Ruduo man patinka. Persukus laiką vaikai natūraliai gula valanda anksčiau, o tai reiškia, kad mums vakare prisideda viena ramybės valanda. Vyturiai mūsų greičiausiai nesupras, užtat pelėdos, tikiu, kartu pasidžiaugs. :) Juo labiau, kad tamsūs rytai daro savo, ir vaikai neskuba kilt iš lovų valanda anksčiau, nei tai darė esant vasaros laikui.
Vakarai iš tiesų pastebimai tamsesni. O jei dar ima ir porai valandų dingsta elektra, iš viso nuotykis... Gyvenant už miesto, dingus elektrai pajunti tikrąją tamsą. Tokią tirštą, kad net akys, atrodo, nepripranta. Tik kažkur tolumoje matosi miesto šviesų triukšmo trupinėliai, bet ir tie pakankamai skurdūs, vos prasibraunantys per visa ką gaubiančią miglą.
Vaikams tuo tarpu tai – nuostabi proga džiaugtis namie uždegtų žvakučių ir prožektorių šviesa. Jaukiai susėdus žaidžiami „namai“ virsta nauju stebuklu, o į terasą atkeliavusi dujinė viryklėlė arbatai išsivirti – nekasdiene romantika.
Štai taip – daugėjančios tamsos ir visa ką gaubiančių rūkų apsupti skynėmės kelią per šią savaitę. Kalbėdamiesi apie laiką, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, tamsą ir šviesą, šaltį ir šilumą, gėrį ir blogį... Įdomesniais momentais ar tomis akimirkomis, kurias tiesiog norėsis prisiminti, dalinamės.
Mokymosi planai mus atvedė į Egiptą. Labai smagu keliauti per istoriją, gretinant biblinius įvykius su pasaulietiniais. Kalbame apie Mozę, o čia pat ir apie faraonus: Hačepsutą, Ramzį. Apie Dievo stebuklus, kaip ženklus, kurių Senojo testamento laikais reikėjo tiek Izraelio tautai, tiek aplinkinėms tautoms, nepažinojusioms Izraelio Viešpaties.
Skaitome apie Egiptui siųstas Dievo rykštes, bandome suprasti faraono širdies kietumą. Čia pat vaikai prisimena mūsų ne per seniausiai dainuotą Biblijos citatą apie buvimą minkštaširdžiais. Smagu, kad tos citatos štai ima ir išlenda į paviršių.
Visgi vien dainelių neužtenka. Nors šią savaitę kaip niekada stebėjau gražų vaikų elgesį vienas su kitu, konfliktų, nesusipratimų neišvengiam. Ypatingai tuomet, kai susiduriame su daiktų ir kito žmogaus nuosavybės saugojimu. Vaikai ir vėl darbuojasi žirklėmis. Nurėžia visoms lėlėms iš eilės plaukus. Žaidžia, suprask, kirpyklą. O kai bandau stabdyt, kad to nedarytų, atšauna:
– Bet gi, mamyte, tos lėlės mūsų, o ne tavo... Be to, žiūrėk, kokios jos nekokybiškos: jų plaukai tik aplink, o viduryje tuščia. Tai argi taip gražu? Matai, va, šitos lėlės plaukai pagaminti dailiai. Tai jos ir nekerpam. Ir tavo vaikystės lėlę saugom...
Iš dalies taip – supranti, kad tie žaislai tikrai jų. Kita vertus, kuomet mes patys esame užaugę nepritekliaus ir tos vienos turėtos lėlės eroje, kartais tiesiog skauda žiūrėti, kaip lengvabūdiškai yra elgiamasi su daiktais. Tad belieka pokalbiai. Ilgi, gal kiek nuobodūs, tačiau taip reikalingi. O tam labai palanki šios savaitės tema.
Iš tiesų daug kalbamės apie skirtingus laikus. Apie tai, kaip gyveno mūsų seneliai, tėvai, kokia buvo mūsų vaikystė, kokią vaikystę vaikai turi dabar. Vadovėlis siūlo mums sudaryti giminės medį, tačiau kadangi tokį jau darėme prieš porą metų, šįsyk nutariame paakcentuoti kiek kitus dalykus. Medį perdarome, mat anas per kraustymąsi į kurią tai dėžę nugulė. Nagrinėjame sąryšius tarp žmonių, vardijame, kas kam yra dukros ir sūnūs, tėvai ir seneliai, vyrai ir žmonos. Mums, suaugusiems, viskas atrodo savaime suprantama, o štai vaikams, pasirodo, yra daug naujo.
Savaitei įsibėgėjus veiklą pratęsiame. Ant skirtingų spalvų lapelių surašau vyriškus ir moteriškus giminystės ryšių pavadinimus, įskaitant ir kiek sudėtingesnius, tokius, kaip anyta, uošvė, dėdienė, tėtėnas. O tada žaidžiame žaidimą, bandydami perskaityti ir padėti žodį ten, kur jam ir priklauso būti. Viską apibendriname gan nauja vaikams samprata apie tai, kas yra karta. Sudėliotame medyje kartų suskaičiuojame keturias.
Paprastas, bet labai smagus žaidimas – pabandykite.
Galiausiai dirbome detektyvo darbą, bandydami prisiminti, kokių daiktų yra atkeliavę į mūsų namus iš senelių. Kai kas vaikams atėjo į galvą labai greitai, kai kas buvo netikėta. Atsekėme šiuos mūsų namuose gyvenančius iš ankstesnių kartų paveldėtus daiktus:
- prosenelės pasoginė komoda;
- prosenelio siuvėjo žirklės, saikas grūdams;
- prosenelio šaltkalvio gamintas bulvių skutiklis;
- prosenelės turėtos gifiūrinės juostelės, kurias vis dar panaudoju rankdarbiams, jos siuvinėta staltiesė;
- močiutės gydytojos ausų, nosies ir gerklės apžiūrėjimo instrumentai, indai, stalo įrankiai;
- senelio architekto gamintas medinis-varinis šviestuvas, undinės bareljefas ant šulinio;
- babytės siuvinėtas paveikslėlis, stalo įrankiai;
- senelio kaltai ir kiti turėti darbo įrankiai.
Tad nestigo gražių progų pašnekėti apie daiktų gyvenimą ir jų išlaikymo, išsaugojimo kitoms kartoms prasmę. Padūsaujame ir dėl to, kad šiais laikais daiktai dažnai gaminami labai nepatvarūs, todėl daugelį jų išsaugoti yra daug sudėtingiau.
Kol Liutauras kremta rašytines raides, Magdė žaidžia su spausdintinėmis. Bando atkurti tam tikrus žodžius. Liutauras pribėga tikrinti, skaito ir tuoj komentuoja:
– Ką tu čia parašei? Tokio žodžio gi nėra...
Tačiau mažoji nepasiduoda ir toliau gyvena savo gyvenimą. O man belieka ją pagirti, kad skirtingai nuo brolio ši visas raides parašo taip, kaip priklauso, ne veidrodiškai, kas būdinga daugumai tokio amžiaus vaikų.
Su Liutauru toliau kankiname pavienes raides. Bandžiau duoti po porą raidžių jungti, tačiau vaikinas pabandęs tik susierzino, kad per sunku, tad atidėjome kitam kartui.
Toliau tęsiame pažintį su „Narnijos kronikomis“. Įveikę „Žirgą ir jo berniuką“, imame į rankas „Princą Kaspianą“. Vaikai su didžiuliu noru prašo paskaityti, mat po šios knygos vėl žiūrėsime filmą. Žodžiu, tvirtiname įprotį reguliariai skaityti. Gal gi ir mums pavyks prisijaukinti nuoseklų knygų skaitymą?.. :)
Kalbas ir toliau mokomės pusiau imersiniu būdu – žiūrėdami filmukus. Jei būna momentų, kuomet pagaunu save galvojančią, kad gal to nepakanka, tai nusiraminu tuomet, kai vaikai, vidury kokio žaidimo staiga atbėga ir pasitikslina, ar gerai prisimena vieną ar kitą anglišką arba rusišką žodį. Tuomet suprantu, kad jų žodynas ir kalbos pajutimas plečiasi, o tai, mano supratimu, šiam amžiaus tarpsniui svarbiausia.
Žiūrim Peppa pig: „The Balloon Ride“, „Painting with Daddy“ Rusiškai tam kartui katinėlių šeimyną palikom sau, nes vaikai pakankamai „Fiksikų“ prisižiūrėjo.
Nutarėm užtvirtinti sudėtį iki 5. Traukiam Math-U-See medžiagą ir Liutaurui duodu užduotį – sudėlioti visus įmanomus sudėties iki penkių variantus.
Tuomet visus tos variantus pasiūlau užrašyti sąsiuvinyje. Kantriai ir susikaupęs vaikinas viską atlieka – net nustembu. Ir tuomet mąstau – kame slypi tas susidomėjimo raktas? Ar tame, kad viską atliekame pradžioje vizualiai, ar tame, kad čia reikia viską užrašyti pačiam? Nes padėjus prieš nosį pratybas, paprastai pirmiausiai kyla pasipriešinimas, atmetimo reakcija, o tik paskui jau derybų būdu situaciją švelninam. Šiuo gi atveju viskas paprasta – nei derybų, nei atmetimo – natūralus susidomėjimas, atlikimas, pasidžiaugimas rezultatais.
Vadovėlio medžiaga ir pratybų sąsiuvinis kviečia į pažintį su ilgio matavimo vienetais. Liutarui tai nėra naujovė, nors tikiu, kad šią temą galima ir įdomiau išnaudoti. Tam kartui gi atlikome tiesiog reikalingą minimumą.
Kadangi šią savaitę daug kalbame apie šeimos tradicijas, vaikai bando prisiminti, kokias jas turime savo šeimoje. Magdė prisimena, kaip žiemą einame čiuožinėti ant ledo.
Liutauras prisiminė popierines snaiges.
Apskritai vaikinas šiuo metu pasinešęs į įvairius popieriaus karpinius-lankstinius. Popierinių mašinėlių kolekcija vos telpa kambaryje, bet vis dar didėja. Gerai, kad laivai bent jau tam kartui ne Titaniko dydžio...
Kadangi su muzika draugaujame smuiko pamokose, per daug vaikų nelaužiu. Namie padainuojam, pagrojam, muzikos paklausom.
O lauke vėsta... Todėl ir susitikimai su draugais traukiasi, gūžiasi... Žaidimų aikštelėse dūkstant, žinoma, net striukės į šalis skraido, bet mums, mamoms, jau šaltis pirtį kuria... Pabūni vos pusvalanduką lauke, ir jau norisi kur šiltesnių vietelių ieškotis. :) Visgi smagu, kad ištrūkom su draugais prie Neries žaidimų aikštelėje pasibūti...
Ir, kol visai į ledą šaltas vėjas nesustingdė, skubam pratęsti dar vieną mūsų šeimos tradiciją – nusifotografuoti kalėdiniam atvirukui toje aplinkoje, kur tuo metu gyvename. Pradėjome šią tradiciją 2010 metais JAV, pamatę fotografo Diego Goldberg šeimos fotografijas. Užsimaniau ir aš. Buvo idealus metas – metai prieš gimstant Liutaurui. Ir štai jau devintas lapkritis, kai sėdame prieš objektyvą ir fiksuojame save tokius, kokie esame. Vaikams, žinoma, smagiausia dalis – po fotosesijos, kuomet leidžiame jiems pakvailioti prieš objektyvą. Šiemet šėlionės buvo dar smagesnės, nes nutarėme veiksmą perkelti į kiemą... Ta proga apkarstėme pušis girliandomis, išnešėme sofą ir... greitai greitai, kad nesušaltume, pratęsėme šeimos tradiciją.
Lapkritis – nuostabus mėnuo tokioms temoms. Nepamirškite šeimos tradicijų. Nes jos – tiltas, jungiantis vienas kartas su kitomis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą