Kadangi ruduo ilgai mus lepino šiluma, staiga atsliūkinęs šaltukas, paskui save pasivadinęs žadą atimantį šerkšną, iš tiesų vertė kalbėti apie šiltus ir šaltus dalykus.
Taip jau sukrito mūsų savaitė, kad joje ne kartą teko tiesti pagalbos ranką draugams, ieškoti šiltų žodžių, tad natūraliai atšalusį orą keitė šilti tarpusavio santykiai, kuriuos, – vaikai jau žino, – sušildo dėmesys ir nuoširdūs žodžiai. Tokiu metu, kai Lietuvos šeimas drasko sunkiai suvokiami įstatymai, turime būti kaip niekada stiprūs ir vieningi, pasiruošę padėti vieni kitiems tiek žodžiu, tiek veiksmu. Ar diena, ar naktis, ar šiluma, ar šaltis. Tai – mūsų tarnystė. Todėl ne atsitiktinai ir su vaikais nemažai šnekėjome apie tai, kas yra teisės, o kas yra pareigos, kodėl turime būti malonūs vieni kitiems ir galvoti ne tik apie save.
Čia mums į pagalbą atėjo šią savaitę fiksuojami Izraelio tautai Mozės atnešti įsakymai, kitaip tariant – dešimt Dievo įsakymų. Internete radau neblogą vaizdinę iliustraciją, padedančią lengviau įsiminti Dievo įsakymų eiliškumą. Gal patiks ir jums.
Atskirai juos iškirpus vaikai turėjo atsekti eiliškumą ir pasidaryti sau atminčiai „Mozės plokštes“.
Tai buvo bene vienintelė biblinė tema šią savaitę, kurią norėjau su vaikais panarplioti detaliau. Ne pačius įsakymus, bet daugiau tai, kaip per Mozę pateiktus įsakymus priėmė Izraelio tauta. Realiai jis pradžioje buvo atmestas. Tauta net neišlaukė tų įstatymų – aukso veršį tuoj nusiliejo ir puolė jį garbinti... Manau, tai yra svarbu, turint omenyje, kad kuomet apaštalui Pauliui po Kristaus nukryžiavimo, o t.y. po to Mozės įstatymo išpildymo, buvo perduota Dievo Malonės žinia, jo, kaip ir Mozės, daug kas nenorėjo priimti... Dabar gal vaikų galvelėse ir ne kažin ką tai reiškia, bet galvojant apie ateitį, tai labai svarbu.
Taip pat skaitėme, kas vyko toliau Išėjimo knygoje, kaip sekėsi Izraelio tautai keliauti per dykumą, kaip jie siuvo Padangtę, dirbino Sandoros skrynią, kaip perbridę Jordaną užėmė Jericho miestą.
Per pasaulio pažinimo, kalbos ir matematikos temas žingsniuojame pagal vadovėlį, todėl kažko įdomesnio nepapasakosiu, nebent tai, kad smagu stebėti besikeičiančią vaikų brandą. Jei dar prieš porą mėnesių nebūčiau įsivaizdavusi, kad vaikai gali vieni sėdėti kambaryje ir uoliai daryti jiems paskirtas užduotis patys, tai dabar žinau, kad jie tai puikiai sugeba. Uždavusi kiekvienam perskaityti po gabalėlį teksto/žodžių, užsiėmiau savais darbais, tuo tarpu jie turėjo atlikti užduotį ir nufilmuoti, kaip jie tai padarė. Rezultatas buvo verčiantis iš koto. Būtinai pratęsime tokią praktiką, nes skaitydami vieni jie, pasirodo, ir kantrybės turi daugiau, ir atkaklumo, o ir savarankiškumas, matomai, pramuša.
Deja, skaityti taip gerai, kad savarankiškai skaitytų knygas, dar negeba, tad rimtesnės knygos bet kokiu atveju tenka man. Toliau skinamės kelią per Narnijos kronikas, kankiname „Princą Kaspianą“. Įpusėjome. :)
Šiame fronte nieko naujo, Peppa mums siūlo seriją apie pagalbą – Fire engine ir apie šaltą dieną – Cold Winter Day. Tuo tarpu katinėliai jau apeliuoja į žiemą...
Atšalusio oro proga darėme eksperimentą šilta-šalta. Labai paprastas, bet labai praktiškas eksperimentas, po kurio nebekyla klausimų, kodėl vasarą mieliau renkamės šviesius rūbus, o rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį visai neblogai ir tamsūs... Žodžiu, reikia dviejų termometrų, kuriuos dedame po įjungta kaitrine lempa, ir vieną jų užklojame baltu popieriaus lapu, o kitą – juodu. Po dešimties minučių atidengiame termometrus ir žiūrime. Mūsų atveju skirtumas buvo 2 laipsniai.
Kadangi, kaip minėjau, šią savaitę lankėme daug draugų, tai realiai namuose buvome labai nedaug. Juo labiau, kad trečiadienį tradiciškai mūsų laukė Žaidimo laboratorija, o penktadienį – išvyka į Žaislų muziejų, apie kurią jau rašiau. Susitikome vos ne su visais draugais, su kuriais palaikome ryšius... Taigi prisibendravome ir prisižaidėme per kraštus. Svečiuose vaikų beveik nefotografavau, tad nuotraukų pašykštėsiu...
Tik vaikams suprantami žaidimai ir dūkimai... :D
Namie gi taip pat žaidimų netrūko. Vaikai ir kartu, ir atskirai žaidė įvairiausius kortų, stalo žaidimus, Liutauras tradiciškai konstravo, eksperimentavo...
Radio bangom valdoma mašinėlė su pritaisyta kamera –
filmuoja net ir atokiausias namų kerteles – saugokitės. :)
Na, o pabaigai – liūdna mūsų kiemo naujiena... Nebeturime savo numylėto gaidelio Mėnulio... Matomai per daug ryškiai jis švietė tamsiais vakarais, ir sunku jam buvo slapstytis nuo priešų nukritus medžių lapams. Sučiupo vargšelį plėšrus paukštis vieną vakarą, palikęs tik baltą plunksnų patalą kovos vietoje ir dalį skerdienos... Nukeliavo vargšelis pas Liutauro numylėtą Pukę ilsėtis...
Tokia ta mūsų kiek šykštokai aprašyta savaitėlė – daug kas liko už kadro, o ką spėjau trumpai nufilmuoti, šiek tiek galite užmatyti štai čia:
Nesušalkite. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą