Kaip prasideda istorija

Žinote, kartais būna: galvoje sukasi padrikos mintys, kurioms lyg ir trūksta tos vienintelės sąsajos, tos vienos paskutinės trūkstamos dėlionės dalies, kuri leistų sušukti: „Bingo!“ Ir kamuojiesi dienų dienas, savaičių savaites, niekaip nerasdamas už ko užsikabinti, kad visas reikalas imtų ir pajudėtų... Ir staiga ima, tarsi iš dangaus nukrenta ta paskutinė detalė – jausmas tuomet būna toks, tarsi kas į ugnį alyvos būtų pripylęs. Čiumpi tuomet jautį už ragų ir per porą dienų padarai pusmečio darbą... 

Taip man nutiko su istorija. Priešistorė tokia, kad mokykloje man istorija buvo vienintelis dalykas, kurį turėdavau „iškalti“. Tai darydavau vien tam, kad gaučiau gerą pažymį, o kitą dieną... viską užmirščiau. Tai man buvo dalykas, kuris per galybę datų, šalių pavadinimų ir neištariamų vadų vardų buvo tarsi viena neišpainiojama ir niekam nereikalinga makalynė. Todėl, kai mintys ėmė suktis apie tai, kad kada nors reikės vaikus mokyti istorijos, ėmiau ieškoti kažkokio kitokio priėjimo prie šio reikalo, kad ir aš pati galėčiau susigaudyti visame kame, ir vaikus visu tuo užkrėsti.

Įdomu tai, kad dažnai sprendimus mums pasiūlo patys vaikai. Kiek užbėgdama įvykiams už akių turiu pasakyti, kad su Liutauru benagrinėjant įvairiausias laivų katastrofas (apie tai plačiau – sausio pabaigoje), vis pamąstydavau, kad reikia kokia nors forma mums tą informaciją susisteminti. Tačiau vis galvojau, kad vaikai dar kiek per maži, kad galėtume pradėti su jais pildyti taip vadinamą „Amžių knygą“ (angliškai žinomą kaip Book of Centuries ar tiesiog Timeline), kokias pildo milijonai namuose mokomų vaikų JAV ir kitose šalyse. Taip pat, mąsčiau, dar kiek ankstoka su jais „žaisti“ Laiko linijos kortelėmis, kurių lietuvišką versiją po truputį bando kurti su šiokia tokia bendraminčių pagalba Tomas. Visgi kai Eglės dėka (bendraminčiai – gyvenimo auksas) į mano rankas pakliuvo knyga „The Mystery of History“, supratau, kad tai yra ta trūkstama mano minčių detalė, kurios jau kuris laikas taip ieškojau... Nes bevartant šią plačiai visame pasaulyje krikščioniškų šeimų naudojamą istorijos medžiagą suvokiau, kad tai yra būtent tai, kas istoriją gali paversti ne padrikų faktų kratiniu, bet įdomia, sakyčiau – net detektyvine, veikla. Ir ji, žinokite, mūsų namuose jau prasidėjo...

Pirmiausiai čiupau ilgo ruloninio popieriaus gabalą ir, susilanksčiusi jį į ilgą „armoniką“ bei priklijavusi medžiaga aptraukto kartono viršelius, pasigaminau „Amžių knygą“. Tiksliau, du jos tomus (kad nebūtų per stora):
1. Istorija iki Kristaus gimimo, t.y. 5000 m. pr. Kr. – 1 m. po Kr. ir
2. Istorija nuo Kristaus gimimo iki šių dienų.

Kiekviename puslapyje priklijavau atitinkamus laikmečius žyminčias datas (kairėje pusėje – metus, dešinėje – amžius), lapų kraštuose užbraižiau pusapskritimius, kurie su laiku užsispalvins tam tikra, tą laikmetį žyminčia spalva (užvertus knygą šone iš karto matysis, kur koks laikmetis – taip lengviau bus rasti reikalingą datą, kai knyga po truputį pilnės). Nugarėlę palikau tam kartui reguliuojamą, surišamą juostelėmis, nes knyga su laiku storės. Tai – projektas, kurį galima tęsti 12 metų, todėl norėjau knygą padaryti tokią, kad būtų mums patiems maloni paimti, pažiūrėti. Tačiau nenusiminkite, jei negalite pasidaryti tokios ar nematote reikalo rimtesnei knygai. Internete tikrai daug tokios knygos idėjų – tiek imant paprastą didelį storą sąsiuvinį, tiek atsispausdinant ir į segtuvą susegant atskirus lapus.

Aš armoniką pasirinkau todėl, kad man labai patiko ta idėja, kad reikalui esant galima išskleisti tam tikrą arba net visą laiko liniją (o jos viename mano tome – apie 6 metrai) ir pasižiūrėti į platesnį kontekstą. Žinoma, tai galima padaryti segant atskirus dvigubus lapus į segtuvą ir paskui išimant juos bei išskleidžiant, bet tokiu atveju viskas bus vis tiek šiek tiek padrikiau. Žodžiu, čia jau kaip kam kokie prioritetai. Tačiau jei vis tik ir jūs norėtumėte pasidaryti tokią knygą, ieškokite gero, kokybiško, patvaraus, ne mažiau nei 160 gsm storio popieriaus. Atvirai pasakysiu – kur tokio yra ir ar yra Lietuvoje – nežinau. Mes kadangi buvom gavę dovanų puikaus piešimo popieriaus ruloną, tai jį naudojom. Šiam reikalui jis pasirodė tiesiog idealus...

Datų modelį nusižiūrėjau iš šios svetainės siūlomo varianto, kuriame man patiko ir tai, kad vertikaliai lape yra išskaidyti skirtingi tam tikro laikmečio aspektai: politika, išradimai, žmonės, religija ir menas. Perkelsiu (tik kiek kitokia forma) tai ir į mūsų knygą.

Tuo tarpu, kaip ir minėjau, Liutauras man pasufleravo, nuo ko turėtume pradėti šią knygą. O gi nuo... Titaniko!!! Тaip, taip, piešėme Titaniką, dar kitus mus dominančius laivus ir klijavom juos ten, kur jiems ir priklausė būti. Taip pat įklijavome ir šeimos narių nuotraukas (kas vaikams, žinoma, labai patiko), kad matytųsi, kur gi toje laiko juostoje jie yra... Ir kur mes – jų tėvai. Manau, dar ir senelius reikės įklijuoti. 

Na, o kai toks štai paruošiamasis darbas buvo atliktas, ėmėmės ir pirmosios pamokos iš jau mano minėtosios knygos. Knygą, beje, sudaro keturi tomai, jie, savo ruožtu, išskaidyti į keturis semestrus ir į atskiras 36 savaites, taigi medžiaga iš tiesų praktiškai jau sukramtyta – tereikia pasiskaityti konkrečia pamoką, atlikti, kas rekomenduojama, pakalbėti apie tai siūlomu rakursu, vienokia ar kitokia forma tai reflektuoti ir... judėti toliau. Taip per ketverius metus (ir keturias knygas) pereinama visa istorija. Tuomet knygos vėl imamos nuo pradžių, tik vyresniems vaikams čia yra rimtesnės tų pačių temų užduotys. Taip visas keturias knygas verta pereiti tris kartus, vyresnėse klasėse prisimenant, kas jau išmokta, ir papildant žinias naujomis, tam vaiko amžiui tinkamomis. Tiesa, paskutiniajame tome susidursime su JAV, o ne Lietuvos istorija, bet tai, manau, kaip nors išspręsime laikui bėgant. Susipažinti su JAV istorija irgi visai pravartu, o Lietuvos istoriją galima bus įterpti. Jei, žinoma, mes taip herojiškai iki galo šia istorijos programa ir seksime. Jei trumpai – kuo ji ypatinga. Visų pirma tuo, kad joje į krūvą yra sudėti tiek bibliniai, tiek pasaulietiniai įvykiai. Viskas išdėliota chronologiškai, todėl labai lengva atrinkti, kas prie ko ir kaip tarpusavyje susiję. Taip pat, kaip jau u-siminiau, prie kiekviesnos temos yra užduotys, diferencijuotos pagal amžių. Taigi, tarkime, imant pirmąją knygą, kai vaikui 6-eri metai, 10 ir 14, temos kartosis, bet skirsis siūlomos veiklos ir klausimai, kuriuos vaikas turėtų pagal savo amžių kelti ir į juos atsakyti. Aptikau tik vieną trūkumą kol kas. Joje pačių ankstyviausių metų skaičiavimas (~5000-3000 m. pr. Kr.) neatitinka populiaraus Dž. Ušerio „Pasaulio analų“ skaičiavimo. Kita vertus, gal tai ir nėra taip jau svarbu – trūkumus visuomet galima paversti privalumu, ypač, jei vaikus norime išmokyti kritinio mąstymo. Tegul tad kelia klausimus ir jie (žinoma, kai kiek ūgtels), kodėl tos datos nesutampa...

To paties minėto minčių „susijungimo“ ir užsidegimo dėka internete susiradau Laiko linijose naudojamas figūrėles-paveikslėlius, kuriuos galima vaikams duoti spalvinti ir patiems klijuoti į Amžių knygą. Taip pat atsisiunčiau ir rekomenduojamo vesti užrašų (pratybų?) sąsiuvinio puslapius (jei siųsitės, deja, po vieną puslapį teks išsisaugoti, nes nuoroda į suarchyvuotą failą, deja, neveika). O kad nebūtų labai liūdna, išsiverčiau 19 pirmų puslapių į lietuvių kalbą. Dovanoju.

Na, o apsiginklavus visa reikiama medžiaga tolimesnei mūsų mokymosi namuose kelionei, galėjome pradėti ir pirmąsias pamokas. Prasidėjo pas mus jos nuo... pasaulio sutvėrimo.

Kadangi turėjau vis po ranka man kliūnantį prieš maždaug metus darytą popierinį pasaulio sutvėrimo kubą, nebesivarginom iš naujo spalvinti kito varianto. Tiesiog išardėm savo kubelį ir turimus paveikslėlius priklijavom. Tada dar sykį skaitėme Pradžios knygą. Tik šį kartą su vaikais į visą šią temą pasižiūrėjome ne kaip į informaciją, kas kada buvo sutverta ir kaip, bet per istorinę, geografinę prizmę: kur ir kada tai vyko. Na, Edenas, Tigras, Eufratas – kaip ir buvo girdėta. Bet ar vaikai žemėlapyje gali parodyti, kur tas Edeno sodas buvo?.. O ar žino vaikai, kokia prieš Tvaną ir Pelego laikus buvo žemė?.. Jau darosi įdomu, ar ne? Man tai taip... Tikiuosi, kad vaikams – irgi. Ta proga ėmiausi dar vieno darbo – tuščio žemėlapio, ant kurio galėtume patys piešti ir klijuoti viską, ką norime, piešimo. Pasiėmiau turimą mūsų žemėlapį, kalkinio popieriaus (rulonais galima gauti pirkti įvairiose dailininkų prekėse, rankdarbių parduotuvėse arba internete), juodą netepantį flomasteriuką ir po pusvalandžio darbo turėjau tai, ko man reikėjo. Dabar belieka pradėti jį „marginti“. Edeno sodas čia atsidurs pirmasis. 

Na, o kaip mums seksis toliau, sužinosite kitą kartą. ;)