Kasdienės spalio smulkmenos

Yra tokių veiklų, kurios kaip ir per daug nenusipelno atskiro įrašo, bet mums patiems yra labai mielos ir to, kurias norisi užfiksuoti ateičiai. Tad prabėgant – nedidelis reportažas...

Senokai knietėjo mums nusipirkti IKEA'joje tuos išsilydančius karoliukus. Kurį laiką galvojau, kad vaikai juos paprasčiausiai išmėtys, išbarstys, ir iš mano gerų norų beliks prisiminimai. Tačiau surizikavau. Magdės gimtadienis buvo tam labai gera proga, taigi įsigijome. Kol vaikai įsidrąsino sava kūryba užsiimti, „žaidžiau“ daugiausiai, žinoma, aš. Pinterest'e prisižvejoję visokių idėjų kartu dėliojom (vaikai atrinkinėjo konkrečių spalvų karoliukus, aš juos į vietą rikiavau), galiausiai pasitaikė mokytojo diena, tai ir Muzikos namelį, kuriame smuiku mokomės groti, išdėliojom, mokytojai padovanojom...

Tada sekė visokios mašinėlės, laivai, pakabukai, širdelės ir visokie mažmožiai, jau ir pačių vaikų dėlioti bei lyginti (Liutaurui iššūkis, Magdei vis dar svajonė). O ir mano baimės, kad vaikai juos išbarstys, nepasiteisino – iki šiol dėžutėse tvarkingai karoliukai gyvena, nors į juos ir bandė kėsintis kartą į svečius užklydę draugai... Žodžiu, jei dar nesate bandę, rekomenduojame. ;) 

Vaikai auga, ir jų žaidimai darosi vis sudėtingesni ir įdomesni. Štai vieną vakarą, betvarkydami žaislus, keikėme kiniečius, kurie šiais laikais gamina tooookius nepatvarius žaislus, kad baisu! Kur matyta, kad vos ne pusšimtį eurų kainuojantis babytės dovanotas džipas vos po poros dienų buvo jau nulūžusiu ratu... Na taip, berniukai tuo džipu žaidė ne į pūkus juos vyniodami, bet džipas juk ir turėtų atlikti savo paskirtį, tiesa? Per purvynus važinėti, įvairius kliūčių ruožus įveikti... Žodžiu, iš principo dar veikiantis daiktas buvo pasmerktas gulėti kampe be vieno rato, kol tėvelis pasiūlė jį išardyti ir radijo bangomis valdomą mechanizmą panaudoti kitur... Taigi, vaikinai ėmėsi darbo. Kam džiaugsmo ardant buvo, o kam – važinėjant nauja kartonine šio žaislo versija. Ir nors joje tebuvo ratai ir „dugnas“, džiaugsmo ir gerų emocijų jis dovanojo turbūt šimteriopai net daugiau nei išdailintas plastikinis korpusas...

Nuvaryt į lovą vaikus, kai po grindis rieda vikrusis ex-džipas,
misija beveik neįmanoma... :)

Kitas smagus projektas pasitaikė netikėtai po to vakaro, kai kaimynų berniukas Ugnius atitempė nežinia iš kur keletą kartoninių dėžių. Iš namų į lauką tuoj iškeliavo lipni juosta, peiliai, žirklės, ir komandinis darbas įgavo pagreitį. Berniukai sukonstravo namelį, kuris, aišku, keliavo nakvoti pas mus, o paskui jau pagavo Liutauro fantaziją. 

Namelis virto laivu, o aš buvau priversta jam net ir veikiantį vairą padaryti. Pradžioje buvo sumanymas daryti Titaniką, mat pas mus jis vis dar ant bangos, bet paskui jis virto tiesiog garlaiviu...

Laivų tematika buvo persikėlusi ir į „šešėlių teatrą“ – čia kaip visada didelė konkurencija dėl scenos – kam Titanikas, kam šiaip šokiai ir kitokia plastika rūpi...

Na ir, žinoma, koks ruduo be kaštonų... Prisirinkom jų Karo technikos muziejaus kieme – ten du didžiulius kaštonus nužiūrėjom dar vasarą – ten jų nors vežimu vežk... Nerado kurį laiką jie namuose vietos, tai paskui nusprendėm a la vainiką rudeninį padaryti. Kažkas gavosi bendrom jėgom, bet, žinokit, ne ilgam. Nebandykit kartoti, geriau. Karšti klijai kažkaip ne ypatingai gerai mums klijavo tuos kaštonus. O ir svorio gal jų nelaikė. Nors keliskart klijavom ir visaip kaip stiprinom, vis tiek galiausiai jis mums į atskiras dalis pasidalino... Na bet bent atminimui nuotrauka liko. :)

Na ir, žinoma, nors ir minimaliai, bandome palaikyti šiokią tokią akademinę formą. Turiu pasakyti, kad mums labai pasiteisino Opa-Pa pratybos. Bandome išlaikyti 2-3 lapų per dieną ritmą, nors ne kasdien pavyksta visgi prisėsti. Kita vertus, vis tiek iriamės į priekį, ir per spalio mėnesį spėjom padaryti tiek, kiek buvome užsibrėžę. Smagu matyti, kaip pradžioje nepaklusniai keverzojęsi skaičiai pagaliau pasidavė, o ir dailyraštis mažais žingsneliais grįžta į tą fazę, kokią buvome pasiekę prieš vasarą.

Simetrijos pamokos su veidrodžiu...

Kai kas savarankiškai, kai kas kartu – bus ką prisiminti...

Retsykiais šalia to pasiimame ir savo mėgstamą „Labas raide“ knygą, judam ir čia į priekį. Ir nors veidrodinių raidžių fazė vis dar išlenda į dienos šviesą, tobulėjam ir čia... Labai įdomu stebėti, kaip žingsnelis po žingsnelio pasiduoda tiek raidžių rašymas, tiek fonetinis suvokimas.

Visgi labiausiai dar traukia raidžių vedžiojimas – po visų homechooling'o konferencijų daug ką permąsčiusi suvokiau, kad Liutaurui labai svarbu matyti vizualų visa ko pavyzdį. Tad tegul vedžioja, tegu formuojasi tie raidžių ir skaičių vaizdiniai jo galvoje. 

Kitas įdomus pastebėjimas buvo apie berniukų poreikį judėti mokantis. Pasirodo, berniukams labai svarbu į mokymosi procesą įtraukti stambiųjų raumenų grupių darbą. Todėl net toks elementarus dalykas, kaip pasirinkimas tarp sėdėjimo ar stovėjimo besimokant, jiems yra labai svarbus. Ir tai pati pastebėjau: Liutaurui pasiūlius atsisėsti ir ką nors parašyti, jis dažniausiai atsisako, pareikšdamas, kad stovint jam patogiau. Tuo tarpu mokykloje daugumą berniukų pasodinus už suolų ir liepus sėdėti, jų smegenys pagrinde ir sprendžią pagrindinį klausimą: kaip išbūti sėdint, kai visas kūnas tam priešinasi... Vietos pačiam mokslui galvoje nebelabai ir lieka...

Draugui dovana. Kaip gi neužrašysi, nuo ko...

P. S. vieną vakarą (mes – „pelėdos“, tad dažnai svarbiausi dalykai mūsų namuose vyksta vakarop), kol ruošiau vakarienę, pavedžiau tėveliui su Liutauru atlikti tos dienos užduotis. Negalėjau nenufilmuoti... :)