Žaislų muziejus Vilniuje veikia jau ne vienerius metus, tačiau mes štai tik dabar radome progą jame apsilankyti. Kompanija, kaip įprastai, mūsų gausi: maniškiai, Melisa, Svajūnė su Gintaru, Saulė su Dovydu, Simonas, Rokas, Vykintas, na ir... pora mažesniųjų bambizų – žiūrėk, jau ir visas tuzinas, plius dar kelios mamos.
Nors ekspozicija gyvena palyginti nedidelėje erdvėje, ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia viską labai greitai galima apeiti ir apžiūrėti, neapsigaukite – iš tiesų čia tikrai yra ką veikti. Ir, kas įdomiausia, čia praleidome visa valanda daugiau nei praeitą sykį „Curiocity“ centre Kaune, ir vis tiek vaikus vos buvo galima išprašyti lauk. Ir jei dar prieš kelias savaites vaikai svaigo, kaip vėl nori į Kauną, dabar jau suokia, kad niekur nėra taip smagu, kaip Žaislų muziejuje... O paslaptis, turbūt, slypi tame, kad čia vaikai gali paprasčiausiai... žaisti. Jiems neperšama ką nors sužinoti, ką nors išmokti, niekas nėra įvilkta į jokį gudrų „edukacinį“ pavadinimą, nes viskas čia vadinama savais vardais – viskas yra vienas didelis žaidimas, per kurį vaikai gali išmokti gal net dar daugiau nei kitur.
Taigi – ką mes čia bežaisdami atradome, su kuo susipažinome, ko čia galima išmokti ir dėl ko dar verta čia užsukti...
Vos atėjus jus pasitiks nuostabios muziejaus darbuotojos ir keletas iš pirmo žvilgsnio labai paprastų, bet labai smagių žaidimų, supažindinančių su svorio samprata, jėgos peties veikimu, logika, matematika; lavinančių atidumą, koordinaciją, kantrybę.
Kitoje salėje radome seniausius žaislus: kažką panašaus į šaškes, įvairiausių lankų ir arbaletų kolekciją.
Magdės trauka lankams ir arbaletams žinoma nuo filmuko „Karališka drąsa“ laikų. Tad šios ekspozicijos tikrai negalėjome pražiopsoti. Berniukus gi labiau traukė senovinė pilis su ištraukiamomis plytomis ir kitomis paslaptimis. Kadangi šis muziejus iš tų, kuriuose negalioja taisyklė „liesti negalima“, tai vaikai tuoj prisigalvojo iš tų plytų ir namelius sau pasistatyti, ir sugriauti, ir vėl pilį atstatyti. Laiko buvo į valias, tad tikrai buvo progos pasimėgauti procesu.
Komandinio darbo moko ir dar vienas eksponatas – šviečiantis stalas su spalvotų figūrų rebusais. Sudėsi – sužinosi, kaip senovėje kepė duoną, medžiojo žvėris, gaudė žuvis. Labai smagus kampelis.
O pavargus nuo komandinio darbo galima pasimėgauti individualesne veikla. Štai Magdė susidomėjusi šukuosenų kampeliu, kur draugiškas eksponatas kviečia pasimokyti pynimo meno.
O kitas kampelis iš viso tobulas – su puikiomis idėjomis būsimai mamai... :) Reikia vaikštynės vaikui? Prašau – besisukantis pagalys su metaliniu rėmu. Reikia barškučio? Apžiūrėjus įtariu, kad padarytas iš kokios nors džiovintos bei susuktos vištos stemplės ir vidun pribertų kruopų... Smaguma, ar ne? :D
Pradedančiajai siuvėjai irgi yra ką veikti... Pamenate tokias siuvimo mašinėles iš savo vaikystės? Aš pati neturėjau, bet kadaise labai varvinau seilę žiūrėdama į tokią pas vieną iš draugių...
Nepatikėsite – yra čia net ir teatras, kuriame tuojau pat gali tapti aktoriumi arba žiūrovu. Nepraleidome progos pasireikšti ir mes. Tad mažieji žiūrovai galėjo pasižiūrėti improvizuotą spektaklį apie šiuose teatro užkulisiuose gyvenančių gyvūnėlių gyvenimą. :) Smagumo buvo visiems. :)
Na ir, žinoma, galinė muziejaus salė... Suprantu, kodėl visi joje esantys eksponatai sustatyti būtent čia... Nes jei jie būtų pirmoje salėje, joje ir strigtų didžioji dauguma lankytojų... Nežinau, kaip jums, bet man vaikystėje šie žaidimų automatai buvo kažkas tai toookio...
Ir nors automatai jau seni, o ir ne idealiai veikiantys, dėl to smagumo vaikams ne mažiau. Lakstė pirmyn atgal, prašydami dar ir dar 15 kapeikų monetų, kurias įmetus pasileidžia „Laivų mūšis“, spaudinėjo nepailstamai stalo krepšinio mygtukus, ne mažiau populiarūs buvo ir stalo futbolas bei ledo ritulys.
O prieš išeinant vos galima buvo atitraukti nuo pasakiško koordinaciją ir kantrybę lavinančio žaidimo (pavadinkime jį „Kamuoliuko kelionė į karaliaus pilį“), kuriuo žaisti smagu ne tik vaikams. Neatsisakyčiau tokio ir namuose... :D
Buvo įdomu stebėti Svajūnę, Liutaurą, puikiai susidorojančius su užduotimi, ir kiek mažesnius žaidėjus, kuriems dar kiek trūksta įgūdžių ir akies-rankos koordinacijos.
Beje, muziejuje yra audio gidas, kuris įdomus net ir mažiesiems. Puikus dalykėlis! Jei turėsite laiko, pasiūlykite vaikams. Mūsiškiai buvo kuriam laikui labai susidomėję.
O kol vaikai smaginosi bežaisdami, mes, suaugusieji, su nostalgija žiūrėjome į savo vaikystės žaislus. Kai kurie jų tikrai jau pasimiršę, bet pamačius vėl atgyja prisiminimuose... Te nuotraukos pačios kalba už save. ;)
Raidžių iš skaičių rinkinys.
Tokiom kaladėlėm kažkada žaidžiau.
Viršuje kairėje esantis žaidimas buvo vienas iš nedaugelio stalo žaidimų, turėtų namuose.
O taip, visai buvau pamiršusi...
Tokie plastikiniai žmogeliukai – kaminkrėčiai ir gaisrininkai – tikrai kažkur egzistavo... :)
Tokie plastikiniai žmogeliukai – kaminkrėčiai ir gaisrininkai – tikrai kažkur egzistavo... :)
O ten žemiau – populiariausias lauko žaislas... :)
Elektroniniai žaidimai – tada jau sunku būdavo nuo jų atsitraukti...
Pas mus klasėje iš rankų į rankas keliavo „Kiaušinių gaudymas“. Čia gi matau sportinius.
Pas mus klasėje iš rankų į rankas keliavo „Kiaušinių gaudymas“. Čia gi matau sportinius.
Dauguma berniukų turėjo štai tokius rinkinius. Tai ne dabartiniai niekam tikę kinietiški plastikai...
Ir tai dar ne viskas...
Žodžiu, brangieji, čiupkit vaikus ir bėkit tekini į šį muziejų, jei dar nebuvote jame, nes jis tikrai nuostabus!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą