas: tuos tinklaraščius sekti. Jei jie manęs neįkvepia, vadinasi, jie – ne man. Jei jie man kelia neviltį, vadinasi, man reikia kitokio pavyzdžio.
Žinot, bandžiau kartą sekti tinklaraštį, rašomą amerikietės mamos, kuriai ne pernelyg viskas sekėsi mokant vaikus namuose. Gal teisingiau būtų pasakyti taip: jai sekėsi lygiai taip pat, kaip ir man (nes visose dienose yra ir duobių, ir aukštikalnių), tačiau ji visame kame akcentavo būtent tas negatyvesnes puses, ir iš pradžių tikrai buvo įdomu. Man patiko atrasti tas taip pažįstamas silpnąsias mūsų visų vietas, atpažinti tuos pačius iššūkius, leidžiant laiką su vaikais. Tačiau labai greitai aš nuo to pavargau. Nes tame nebemačiau jokios siekiamybės. Ir iš tiesų esu jai labai dėkinga, kad ji tą tinklaraštį rašo, nes esu tikra, jog kažkam jis labai naudingas. Vienu ar kitu gyvenimo momentu. Buvo ir dar bus. O aš tuo tarpu atėjau, supratau ir einu toliau. Ieškau to, kas tinka būtent man.
Ir dėl tos priežasties aš iš dalies negalvoju apie savo dienoraščio skaitytoją. Tačiau tik iš dalies. Nes galvoju apie tuos, kuriems šiuo gyvenimo momentu mano įrašai suteikia kažkokį postūmį, sukelia tam tikrų minčių ir skatina tobulėti. Galiausiai rašau ir sau, nes esu iš tų, kurie tik užfiksavę viską nuotraukų, video ar dienoraščio įrašų formate, įsisąmonina, kad visa tai tikrai buvo. :) Idant vėliau būtų galima atsiversti, pažiūrėti, sugretinti, paanalizuoti, pamatyti progresą. Kaip vieni taiko sau „shopo'terapiją“, taip man gyvybiškai svarbi ši savotiška rašymo terapijos kryptis. :) Tad prašau atleisti, jei kam tai ne prie širdies...
Žodžiu, po tokios kiek išplėstos įžangos grįžkime į mūsų praeitą savaitę. Iš tiesų tai buvo labai gera fizinė iškrova prieš Kalėdas. Visiems. Ir vaikams, ir mums. Šioks toks atotrūkis nuo rutininės kasdienybės visuomet yra į naudą. Nekasdienės situacijos atskleidžia netikėtas vaikų savybes ar jas stipriau išryškina. Štai Magdė labai mielai mums padėjo: siūlėsi glaistyti sienas, dažyti pakraščius, ir jai tai puikiai sekėsi. Tuo tarpu Liutauras ir dažai – ne itin dažnas derinys, todėl vaikinas buvo užsiėmęs kitokia veikla. Daug spalvino, karpė, klijavo, filmavo.
Kantrybės išbandymas buvo maksimalus. Vaikai šauniai susidorojo su gyvenimo išbandymu, draugiškai palaikė vienas kitą.
Savaitės pabaigoje ištrūkome atsigriebti už visą savaitę. Apsilankėme su draugais planetariume, padūkome žaidimų kambaryje. Magdei planetariumo paruošta edukacinė programa apie žemynus buvo gal kiek per ilga, tačiau abiems vaikams patiko. Jei paklaustumėte manęs, mano nuomonė ne visai sutaptų su vaikų... :) Tiesiog manau, kad planetariumo gaubtą šiais laikais galima išnaudoti daug efektyviau. Nebūsiu sena bambeklė, todėl apie sovietmečio laikų patalpas ir jose likusius atributus nekalbėsiu. Apsilankykite ir viską patys suprasite. :) Šiaip buvo smagu – vis šis tas naujo. O ta proga pasidomėjusi radau štai tokį kilnojamą sferinio kino Lietuvoje variantą. Gal būtų visai nieko pasidomėti, kaip jį būtų galima pažiūrėti...
Na, o savaitės vyšnaite ant pyrago tapo, žinoma, savaitgalį iškritęs sniegas. Vaikai vos pabudo, į batus ir... pro duris... :) Rogės, pačiūžos, pašikniukai – viskas buvo išbandyta. Kalniukai nučiuožinėti, užšalusi kūdra išbraižyta – sunku ir valgyt prišaukti. Deguonimi gyvi – kokie dar pusryčiai? :)
Kiek gaila, kad šiandien sniegą keičia lietus. Ech, tikėkimės, žiema greit sugrįš. :) Mes tuo tarpu neriam į gruodžio maratoną. Na, lėtąjį maratoną – taip pavadinkime. Nes stengiamės laikytis tradicijos nedaryti to, ko galima nedaryti. Nes kokios Kalėdos, jei pasiruošimas joms atima visas jėgas? Ne, mes žaidžiame pagal kitokias taisykles. Lėtai, ramiai, tik tai, kas tikrai būtina. Susimatysim!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą