Kada pirmą kartą Liutauras išgirdo Titaniko (Titanic) istoriją – nebeatseku. Gal prieš kokius metus? O gal kiek anksčiau? Matomai su Darium žiūrėjo youtub'ėj kokį video. Vieną iš daugelio, kuriuos kartu mėgsta žiūrėti apie įvairius daiktus, reiškinius ir įvykius. Nes žinote – kadaise buvo cunamių „banga“, o nuo cunamių pereiti prie skęstančių laivų ne taip jau ir sudėtinga... Žodžiu, neužfiksavau, kada ši istorija mūsų namuose įgavo pagreitį, bet kai jau įgavo, tai įgavo. Šios istorijos dėka, kaip jau buvau rašiusi, net piešti Liutauras pradėjo...
Titanikas skęsta. Vienas kaminas jau vandenyje.
Liutauras visą gruodį piešė, dovanojo savo piešinius draugams, smuiko mokytojai, mums. Nupiešė ir visą Titaniko istoriją vaizduojančią knygelę, iš Lego kartu statėm šį laivą, šešėlių teatre irgi juo buvo ne kartą „plaukta“, žiūrėjom ir patys ukrainiečių šešėlių teatro Verba spektaklį apie kelionę Titaniku, o finale Kalėdoms dovanų jam padovanojom nuostabią Steve'o Noon'o paveikslėlių knygą „Titaniko istorija“ .
Todėl kai edukaciniam šeimų projektui buvo pasiūlyta vandens tema, mums nereikėjo sukti galvos, kokią potemę pasirinkti. Buvo aišku – jamam laivus...
Į šią temą įsitraukėme visa šeima. Ėmę domėtis, kuo Titaniko katastrofa buvo tokia ypatinga, sužinojome, kad tai – toli gražu ne didžiausia žmonijos istorijoje įvykusi nelaimė. Tiesa, tokio dydžio laivas, kuris tuomet vadintas „nenuskandinamu“, buvo pirmasis tarp savo „pusbrolių“ – Olimpic ir Britannic lainerių (šie irgi neilgai teplaukiojo). Vien faktas, kad laivas, 1912 m. balandį išplaukęs į pirmąją savo kelionę, paskendo, buvo gana sensacingas. O šiais laikais, be abejonės, prie jo žinomumo prisidėjo ir filmas. Be abejo, mūsų šeimoje šis filmas buvo peržiūrėtas ne kartą.
Visgi, nepaisant Titaniko didingumo, dar didesnį įspūdį mums paliko mažai kieno žinoma istorija apie visų laikų didžiausią, t.y., daugiausiai žmonių gyvybių (virš 9000) nusinešusią laivo katastrofą. Ji ištiko lainerį Vilhelmo Gustlofo (Wilhelm Gustloff) vardu.
Todėl kai edukaciniam šeimų projektui buvo pasiūlyta vandens tema, mums nereikėjo sukti galvos, kokią potemę pasirinkti. Buvo aišku – jamam laivus...
I DALIS. Tai, ką mes sužinojome
Visgi, nepaisant Titaniko didingumo, dar didesnį įspūdį mums paliko mažai kieno žinoma istorija apie visų laikų didžiausią, t.y., daugiausiai žmonių gyvybių (virš 9000) nusinešusią laivo katastrofą. Ji ištiko lainerį Vilhelmo Gustlofo (Wilhelm Gustloff) vardu.
Liutauro refleksijos: Vilhelmas Gustlofas, gavęs „Hitlerio Titaniko“ pravardę, su trimis skylėmis šone ir povandeniniu, jį pamušusiu laivu... Naktis. Sninga.
Sužinoję apie Vilhelmą Gustlofą pasidomėjome, kokia buvo didžiausia ne karo metu įvykusi laivo katastrofa. Taip sužinojome apie „Azijos Titaniku“ pakrikštytą filipiniečių laivą Doña Paz (Donja Paz), kuris, likus keletui dienų iki 1987 metų Kalėdų plaukė į Filipinų sostinę Manilą. Laivas buvo perpildytas, ne itin atsakinga laivo įgula šventė ir nepastebėjo, kad į juos artėja vos 8 km/h greičiu plaukiantis tanklaivis, gabenęs naftos produktus. Panašu, kad ir jame niekas nebudėjo... Abu laivai susidūrė, tanklaivyje įvyko sprogimas, kilo gaisras, greitai persimetęs ir į keleivinį Donja Paz keltą. Tačiau net ir ne tai buvo didžiausia tragedija. Blogiausia buvo tai, kad į jūrą išsiliejo nafta, kuri, degdama plačiai pasklido aplinkui, palikdama žmonėms labai menkas galimybes šokti į vandenį ir bandyti gelbėtis. Didelė dalis žmonių sudegė pačiame laive, dalis, bandžiusiųjų šokti į vandenį, taip pat buvo praryti ugnies liežuvių, ir tik 26 Donjos Paz keleiviai bei 2 tanklaivio įgulos nariai išsigelbėjo bandydami šokti kuo giliau per ugnies liepsnas ir pranerti per tą visą liepsnojantį ugnies ežerą... Iš daugiau nei 4 tūkstančių išsigelbėjo vos saujelė...
Už akių užkliuvo Liutaurui ir kelto Estonija (Estonia) istorija, žinoma kaip didžiausia Europoje laivo katastrofa po karo. Ypač didžiulį įspūdį paliko jam tai, kad nelaimės priežastis buvo pasenę atsidarančio laivo priekį laikantys tvirtinimo elementai. Audringa jūra, 1994-ųjų rugsėjį besidaužydama į laivagalį, išjudino šias nepatvarias detales, visas laivo priekis atlūžo, ir šalta Baltijos jūra negailestingai pasiglemžė septynis su viršum šimtus žmonių.
Neliko nepastebėta ir Kosta Konkordija (Costa Concordia) – didžiausio kruizinio laivo nelaimė, nutikusi 2000-ųjų sausio 13-ąją. Žmonių čia žuvo palygint nedaug, tik 32, tačiau tai, kad laivas užplaukė ant seklumos ir gulėjo keletą metų pusiau pasviręs prie pat Italijos krantų, gal būt girdėjote net ir jūs. Šis kruizinis laivas, dukart platesnis ir daugiau nei dukart aukštesnis už Titaniką, talpino ištisą miestą...
Na ir pabaigai – turėjome pripažinti, kad net ir povandeniniai laivai skęsta. O kai tai įvyksta, kur tu, žmogau, bėgsi, kur šoksi, kai aplink tave – vien gelmės gelmės vandens... Tad prisiminėme povandeninio laivo Kursk K-141 istoriją. Laivas „paskendo“, jei taip galima būtų pasakyti, 2000-ųjų rugpjūtį Barenco jūroje vos per akimirksnį, sprogus jame buvusiai vandenilinei raketai. Niekas neišsigelbėjo... Nors 24-iems įguloms dar tarsi buvo šansas išsigelbėti. Deja, pagalba atplaukė pernelyg vėlai...
Čia mūsų trumpa pažintis su šiais šešiais laivais, apie kuriuos jums norėjosi papasakoti, baigiasi. O dabar – linksmoji dalis...
II DALIS. Ko per visas šitas laivų istorijas mes išmokome.
Kaip jau buvo minėta, Liutaurui ši tema buvo tikrai ne svetima. Tai buvo tema, kuria jis jau kuris laikas gyveno, į kurią kiekvieną dieną daugiau mažiau buvo pasinėręs, kurioje vis ką nors naujo norėjo atrasti, pamatyti, suprasti, paklausti... Ir, galvojant apie namų mokymą, manau, kad tokie momentai, kai vaikas yra kažkuo susidomėjęs, yra tiesiog aukso vertės... Tuoj suprasite, kodėl.
Jei aš pasodinčiau Liutaurą prie pratybų sąsiuvinio ir liepčiau surikiuoti skirtingo ilgio brūkšnius nuo trumpiausio iki ilgiausio – spėkite iš vieno karto: ar tai jam būtų įdomu? O jei jam paklausus, kuris iš tų laivų buvo ilgiausias, ar ant lapo nupieščiau visus laivus ir paraginčiau jį patį atrinkti?.. Skirtumas šioks toks yra? Man – akivaizdus.
Kai laivų ilgiai (o paskui ir kiti elementai) buvo išnarstyti, išgirdau kitą klausimą:
– Mamyte, o kuris laivas guli giliausiai nuskendęs?
Ar šešiamečiui labai aišku, jei pasakysiu, kad vienas guli keturių kilometrų gylyje, o kitas – 100 metrų gylyje? Turbūt ne?.. Todėl ėmiau ir supažindinau vaikį su diagramų „menu“, kurio pagalba galėjome vizualiai palyginti vienus skaičius su kitais.
Taip susipažinom su kilometrais ir metrais... Kad lengviau būtų suprasti, kiek realybėje tie keturi kilometrai ar 40 metrų, bandėm ieškoti pavyzdžių iš mūsų kasdienybės – vienas laivas nuskendęs tiek, kiek kartu sudėjus 12 televizijos bokštų būtų, kitas – kiek mums reikėtų eiti iki parduotuvės, iki miesto centro ir pan...
Kai kalba pasisuko apie tai, kiek koks laivas skendo, pasinaudojau proga supažindinti smalsuolį su laikrodžiais. Anksčiau tam nerasdavau patogių progų, nes sausi pratybų lapai su galybe laikrodžių, rodančių skirtingai pasisukusias rodykles, vaikui buvo absoliučiai neįdomūs ir šalti, atsieti nuo konteksto. Dabar gi viskas turėjo labai aiškų tikslą – parodyti, kada koks laivas skendo ir kiek tai truko laiko. Išdėliojau viską ant popieriaus ir pakabinau ant sienos.
Galima buvo kalbėtis apie daug ką – kuris laikrodis rodo ilgiausią skendimo trukmę, kurio minutinė rodyklė pasisukusi ant pusvalandžio, ant lygios valandos, ant ketvirčio prieš ir po...
– O pusvalandis tai kiek?.. – teiraujasi, norėdamas apčiuopti konkretesnę trukmę. O kadangi jau kuris laikas daug kur namie naudojame 15-os minučių smėlio laikrodį, kurio smiltelių išbyrėjimo trukmę vaikai pradeda suvokti, atsakau:
– Tiek, kiek reikia laiko, kad išbyrėtų du mūsų smėlio laikrodžiai.Matematika tęsiasi ir ten, kur mes skaičiuojame, kiek gi žmonių gyvybių nusinešė šios nelaimės...
Tuomet kalbame apie orą: dauguma šių laivų skendo šaltuoju metų laiku. Kada buvo šalčiausia? O šilčiausia? Kada ir kodėl lengviausia ir sunkiausia buvo gelbėti žmones? Ar tai turėjo įtakos išsigelbėjusių skaičiui?...
Pereiname prie geografijos. Žemėlapyje sužymime visas laivų skendimo vietas. Aptinkame, kad Estonija ir Vilhelmas Gustlovas skendo Baltijoje. Eureka!
– Mamyte, bet gi čia visai šalia mūsų!
O taip... O kuris laivas skendo toliausiai nuo mūsų?.. Donja Paz – Filipinuose... Čia, jei tik norėtume, galėtume leistis į taip vadinamą zuikių medžioklę. Gal kada ir pasileisime... Nes tokiu būdu ir apie Filipinus galėtume sužinoti, ir apie salas, ir apie greta esančius vandenynus ir dar daug daug ko...
Apie tai, kad laivus įklijavome ir į savo Amžių knygą, jau rašiau, taigi nesiplėsiu. Taip mes per šiuos laivus prisilietėme ir prie istorijos.
Tuomet Liutauras prisimena, kad Vilhelmo Gustlofo laivo pavadinimas sietinas su jo draugo Viljamo vardu. Bandau sakyti, kad tai ne visai tas pats vardas, bet Liutauras įtarus: kaip tai ne tas pats?.. Vilhelmas ar Viljamas – argi tai ne tas pats? Taip mūsų kalba pasisuka apie vardus, kurie yra tarsi tie patys, bet skiringose kalbose tariami ir rašomi skirtingai. Ir čia mes pasineriame į vardų variantus: Vilhelmas – vokiškai, Viljamas – angliškai, Giljermo – ispaniškai, Vilgelm – rusiškai... Vaikai kvatoja. Klausinėja manęs, kaip kokia kalba skambėtų jų vardai, jų draugų vardai... Ar begali būti geresnė užsienio kalbų pažinimo pamokėlė?..
Vėl žiūrim Titaniką...
– Mamyte, žiūrėk, čia muzikantai irgi groja smuiku, violončele...
Tikrai taip. Ir aš vėl lendu į internetą kaip koks seklys. Netrukus vaikams raportuoju:
– Jūs įsivaizduojate? Tas smuikas, kuriuo grojo tas smuikininkas (beje jo vardas – Wallace Hartley), po nelaimės buvo ištrauktas iš vandens! Кartu su visu natų ir smuiko dėklu. Žinoma, smuikas, pažeistas sūraus jūros vandens, nebėra tokios būklės, kuri būtų tinkama grojimui, tačiau pats faktas vaikus sužavi. Liutauras pareiškia išvadą:
– Na žinoma, jis juk medinis. Tai ir nenuskendo...
Čia mūsų muzikos tema nesibaigia. Liutauras jau kuris laikas prašė, kad sukurčiau jam dainelę apie laivus. Tąsyk galvojau, kad domina vaikiną skirtingos laivų rūšys, na, kažkas panašaus... Na tai ir sukūriau. Pagal vieną grojamą melodiją įdainavau... Visa laiminga padainuoju, o Liutauras žiūri rimtu veidu ir klausia:
– Mamyte, bet tai... o kur Titanikas?..
Bėda, bėda...
– Liutaurai, kas čia?
– Rutuliukas ir dubenėlis.
– O iš ko jie padaryti?
– Iš metalo.
– O metalas skęsta?
– Taip.
– O kaip tu manai – kodėl?
– Nes jis gi sunkesnis už vandenį, mamyte. Žiūrėk...
Vaikinas greitai užkemša kriauklę, prileidžia ją vandens, įmeta metalinį rutuliuką.
– Matai? – tarsi savaime suprantamą dalyką, patvirtina mano tyrėjas.
– Aha, matau. O tai dubebėlis irgi nuskęs? Jis gi taip pat iš metalo... – Bandau...
– Ne, jis nenuskęs, nes jo tik kraštai iš metalo. O vidurys – tuščias. Jame gi oras. O oras lengvesnis už vandenį, todėl neskęsta...
Tada imame daugiau metalinių rutuliukų ir stebime juos bedėdami į dubenėlį, kaip šis elgiasi – kiek reikia, kad imtų ir paskęstų...
Man pačiai visa tai ne mažiau įdomu nei Liutaurui... Tik aš tiek kantrybės nebeturiu, kiek jis turi. Aš jau palieku vonią, o jis dar žaidžia su vandeniu, skirtingo aukščio ir pločio metaliniais indeliais, rutuliukais...
Galiausiai kalbamės apie tai, ką reikėtų daryti, jei taip nutiktų, kad tektų plaukti laivu ir gelbėtis, jei jis skęstų?.. Vaikai skuba pasakoti vienas per kitą:
– Reikėtų ieškoti gelbėjimo valčių arba šokti iš laivo į vandenį. Aj, pirmiausia gi, Magdute, gelbėjimo liemenes reikia apsivilkti. Kad nenuskęstum. Ir, jei yra, vilnonių rūbų turėti. O geriausia tai, jei turėtum naro kostiumą, tai jį apsivilkti, nes jis šilumą laiko... Ir nenuskęstum...
– Ir dar bėgti iš laivo, kuo aukščiau. Kad nepaskęstum laive.
Ir liekame apmąstymuose – ar galėjo laivų kapitonai ar jų įgulos nariai padaryti ką nors, kas būtų apsaugoję juos visus nuo tų nelaimių?.. Įdomu pastebėti, kad vaikai iš karto sumoja, ką atsakyti. Taip, Titaniko kapitonas galėjo pasirinkti saugesnį maršrutą, ten kur nėra ledkalnių. Ir neplaukti taip greitai. Vilhelmo Gustlofo įgula padarė klaidą, kad atsiliepė į klaidingą signalą su prašymu rūke uždegti žibintus, neva padėsiančius išvengti susidūrimo. O ir iš uosto buvo galima išplaukti vėliau, tik tuomet, kai būtų gavę palydą, galėjusią apsaugoti nuo neprašytų svečių. Donjos Paz bei su juo susidūrusio tanklaivio kapitonai buvo neatsakingi ir paliko laivus be priežiūros. Estonijos keltas nebuvo gerai apžiūrėtas inžinierių prieš išplaukiant. Kosta Konkordija taip pat nukentėjo dėl beatodairiško pasitikėjimo navigacija, Kursko įgula išplaukė nesusipažinusi su jų laive esančia įranga... Pakeisti kažką visada galima, tačiau ar visada yra taip lengva nuspręsti, kas yra teisinga, kaip lengva padaryti tai žiūrint iš šono?.. Visgi vaikams atrodo atsakymas paprastas: kapitonai turėjo pasirinkti kitaip, nei pasirinko... Taigi ši tema – dar ne kartą, manau, grįš. Nes viskas nėra taip vienpusiška mūsų ir kitų žmonių pasirinkimuose, kaip gali atrodyti, ar ne?..
Čia gi vėl fantazijas papildome skaitomomis knygomis. Biblioteką eilinį kartą peršukavau, tačiau apart piratų ir enciklopedinio pobūdžio knygų apie jūras ir jos gyventojus man bibliotekininkė negalėjo nieko geresnio pasiūlyti. O man reikia „rimtų“, „gyvų“ knygų... Apie jūras, laivus, nuotykius ir kitas paslaptis... Namie turim A. Každailio „Laivus ir jūrininkus“, tačiau kiek iš savo vaikystės pamenu, mane ji tik ankstyvoje paauglystėje pradėjo kabinti... Tad į knygų apie laivus paieškas leidausi pati. Pirma – internete, paskui – senų knygų knygyne. Ir, žinokit, nustebau, radusi ne taip jau ir mažai. Dalinuosi. Nepažadu, kad tai geriausia, kas yra išleista. Tai – daugiau mano bandymas į krūvą sudėti tai, nuo ko galima būtų atsispirti...
Mažiausiems:
- Džeronimas Stiltonas. Nuskendusio lobio paslaptis. 2013, Baltos lankos.
- Kęstutis Kasparavičius. Povandeninės istorijos. 2013, Nieko rimto.
- Antonia Michaelis. Nuotykiai Amerlyje. 2009, Alma littera.
- Scot O'Dell. Mėlynųjų delfinų sala. 1998, Lietus.
- Jonas Svensonas. Jūroje ir salose. 1976, Vaga. Iš serijos „Prano Mašioto knygynėlis“.
Beje, ji ir versta paties P. Mašioto. Knygelėje du pasakojimai. Vienas jų – apie dviejų draugų (11 ir 13 metų) kelionę iš Kopenhagos į Malmo uostą nedideliu burlaiviu. Kitas pasakojimas apie kitą judviejų kelionę sausuma. Pastarojopasakojimo dar neskaitėm. Pasilkom kitoms temoms. Bet jau pirmoji... Mmm... Pasaka, kaip gera ją buvo skaityti. Tokią literatūrą aš va suprantu... Skaitai, ir miela malonu. Tiesa, kadangi knyga senoka, joje yra keletas jau pasenusių žodžių (pvz., kūlynai vietoj krūmynų ar žiemiai vietoj šiaurės) ir gal ausiai kiek keistesnių sakinių struktūrų, tačiau tai visai netrukdo. Gal net, sakyčiau, kaip tik praturtina. - Vladimiras Liovšinas. Kapitono Vieneto fregata. 1971, Vaga. (turėtų patikt mėgstantiems matematiką)
- Gunaras M. Magnus. Berniukai iš Lingeirio. 1962, Valst. grožinės literatūros leidykla.
Labai gerai pažinčiai su Islandija. Atvartuose net Islandijos žemėlapių esama!
Vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams:
- Viljamas Blai. Maištas jo didenybės laive Bounty. 2009, Alka, serija IDK (Iliustruota didžioji klasika).
- Robertas Lujis Styvensonas. Pagrobtasis. 2002, Alka, serija IDK.
- Robertas Lujis Styvensonas. Lobių sala. 2000, Alka, serija IDK; 2016, Nieko rimta
- Radjardas Kiplingas. Drąsusis kapitonas. 1999, Alka, serija IDK.
- Frank Peretti. Spąstai jūros dugne. 2001, Kaunas, Sidabrinis trimitas.
- Frank Peretti. Išsigelbėjimas iš Vandenio salos. 1999, Kaunas, Sidabrinis trimitas.
- Jurijus Ivanovas. Salos Horizonte. 1989, Vyturys.
- Borisas Žitkovas. Jūros istorijos. 1987, Vyturys.
- Jurijus Zbanackis. Jūrų Žuvėdra. 1962, Valst. grožinės literatūros leidykla.
Vidutinio ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams:
- Žiulis Vernas. Penkiolikos metų kapitonas. 2014, Aukso pieva.
- Aleksandras Muranovas. Žydrieji žemės kaspinai. 1988, Vyturys. Serija „Noriu žinoti“.
- Vladas Portapas. Apie Tvaną ir Atlantidą. 1987, Vyturys. Serija „Noriu žinoti“.
- Gecas R. Richteris. Laivai, žmonės, tolimi kraštai. 1965, Vaga. Serija „Drąsiųjų keliai“
- Bill Niven. Svajonių laivas. Wilhelm Gustloff. 2015, Briedis.
- Rūta Šepetys. Druska Jūrai. 2016, Alma Littera.
III DALIS. Duoklė Magdei
Magdė mūsų projekte dalyvauja saikingai. Na taip, ji irgi žiūrėjo „Titaniką“, ji irgi žino tų visų laivų pavadinimus (kur nežinosi, kai jie skamba ko ne kas dieną), tačiau tai – tikrai ne jos tema... :) Todėl galvodama, kas jai šiose istorijose būtų įdomu, pirmiausiai prisiminiau Titanike regėtą aprangą. Kartu su malonumu peržiūrėjome filme regėtus pagrindinės veikėjos Rouz suknelių kolekciją. Liutaurui irgi buvo visai įdomu, tik jis pasiteiravo, ar yra ir Džeko kostiumų kolekcija. Taip mūsų pokalbis pakrypo į tai, kad skirtingo luomo žmonės dėvi skirtingus rūbus, o Džekas, kaip trečiosios klasės keleivis teturėjo vienus rūbus. Na ir dar tuos, kuriuos jam paskolino maloni keleivė, idant šis galėtų prisijungti prie prabangios vakarienės...
Žinau, kad Magdei būtų patikę dar ir į kitas Titaniko aprangos bei stiliaus detales pasinerti, bet aj, galvoju, gal dar tegu ūgteli mergina... :D Nes youtube'as tai tiesiog lūžta nuo šių dalykų... :)
Kaip kompensaciją šia tema pasirinkome verčiau į A. Vasiljevo parodą „Vaikų pasaulis. XVIII–XX amžius“ nueiti... :) Bet vėl tas gripas – pakišo koją, tad atidėjom šiltesniems orams.
- - - - -
Toks štai gavosi mums kompleksinis laivų (ir ne tik) tyrimas. Angliškai tai vadinama „Unit study“. Lietuvišku atitikmeniu dar nesidomėjau. Gal teminis dalyko studijavimas? Kontekstinis ugdymas?.. Ar kaip panašiai?.. Kaip ten bebūtų, aš jaučiu, kad tiek man, tiek vaikams bent jau kol kas tokia mokymosi forma limpa labiausiai. Aš, kaip mėgstanti bėgioti paskui zuikius, jaučiu didelį entuziazmą staigiai atkasti kokios informacijos ar sugalvoti kokį susijusį eksperimentą, vaikams gi viskas tampa tarsi viena iš kito išplaukiančia medžiaga, nekeliančia klausimų, ar čia mes žaidžiame, ar mokomės, ar ką dar sudėtingesnio darome... Todėl užskaitau šio mėnesio projektą ir jo temą kaip vieną iš tų, kurias saugosiu savo atmintyje kaip pavyzdį, ką galima padaryti su vaiko entuziazmu ir keliais laivais..
IV DALIS. Žiupsnelis statistikos
Šiaip didelio tikslo išsaugoti šiuos skaičius neturiu, bet jei kartais jūs sugalvotumėte su vaikais taip pat pasidomėti šių laivų istorija, gal pravers, nereikės po dalelę knaisiotis ir ieškoti atskirai.
Kuo įžymi nelaimė
Titanikas – Didžiausias tuo metu laivas, išplaukęs pirmąjį ir paskutinįjį kartą, statytas kaip neskęstantis laivas.
Vilhelmas Gustlofas – Didžiausia laivo katastrofa istorijoje. Nutiko karo metu.
Donja Paz – Didžiausia laivo katastrofa ne karo metu.
Keltas Estonija – didžiausia laivo katastrofa Europoje po Antrojo pasaulinio karo
Kosta Konkordija – Didžausia kruizinio laivo avarija
Kurskas K-141 – paskendęs povandeninis laivas
Kada
Titanikas – 1912 balandžio 14-15 naktį.
Vilhelmas Gustlofas – 1945 m. sausio 30-ąją
Donja Paz – 1987 m. gruodžio 20 d.
Keltas Estonija – 1994 rugsėjo 28 d.
Kosta Konkordija – 2012 sausio 13 d.
Kurskas K-141 - 2000 rugpjūčio 12 d.
Kiek plaukė / žuvo / išsigelbėjo žmonių
Titanikas – plaukė 2207 (891 komandos narys ir 1316 keleivių) / išsigelbėjo 705 žmonės.
Vilhelmas Gustlofas – plaukė 10 582 / žuvo 9343 žmonės, iš jų – apie 3000 vaikų. Išsigelbėjo tik 1252 žmonės.
Donja Paz – plaukė 4386 žmonės / išsigelbėjo tik 24
Keltas Estonija – plaukė 989 žmonės (803 keleiviai ir 186 įgulos nariai), / išgelbėti 137 žmonės (94 keleiviai ir 43 įgulos nariai)
Kosta Konkordija – Plaukė apie 4000 keleivių / 32 žuvo
Kurskas K-141 – plaukė 118 / žuvo 118
Per kiek laiko paskendo
Titanikas – 23:40 - 02:20 – per 2 val. 40 min.
Vilhelmas Gustlofas – ~21:00-21:50 – 50 min.
Donja Paz – 22:30-00:30 – per 2 valandas
Keltas Estonija – 01:00-01:50 – 50 min.
Kosta Konkordija – 21:45- 3:45 – 6 valandos.
Kurskas K-141 – 11:29-11:30 – per 1 minutę
Kokio ilgio buvo laivas
Titanikas – 270 m
Vilhelmas Gustlofas – 208,9 m / S-13 – 77,8 m
Donja Paz – 93 m / tanklaivis – 51,7 m
Keltas Estonija – 157 m
Kosta Konkordija – 290 m
Kurskas K-141 - 154 m.
Kur laivas plaukė, kur įvyko nelaimė
Titanikas – Southamptonas - Niujorkas. Atlanto vandenynas.
Vilhelmas Gustlofas – Gdynės - Kylis. Baltijos jūra.
Donja Paz – Leyte sala - Manila. Filipinų salos, Sibujano jūra.
Keltas Estonija – Talinas - Stokholmas. Baltijos jūra.
Kosta Konkordija – Italija, Palermas, kruizas po Tirėnų jūrą. Greta Džilijos salos
Kurskas K-141 - pratybos. Barenso jūra
Nelaimės priežastis
Titanikas – Kapitono ambicija plaukti trumpiausiu, bet ne saugiausiu keliu. Susidūrė su ledkalniu, buvo per mažai gelbėjimosi valčių – dalį jų pašalino, kad tilptų kuo daugiau žmonių. Ledkalnis dešiniojo laivo borto apačioje pramušė 90 metrų skersmens skylę, pažeisdamas iškart penkis hermetiškus skyrius.
Vilhelmas Gustlofas – buvo pašautas trijų sovietų povandeninio laivo S-13 torpedų. Laivas išplaukė iš Gdynės uosto be palydos, gavę klaidingą radijo pranešimą, jo nepatikrinę įjungė prožektorius, išduodančius laivo buvimo vietą.
Donja Paz – įgulos neatsakingumas, leidžiant laivui susidurti su tanklaiviu. Gaisras abiejuose laivuose.
Keltas Estonija – jūroje siautė audra, vėjo greitis buvo apie 20 metrų per sekundę, dėl bangų ir vandens slėgio kelto priekinis skydas atitrūko, vanduo pradėjo plūsti į automobilių denį. Manoma, kad situaciją pablogino dar ir tai, jog keltas plaukė per dideliu greičiu. Nuo į denius patekusio vandens keltas pasviro ir pradėjo skęsti.
Kosta Konkordija – dėl kapitono užgaidos nukrypo nuo kurso ir užplaukė ant seklumos šalia Džilijos salos.
Kursk K-141 – sprogo vandenilio peroksidu užtaisyta torpeda, su kurios veikimu įgulos nariai nebuvo supažindinti išsamiai.
Kokiame gylyje laivo liekanos
Titanikas – 3800 m
Vilhelmas Gustlofas – 42-44 m
Donja Paz – 545 m
Keltas Estonija – 70-80 m
Kosta Konkordija – apie 10 m
Kurskas K-141 - 100 m
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą