Prieš porą dienų po vienu iš Youtube video įrašų radau komentarą, teigiantį, kad eksponuoju savo vaikus prieš visą tautą, pasaulį ir Dievą. Ir kad tai yra gėda. Komentaro autorius teigia puikiai žinantis, kaip viskas vyksta iš vidaus, dėl ko man turėtų būti dar didesnė gėda...
Ir aš pradėjau galvoti... Tai rašo vartotojas, susikūręs savo paskyrą prieš porą savaičių – greičiausiai net ne savo vardu. Ir, juo labiau, mano situacijos, kad ir ką beteigtų, „iš vidaus“ nežino... Nes kaip kas yra „iš vidaus“, žinome tik mes patys. O visi kiti žino tik tiek, kiek jie apie tai sprendžia žiūrėdami iš savo varpinės...
Nelaimingų, pavydžių ir neturinčių kur pasireikšti, nesijaučiančių mylimais, nepastebėtų ir neįvertintų žmonių, deja, pilnas internetas... Todėl komentarą tiesiog ištryniau.
Visgi tai mane paskatino prisiminti ir kitoms UŠ šeimoms priminti dalykus, kurie kasdienybėje pasimeta ir kurie kitu atveju gali labai nesunkiai demotyvuoti ar versti suabejoti savo pasirinkimais.
Gyvenime visada stengiuosi vadovautis principu „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“. Ir atvirkščiai – „Daryk kitiems tai, ką nori, kad darytų tau“. O kadangi mane gyvenime yra įkvėpę labai daug „vaikus eksponuojančių“ šeimų, kurios savu laiku suteikė ir drąsos, ir nebijojimo eksperimentuoti, ir leidusios išsigryninti savo kelią, tai, jums leidus, pratęsiu, ką dariau iki šiol...
...tuo pačiu pasidalindama ir kitomis mintimis, kurios, tikiuosi, įkvėps ir jus, jei kada susidursite su vienokiais ar kitokiais neigiamais „trolių“ komentarais socialinėje (ir ne tik) erdvėje.
Taigi – kai gyvenimas įmes tave į abejonių ar kieno nors vertinimo iš šono verpetą, visada prisimink:
Buvo metas, kai pavydėjau žiūrėdama į vieną šeimą, kurios vaikai yra nepaprastai verslūs, iniciatyvūs, pilni azarto ir užsidegimo nuolat ką nors daryti – gaminti vienokius ar kitokius produktus, juos pardavinėti, savarankiškai vystyti savo verslą ir pan... Vis klausdavau savęs, ką darau ne taip, kad mano vaikai viso to nedaro... Kodėl jie nepasiekia tos mano užkeltos jiems lūkesčių kartelės... Kol ta pati tų vaikų mama man vieną kartą neatvėrė akių, leidusi suprasti, kad mano vaikai tiesiog nėra tokie, kokie yra jos vaikai. Ir kad ne aš darau kažką ne taip, o kad tiesiog mūsų šeima yra KITOKIA. Ir lygintis su kitais – taip pat beprasmiška, kaip ginčytis, kuo geriau būti – žuvimi ar beždžione...
Kiekvienas turi savo vietą po saule, todėl pirma, ką turi padaryti (sena kaip pasaulis tiesa) – nelyginti savęs su kitais. Ir kad tau yra duoti būtent tokie vaikai, kurie reikalingi TAU. Tokie, kurie mokys tave kautis su savais, o ne su kaimynų drakonais... Ir tai yra unikali dovana. Priimk ją. Nes ir jie mokosi gyvenime būtent to, ko atėjo į šį pasaulį išmokti – rasti savo kelią, nugalėti savo silpnybes ir atrasti savo stiprybes. O paskui jau – perduoti estafetę kitiems...
2. Tavo ir tavo šeimos kelias unikalus.
Net jei ir turėtum tokius pačius gebėjimus, kokius turi tavo kaimynas, ar tu būtum tas kaimynas? Ar tavo ir jo gyvenimo tikslas yra tas pats?..
Turiu vieną protingą bičiulę, dirbančią švietimo srityje, kuri prisipažino, kad geriausiai žinojo, kaip auklėti vaikus, tuomet, kai buvo kątik baigusi edukologijos mokslus ir pati vaikų dar neturėjo. Tačiau dabar, kai ir savus užaugino, o ir matė mokyklose kitus tūkstančius vaikų, niekam nebežarsto patarimų lengva ranka, nes supranta, kad kai kalbame apie žmogų, tai priklauso nuo tiek daug faktorių, jog praktiškai neįmanoma kitam patarti... Pats žmogus turi eiti, ieškoti, taikyti, žiūrėti, kas veikia, kas neveikia, kodėl veikia ar neveikia. Visam tam reikia laiko. Plius jei dar įvertini, kad kiekvieną dieną viskas kinta – tiek aplinkybės, tiek ir pats žmogus, – viskas tampa dar sudėtingiau...
Aš galiu pavydėti tai pačiai draugei, turinčiai veiklius vaikus. Aš galiu graužtis, kad mano vaikai taip gražiai nepiešia ar negroja, ar nekuria STEAM projektų tokių, kaip kažkas kuria. Kad nešoka ir nedainuoja bei neskina laurų įvairiuose konkursuose. Arba dar ko nors galiu prisigalvoti, vėl užkėlusi aukštai savo lūkesčių kartelę.
Bet lygiai taip pat galiu mylėti savo vaikus ir suprasti, kad kiekvieną dieną darau tokius sprendimus, kurie, manau, kad yra geriausi, kuriuos galiu duotoje situacijoje padaryti. Suprasti, kad mano vaikai atėjo į pasaulį spręsti savų būties uždavinių. Praeidami tam tikrus neuroįvairovės ar introvertiško būdo kelius, gal kada bus pavyzdys ar įkvėpimas kitiems, tokiems, kaip jie? O gal jie, kaip ir aš, bus tie taip vadinami „late boomer'iai“ ir atėjus laikui nustebins?.. Taip pat, kaip kažkada mane nustebino vienos PPT psichologės Liutauro adresu pasakyti žodžiai: „Neabejoju, kad apie tave dar gyvenime išgirsiu. Esi šaunus vaikinas“...
Tad man telieka ugdytis kantrybę, įsikibti tų gražių palaikančių mane ir vaikus momentų, nemesti kelio dėl takelio ir toliau bristi per kasdienybės pusnis, nes tik mano kieme kelias per jas nubristas toks, kurio niekas kitas neišbraidžiojo... Ir niekas neįlįs į tavo kailį, kaip ir benorėtų. Nes nei vienas neturi tokių patirčių, kokias turėjai tu, nei vienas neturi tokios smegenų sąrangos, kokią turi tu, nei vienas neturi tokio paties gyvenimo tikslo ir uždavinių...
3. Mokomės visą gyvenimą.
4. Žolė tik atrodo žalesnė kitoje tvoros pusėje.
Studijų metais skaičiau Ričardo Bacho knygą „Vienas“. Apie tą gyvenimą, kurį pasirenkame. Apie tai, kad nėra vieno teisingo gyvenimo... Nėra taip, kad padarę klaidą negalėsime grįžti į savo gyvenimą tokį, kokį norime jį susikurti. Knyga tuomet man padarė didžiulį įspūdį. Prisiminiau ją šiame kontekste ne veltui, nes kartais taip lengva nuslysti į tą iliuziją, kad kitur yra/bus geriau. Kad kaimyno kieme žolė žalesnė... Kad kitur yra geriau, o tai, ką tu pasirinkai, galbūt yra klaida...
Niekada kitur nebus geriau, nes kur beeitum, tu nešiesi kartu tas pačias savo gyvenimo pamokas. Aplinkybės pasikeis, bet jose tu visada būsi tu. Todėl šioje vietoje dar kartą noriu prisiminti istoriją apie tai, kaip viskas gyvenime yra reliatyvu, ir kad niekada negalime žinoti, kas yra gerai, o kas ne... Nes tai, kas šiandien gali atrodyti kaip trūkumas, rytoj gali tapti palaima... Tiek tau, tiek kitiems.
Tad jei vis dar abejoji, ar gerai pasirinkai, žinok, kad gyvenimo kelias nuolat kinta, o mūsų ir mūsų vaikų silpnybės tėra tos plytos, iš kurių kiekvienas statome savo patirtį ir stiprybes...
