Planavimas... Žodis, kuris mano žodyne ir gyvenime laaabai sunkiai skinasi kelią į šviesą... Pamenu, kad kiek vaikystėje bebandžius esu laikytis kažkokių tai dienotvarkių, planų, tai žlugdavo maždaug po savaitės... Kita vertus, kai apie tai galvoju, gyvenime viskas nori nenori ima spręstis – ateina į jį tam tikri žmonės, po ranka atsiranda tam tikros knygos, ir, žiūrėk, tu jau suki tuo keliu, koks nepramintas jis beatrodytų... Tai štai taip ir aš – tai netikėtai kieno tai parekomenduotame video reportaže (kurį ėmei žiūrėti visai ne dėl to, o dėl molio-šiaudų namo) išgirsti moterį, kalbančią apie iš vaikystės atsinešamus blokus, kurie trukdo mums iš naujo pažvelgti į savo gyvenimo situacijas, tai, žiūrėk, lyg tyčia čia ir dabar galinga Homeschooling'o konferencija praūžia, tai draugė ima ir atsiunčia šūsnį elektroninių knygų, kuriose turtų turtai apie tą patį planavimą... Belieka atsispausdinti svarbiausias, susirišti ir leistis į kelionę...
Nori nenori – kai Mahometas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahometą, kaip sakoma...
Žodžiu, pastarąjį mėnesį mano galvoje, namuose ir visuose kitose kertėse bandė įsikurti planavimas. Iš pradžių tikrai nežinojau, ko imtis, tai pradėjau nuo baldų perstumdymo. Jums taip nebūna? Kažkur girdėjau, kad labai padeda išjudinti mintims. :) Tai va, perstumdžius baldus, ėmiausi smulkesnių dalykų. O jų buvo tiek daug, kad pradžioj nežinojau, nuo kurio galo viską pradėti. Daiktų daug, jie visi skirtingi, beliko tiesiog imti ir ant popieriaus išguldyti, ką turiu ir ko iš tų daiktų noriu: mano užrašai, parankinės knygos, knygos, skirtos vaikų mokymui, vaikų pratybos, įvairios mokymosi priemonės, popieriai, spalvinimo ir lipdukų knygelės, bibliotekos knygos ir t. t. ir pan... Kai jau atrodė, kad neįmanoma sugaudyti galų, pradėjau nuo svarbiausio – įvertinau tai, ką turiu (stalčiai, lentynos, knygų komoda, ofisinės lentynėlės) ir kokiems daiktams kur būtų patogiausia (ar stalčiuose, ar lentynose, o gal kitame kambaryje?..) Ir, nepatikėsite – viskas kažkaip natūraliai ir susidėliojo. Ir – mano didžiai nuostabai – tilpo. :) Netgi ta gausybė pratybų medžiagos Liutaurui ir Magdei sutilpo į jiems asmeniškai išskirtus stalčiukus. O ir buvo labai sveika atskirti jas vienas nuo kitų, nes kai buvo krūvoj, blaškiausi ir aš, ir vaikai...
Kitas labai man svarbus žingsnis buvo išskirti lentynėles, skirtas mano pačios užrašams bei medžiagai, susijusiai su konkrečiais mokomais dalykais – kad visada po ranka būtų ne vienoj krūvoj, kurioje viskas susimakaluoja, bet atskirai, tvarkingai ir organizuotai (vis klausiu savęs, ar ilgam, bet viltis juk turi būti, ar ne? :)
Taigi, kai jau ir tai buvo įveikta, netgi įsigijau Eglės patarimu lankstų segtuvą ir susikaišiojau ten visus reikalingus man planus. Labai neblogi man pasirodė segtuvai permatomais viršeliais – tuomet jų net atvertinėt nereikia, norint užmesti greitai akį į savaitės planą.
Atrodo, kaip ir nieko ypatingo, tiesa? Tikrai taip – nes sunkiausia dalis prasideda dabar – visų tų planų laikymasis... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą