Esu spontaniškas žmogus, ir dažniausiai labai atvirai priimu netikėtai ateinančius į mano gyvenimą pasiūlymus. Todėl kai penktadienio vakarą gavau draugės žinutę, kurioje ji prašė priimti į kompaniją rytojaus rytą jos vaikus, džiaugsmingai sutikau – draugija mums visada į naudą. Ir džiaugsmo iš tiesų buvo ne man vienai.
Tačiau vis gi pradėsiu nuo savęs, nes tos dienos dėka supratau, kokie paaugę yra visi vaikai. Jei dar prieš metus būtų reikėję sukti galvą, kad vaikai mažiau ar daugiau nenuobodžiautų, šįsyk jie patys pilnai valdė situaciją – man tereikėjo stebėti ir žavėtis, kaip jie visi nuostabiai rezga žaidimų scenarijus ir derybinius planus („meskime burtus“... „ne, balsuokime!“... „Bet juk tu jau pažaidei su šia mašinėle, todėl dabar Svajūnės eilė!“ ir pan.). Pradžioje galvojau, kad merginoms gal pasiūlysiu ką nors kartu pasiūti, jau traukiau medžiagas, bet labai greitai supratau, kad joms ir be mano pasiūlymų labai smagu, todėl pasistengiau nesikišti.
Čia mums labai tiko didžiulis reklaminio stendo lapas – tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pasipainioję, su Liutauru praeitą savaitę stotelėje belaukdami troleibuso gavome šį lobį (štai kaip automobilio gedimas išėjo mums į naudą!), kurio viena pusė greit buvo papuošta gigantišku Titaniko piešiniu, kitądien jam ant viršaus nugulė kūnų apvadai, įvairios kitos gėrybės, tačiau antroji pusė buvo vis dar beveik tuščia (patinka man reklamos vos su vienu užrašu). Štai ji ir suviliojo Svajūnę, o paskui ir likusius vaikus.
Mados reikalu tapo pasigaminti gigantiškus „mobiliuosius telefonus“ ir dekoruoti juos lipdukais bei piešiniais. Saviškį, uoliai suvyniotą, Svajūnė net namo išsivežė. :)
Berniukai, kuriems pabodo tvirtovėje lindėti, patraukė į lauką. Ir nors kitų kaimynų berniukų jiems į lauką išvilioti nepavyko, jie ir dviese visai smagiai ten žaidė.
Per tą laiką sudžiūvo mūsų kultinės mašinėlės neseniai lūžęs ir dabar mano vėl suklijuotas ratas, tad vaikų laukė naujos atrakcijos. Reikėjo matyti, kiek džiaugsmo gali kelti vaikams paprastas kartono gabalas su lipnia juosta prilipintu važiavimo mechanizmu (valdomu radijo bangomis). Čia vyko ir didžiosios derybos, kas po ko valdys mašinėlę, kam kiek laiko liko (odė smėlio laikrodžiui), kam kas galima ir negalima.
Galiausiai draugija kiek pavargo, praalko, todėl užkandus sėdo atsipūsti. Čia ir vėl pravertė derybinis menas: kokį filmuką žiūrėti. O kodėl tą, o ne kitą? Nes tą būtent nori žiūrėti trys vaikai iš keturių! Bet kai kam tai neatrodo stiprus motyvas... Patikėkit, iš šono buvo labai smagu klausytis, kaip randamas sprendimas. O rastas jis buvo. Ir netgi niekas nesusipyko – atvirkščiai. Laimėjo draugystė... Ir dar kokia! Atskirų kėdžių nereikia, nes draugai mielai pasidalins viena! O taip, didieji skaitytojai, – mokykitės :))
Galvojau, kad diena eis lėčiau, todėl buvau numačiusi galimybę su vaikais nuvykti į Technikos muziejų, tačiau taip jau gavosi, kad mūsų tėtis kiek pasivėlino grįžti iš darbo namo, todėl primetėm, kad nebeverta verstis per galvą, juo labiau, kad ir vaikams daug patrauklesnė idėja buvo tiesiog išeiti pasivaikščioti.
Patraukėme į parką. Ten vaikai kiek pasisupo, pačiuožinėjo, aplinką patyrinėjo, o tada leidomės savo svečiams mūsų mėgstamų kapinaičių aprodyti – juk joms neprilygs jokia žaidimų aikštelė... Juo labiau, kai kapinaitės senos, su daugybe apleistų koplytėlių, nebežinomų ir labai gerai žinomų šeimų kapų. Oginskių šeimos kapas – įdomiausias. Ta koplytėlė, tarsi koks namelis su savo „kiemu“, žadina vaikų vaizduotę, jie tuoj žaidžia, kad čia jų namai, įeinant čia reikia pasibelsti, štai man tenka sargybinio rolė, greta esanti kapavietė jų vaizduotėje virsta viešnioms aprodomu ūkiniu pastatu, garažu, tvirtove... Merginos tvarko po vėlinių vėjo išnešiotas tuščias žvakes, iš nukritusių lapų kuria ant akmenų piešinius – gyvenimas verda... O aš stebiu ir toliau žaviuosi tuo laisvu, į tolimiausias keliones nuvedančiu vaikų žaidimu...
Diena jau eina vakarop, jau štai ir vakarienė, jau ir svečių atvažiavo tėtis pasiimti, bet skirtis niekas nenori, vaikai išsitraukia dar Lego, konstruoja, fantazuoja, belieka mums, suaugėliams, užsikaisti arbatos, pasišnekučiuoti – tebūnie. Nes tokia kompanija – tikrai smagu!
Todėl kitąsyk, jei jums netikėtai kas paskambins ir įsiprašys į kompaniją, nesukit galvos, kad galbūt nesutvarkyti idealiai kambariai, kad gal neturit jokio iš anksto pasiruošto plano, „O-ką-gi-su-jais-reikės-veikti?“, nes patikėkite – dažniausiai pati diena savyje turi daug daugiau, nei mes galime suplanuoti, numatyti, sukramtyti. Kai žaidžia vaikai, atsitraukime, stebėkime, mokykimės, mėgaukimės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą