Pasaulinė mokymosi šeimoje konferencija. Ar tėvai turi teisę mokyti savo vaikus?

Gyvename laikais, kai viskas labai greitai kinta. Kai tai, kas normalu, tampa nenormalu, ir atvirkščiai. Kai teisingi dalykai pateikiami tarsi kokia atgyvena. Šioje vienišių visuomenėje, kur trys vaikai jau yra ant „nenormalumo“ ribos, o labiausiai save demokratiškomis laikančios šalys vis labiau riboja žmonių teises, tie, kurie nori mokyti vaikus namuose ar tam pritaria, tampa stigma, atsiradusia visuomenėje lyg piktybinis auglys, kurį reikia kuo skubiau išpjauti ir neleisti vėl jam atsirasti. 

Atrodytų, nelabai ką galime pakeisti, nes mūsų rankos vis labiau ir labiau surišamos. Tačiau ar tikrai taip? O gal tai – tik iliuzija, kuria norima, kad mes tikėtume?.. Gal tereikia lašo tikėjimo, vilties ir kantrybės? Gal tai, kas iš pradžių atrodo kaip atgyvena, vis tik yra laiko patikrinta ir išgryninta? Kodėl nuo tokios, iš pirmo žvilgsnio progresyvios medžiagos, kaip plastikas, mes vėl gręžiamės į daugkartinio naudojimo medžiagas, kodėl nuo sintetikos grįžtame į vilną, medvilnę, liną, kanapių ar bambuko pluoštą?..

Kas gali mums užtikrinti mūsų teises, jei mes matome, kad jos pažeidžiamos?.. Ar tai padarys valdžia? Ar tai padarys mokyklos šalininkai? Tikrai ne. Jei kas gali visa tai pakeisti, tai tik mes patys. Tereikia noro... Nes visa kita pasidaro bedarant.

Nuvykusi į Pasaulinę mokymosi šeimoje konferenciją (GHEC) ir išvydusi vieną po kito ant pakylos lipančius garbaus amžiaus vyrus, ne vieną dešimtmetį ginančius Mokymosi šeimoje (MŠ) klausimus įvairiose pasaulio šalyse, atvirai pasakysiu – pavydėjau. Kita vertus, žinau, kad tai neateina per vieną dieną ir kad kiekvienai šaliai savas laikas, savas kelias. Ir man/mums tereikia pasisemti patirties.

Konferencijoje savo patirtimi dalijosi atstovai iš 30 pasaulio šalių: JAV, Kanados, Rusijos, Australijos, Brazilijos, Meksikos, Argentinos, Anglijos, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Portugalijos, Kinijos, Graikijos, Gruzijos, Latvijos, Bulgarijos, Pietų Afrikos Respublikos, Kenijos, Filipinų ir kt. Vieni džiaugėsi, kad MŠ jų šalyje turi gilias tradicijas, kiti guodėsi, kaip sunku atstovėti savo teises. Tačiau visi buvo vienbalsiai – mokymasis šeimoje (kitaip – namų mokymas, homeschooling'as) ir vaikų auklėjimas yra tėvų teisė, tai – pamatinė žmonijos teisė, ir tai turi žinoti visi... Nes paprastai nei valdininkai, nei teisininkai į šią sritį per daug nesigilina ir iš tiesų net nenutuokia, kad tai yra apibrėžta daugybėje tarptautinių teisės aktų. Lygiai taip pat ir tėvai – jie paprastai nežino, kokios jų teisės, nežino, kaip kas veikia, nežino, ką ir kaip galima pakeisti. Iš to ir kyla visos šitos problemos, kurias sprendė kitos šalys, kurias mes turime šiandien Lietuvoje. Todėl siūlau trumpai pereiti per tuos teisės aktus, kurie užtikrina mums, tėvams, teisę vaikus auklėti ir ugdyti šeimoje, o ne atiduodant į vienokią ar kitokią instituciją.

Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija (1948 m., Lietuvos ratifikuota 1991 m.)

• Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. (18 str.)
• Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų. (19 str.)
• Mokslas yra skirtas tam, kad visais atžvilgiais būtų ugdoma žmogaus asmenybė ir kad būtų didinama pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. (26 str. 2 d.)
• Tėvai turi pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą. (26 str. 3 d.)

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950 m., Lietuvoje ratifikuota 1995 m.)

• Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. (9 str. 1.)

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966 m.; Lietuvoje ratifikuotas 1992 m.)

• Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja gerbti tėvų ir atitinkamais atvejais – teisėtų globėjų laisvę rūpintis savo vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo pačių įsitikinimus. (18 str. 4 p.)

Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencija (1989 m., Lietuvoje ratifikuota 1992 m.)

• Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. (3 str. 2 p.)

• Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis.
  Siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, jos:
  a) įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą;
  b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas;
  c) užtikrina mokomosios ir profesinės bei orientuojančios informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams... (28 str.)

• Vaiko lavinimo tikslas turi būti:
  a) kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir protinius bei fizinius sugebėjimus;
  b) ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, taip pat principams, paskelbtiems Jungtinių Tautų Įstatuose;
  c) ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir vertybėms; šalies, kurioje vaikas gyvena; civilizacijoms, kurios skiriasi nuo jo paties civilizacijos;
  d) parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų lygiateisiškumo, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais;
  e) ugdyti pagarbą gamtai. (29 str. 1 p.)

• Jokia šio arba 28 straipsnio dalis neturi būti suprantama kaip apribojanti atskirų asmenų ir organų teisę steigti mokymo įstaigas ir joms vadovauti, su sąlyga, kad visuomet bus laikomasi šio straipsnio 1 punkte išdėstytų principų ir reikalavimų, kad mokslas tokiose įstaigose atitiks minimalias normas, kurias gali būti nustačiusi valstybė. (29 str. 1 p.)

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (2007 m., Lietuvoje ratifikuota 2012 m.) 

• Kiekvienas turi teisę į mokslą; profesinis ir tęstinis mokymas turi būti prieinamas visiems.  (14 str. 1p.)
• Ši teisė apima galimybę nemokamai įgyti privalomąjį išsilavinimą. (14 str. 2p.)
• Laisvė steigti demokratiniais principais grindžiamas mokymo įstaigas ir tėvų teisė užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus turi būti gerbiamos pagal jų įgyvendinimą reglamentuojančius nacionalinius įstatymus. (14 str. 3 p.)

Konvencija prieš mokyklinę diskriminaciją / Konvencija prieš diskriminaciją švietime (1960 m., Lietuvoje neratifikuota…)

• Konvencija nustato, „kad švietimas turi būt nukreiptas žmogaus asmenybei pilnai išugdyti ir jo pagarbai žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms sustiprinti," taip pat „ugdyti susipratimą, pakantą ir draugiškumą tarp rasinių, tautinių ir religinių grupių" (5 str.)
• Konvencija laiko „būtina, pirma, respektuoti tėvų ir, kur įmanoma, teisėtų globėjų laisvę parinkti savo vaikams ir kitas mokyklas be tų, kurias išlaiko viešosios institucijos", ir antra, „garantuoti vaikų religinį ir moralinį švietimą pagal jų tėvų įsitikinimus". Konvencija draudžia versti „mokytis religijos, nesuderinamos su savo įsitikinimais". (5 str., b)

Krikščioniško (katalikiško) auklėjimo deklaracija (1965 m., originalas)

• Visi žmonės, kad ir kokia būtų jų rasė, padėtis ar amžius, dėl savo asmens orumo turi neliečiamą teisę į auklėjimą, atitinkantį kiekvieno siekiamą tikslą, pritaikytą jo savitam būdui, lyčiai, kultūrai bei tėvų tradicijoms, tiesiantį kelią broliškam bendravimui su kitomis tautomis tikros vienybės ir taikos žemėje skleidimo labui. Tikras auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į galutinę jo paskirtį ir gerovę tų bendruomenių, kurių narys jis yra ir kuriose 
  vėliau, subrendęs, jis turės atsakingai veikti. (1 p.)
• Kadangi tėvai yra suteikę vaikams gyvybę, jie yra griežčiausiai įpareigoti juos ir auklėti, todėl gimdytojus reikia pripažinti pirmaisiais ir pagrindiniais auklėtojais. Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad ten, kur jo nėra, vargiai kas kitas gali jį atstoti. [...] Tad šeima yra visuomeninių dorybių, kurių reikia visoms bendruomenėms, pirmoji mokykla. (3 p. a)
• Auklėjimui, kuris pirmiausia yra šeimos uždavinys, reikalinga visos visuomenės parama. Todėl be teisių, priklausančių tėvams bei kitiems asmenims, kuriems šie patiki dalį auklėjimo, tam tikros teisės ir pareigos tenka valstybei, kiek jai skirta tvarkyti bendrosios žemiškosios gerovės reikalus. Valstybė privalo įvairiopai rūpintis jaunimo auklėjimu: saugoti tėvų bei kitų auklėtojų teises ir pareigas bei jiems padėti; kai tėvų ir kitų bendruomenių pastangos nepakankamos, vadovaujantis subsidiarumo principu, imtis auklėjimo darbo, suprantama, atsižvelgiant į tėvų pageidavimus; be to, kai reikalauja bendroji gerovė, steigti mokyklas ir institutus. (3 p. b)
• Tėvai, kuriems vaikų auklėjimas yra pirmoji ir neliečiama pareiga bei teisė, privalo turėti visišką laisvę pasirinkti mokyklas. Todėl viešoji valdžia, kurios uždavinys yra saugoti ir ginti piliečių laisves, laikantis skirstomojo teisingumo, turi rūpintis taip skirstyti viešąsias švietimui skirtas lėšas, kad tėvai galėtų iš tikrųjų laisvai, vadovaudamiesi savo sąžine, pasirinkti savo vaikams mokyklas (6 p.)
• Tad pati valstybė privalo saugoti vaikų teisę į atitinkamą auklėjimą mokykloje, kontroliuoti mokytojų tinkamumą ir mokymosi lygį, rūpintis mokinių sveikata ir apskritai plėtoti visą švietimo veiklą. Tačiau, tai darydama, ji privalo turėti prieš akis subsidiarumo principą ir vengti bet kokio mokyklų monopolio, prieštaraujančio įgimtoms žmogaus asmens teisėms, pačios kultūros pažangai bei raidai, taikingam piliečių bendravimui ir daugelyje bendruomenių šiandien įsigalėjusiam pliuralizmui. (6 p. b)

LR Konstitucija (1992 m.)

• Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. (5 str. 3 d.)
• Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. (22 str. 4 d.)
• Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. (25 str.)
• Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. 
  Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
  Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.
  Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. (26 str.)

Šeimos stiprinimo įstatymas (2017 m.)

• Tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus – tėvai ir globėjai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu, renkasi jų ugdymo formą pagal savo įsitikinimus, jeigu tai neprieštarauja teisėtiems vaiko interesams. (3 str. 8 p. )

Kaip matome, visi teisės aktai užtikrina teisę tėvams pagal jų pačių religinius, filosofinius ir net pedagoginius (!) įsitikinimus rinktis vaikų ugdymo formą. Ir valstybė turi gerbti tėvų pasirinkimą, o ne jį ignoruoti. Ir, jei kalbame apie pasirinkimą, vadinasi alternatyvos turi būti.

Тai – kad teisės aktai užtikrina MŠ galimybę, dar nereiškia, kad jie savaime veiks. Kol mes to neapginsime ir neatstovėsime, tikrai neveiks. Nes demokratija, kaip konferencijoje priminė Andrew Pudewa, tai balsavimas tarp avies ir dviejų vilkų, sprendžiant, ką valgysim pietums. Tačiau visuomet yra būdų apginti savo teises.

Kaip mes tai galime padaryti?

Daugelis tikisi, kad turi atsirasti kažkokia organizacija, asociacija, kuri kovos už jų teises, o jiems tereikės palaukti ir pasinaudoti kitų darbo vaisiais. Deja, ta organizacija ir esame mes visi – pavieniai tėvai, šeimos, kiekvienas su savais rūpesčiais, nesibaigiančiais darbais, aplink dažnai zujančiais mažamečiais ir nuolatiniu klausimu: kaip viską spėti. Esmė ne suspėjime. Esmė – prioritetuose. Ir čia mes kiekvienas turime savęs paklausti, kodėl mes norime, kad Mokymasis šeimoje būtų įteisintas Lietuvoje. Ar man tai rūpi tik šiandien, nes pats(-i) noriu mokyti, ugdyti savo vaikus, ar man tai rūpės ir rytoj, nes esu daugiau mažiau altruistas ir man malonu, kai ir kitiems iš to nauda? O gal žvelgiame pernelyg trumparegiškai ir, pasirinkę pirmąjį variantą, užmirštame, kad jei mums rūpi tik savi vaikai, tuomet turėtų rūpėti ir būsimi anūkai?.. Vaikai užaugs, ir mes matysime juos, toliau kovojančius už MŠ bei darančius tai, ko mes nepadarėme. Ką mes galėsime atsakyti jiems, kai jie paklaus, kodėl mes nieko nedarėme?..

Aš lygiai taip pat mielai sutikčiau atsitraukti į šoną, ir laukti, kol kažką už mane padarys kiti. Nes šie metai mūsų šeimai kaip niekada užimti, o tas dešimties dienų pabėgimas į konferenciją buvo pirmas kartas po 10 metų, kai apskritai leidau sau „paatostogauti“, tačiau mylėdama savo vaikus ir jausdama atsakomybę, kuri kartu su jais man duota, negaliu ramiai sėdėti ir nieko nedaryti. Tik štai bėda – aš, kaip greičiausiai ir daugelis jūsų, aš nežinau, ką daryti. To nežinojimo ir vilties, kad turi būti kažkoks sprendimas, vedama, iš tiesų ir vykau į pasaulinę konferenciją. Nes, kaip patirtis rodo, su ŠMM derėtis yra Sizifo darbas, o kaip jį palengvinti – atsakymo vis dar neturėjau. Dabar jau lyg ir turiu, bet... tam reikia jūsų visų pagalbos.

Nei vienas įstatymas neveiks, jei jam nepritars už jį balsuojančių dauguma. Todėl pagrindinis mūsų darbas – įtikinti mums reikalingus žmones, kad Mokymasis šeimoje yra teisėtas, tai yra normalu, tai veikia ir tai yra naudinga ne tik mums, kaip pavieniams individams, bet ir visuomenei. Nepasitikėjimas kyla iš to, kad valdininkai ir visuomenė neturi pakankamai žinių apie MŠ, todėl yra priešiškai tam nusiteikę. Turime šviesti juos visus įvairiausiais būdais. 

1. Kalbėkimės su nepažįstamaisiais. Nebijokime juos užkrėsti savo idėjomis. 
   Kaimynai, giminės, draugai, bičiuliai FB-uke,
   praeiviai, užkalbinantys jūsų vaikus gatvėje...
2. Peržvelkime teisės aktus ir MŠ tyrimus, kurie visi yra mūsų pusėje.
   Susipažinkime su jais, kad bet kur ir bet kada galėtume apginti savo poziciją,
   kad galėtume eiti aukštai iškelta galva kaip ir kiti pasaulio homeschooler'iai. Akcentuokime MŠ privalumus, remkimės pozityviais argumentais.
3. Raskime psichologų, kurie dirba su problemiškais vaikais mokyklose, kad pamatytume, koks didelis poreikis yra vaikams mokytis kitaip.
4. Brazilijos patirtis rodo, kad imigrantai, gyvenantys Lietuvoje, gali būti mums naudingi, nes jų tarpe yra daug mokančių vaikus namuose.
   Raskime juos. Pasinaudokime jų patirtimi, parodydami valdžios atstovams, kad MŠ veikia.
5. Išsaiškinkime, kaip veikė MŠ Lietuvoje iki 2012. Raskime tuos žmones, kurie mokėsi savarankiškai tada, kurie mokosi savarankiškai dabar. Parodykime, kad tai normalu.
6. Duokime pasauliui žinoti, kad Lietuvoje MŠ nėra įteisintas.
   Kiekvienas jūsų draugas užsienietis, nesvarbu, ar tai paprasta(-s) jūsų draugė(-as), ar įtakingesnis asmuo, kalbėkite apie tai, kas pas mus vyksta – niekada negali žinoti, kur informacija nuplauks.
   Mūsų darbas – pasėti sėklą.
7. Mokate gerai kokią nors užsienio kalbą? Imkitės versti mūsų bendruomenės internetinę svetainę www.laisvivaikai.lt, kad sutiktam užsieniečiui netektų gėdingai aiškintis – atsiprašau, bet ten informacija tik lietuvių kalba...
8. Išnaudokime masinės informacijos priemones. Skleiskime žinią.
   Gal galite suorganizuoti ir/arba sudalyvauti radijo laidoje?
   TV reportaže? Pats paruošti neilgą filmuką savo Youtube kanalui?
   Galite pasidalinti įrašu tinklaraštyje?
   Parašyti straipsnį į vieną ar kitą leidinį?
   Nupiešti karikatūrą? Iliustraciją kitų ruošiamiems leidiniams..?
   Sukurti dainą MŠ tema?..
   Savo kieme/sodyboje pastatyti skulptūrą „Šeimos mokykla“? :)
9. Gal girdėjote apie nemokamas Google reklamas Nepelno siekiančioms organizacijomis?
   Pasidomėkite, gal galime išnaudoti ir tai?
10. Išnaudokime ryšius su bažnyčia. Priminkime jai Krikščioniško auklėjimo deklaraciją, patraukime ją į savo pusę, kad ir jie mus užstotų.
    Kokios konfesijos bebūtumėte – šeima ir jos teisės visur yra visa ko pagrindas.
11. Išnaudokime ryšius su lobistais. Raskime priėjimą prie jų.
12. Ieškokime ryšių ne su valdžia, bet su konkrečiais valdininkais, teisininkais, kitais įtakingais žmonėmis. Nenuleiskime rankų, belsdamiesi pas juos. Nepamirškime, kad mūsų konstitucijos 5 straipsnyje aiškiai parašyta: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. (5 str. 3 d.)“

Galbūt jūs žinote ir daugiau galimybių, kurias galime išnaudoti. Pasidalinkite jomis!

Tiesa, nepamirškime – su kuo bebendrautume, leiskime jiems žinoti ne tik mūsų problemas, bet ir vieniems ar kitiems keliamus uždavinius, o kartu ir mūsų siūlomus sprendimo būdus. Ieškokime ne priekabių, bet bendrų sąlyčio taškų tarp jų ir mūsų interesų. Nepriešinkime mokyklinimo ir nemokyklinimo – kalbėkime apie galimybę rinktis. Matykime kryptį, kuria eina švietimas, ir išnaudokime tai. Nors viską darysime kaip mažuma, nepamirškime parodyti, kad mūsų yra daug ir mes – jėga, galinti pakeisti Lietuvos istoriją. Nes ne vienas iškilių Lietuvos žmonių buvo daugiau ar mažiau mokyti iki paauglystės namuose: Vydūnas, Žemaitė, Jonas Jablonskis (iki 12 m. namie), Antanas Baranauskas (iki 16 m. namuose), Ieva Simonaitytė (sirgo tuberkulioze, nėjo į mokyklą). Leiskime savo vaikams būti šios istorijos dalimi.

Jei jauti, kad ir tu gali prisidėti prie šio virsmo, prisijunk prie iniciatyvinės grupės – brūkštelk adresu molio.vaikai[eta]gmail.com. Lietuvos privalumas tas, kad ji maža, ir vieni kitus lengvai galime pasiekti, susiburti.