Kovo atradimai ir kiti nutikimai.

Ar jau žibučių miške ieškojote? Nepražiopsojote?

O kaip su kitais darbais, besiritusiais vieniems paskui kitus? Suspėjote staiga prasidėjusio pavasario akimirkas sugaudyti? Jei nespėjote, pabandykime grįžti į kovo pradžią ir kartu viską susiskaičiuoti...

Bendravimas, susitikimai

Kadangi šiemet neturėjome kur Kaziuko mugėje sudalyvauti kaip prekeiviai, tai patys išsiruošėme po miesto mugę pasižvalgyti. 

Idėja, tiesa, buvo Emilijos, paskui kurią paslampinėti po mugę išsiruošė keli bičiuliai. Vaikai ėjo sau, o mes, mamos, ramiai po mugę vaikštinėjome savais keliais. Visi liko ne tik gražiu oru, bet ir įspūdžiais iš mugės patenkinti. Liutauras, gavęs šiek tiek kišenpinigių, pripirko visiems lauktuvių, sočiai prikirto mugėje ruošiamo plovo (sakė, kad skaniausias kada nors valgytas), aš irgi, nors neketinusi, bet namams nupirkau šio bei to. Negalėjau atsispirti...

Sotūs ir laimingi, kiek pavargę nuo vaikščiojimo, po mugės vaikai užsuko į M. Mažvydo biblioteką, kur dar šiek tiek pasimėgavo vienas kito draugija...

Po savaitėlės kitos, kai orai vėl lepino ir neleido namuose sėdėti, nutarėme atidaryti kepsnių sezoną ir pasikvietėme draugus į savo kiemą. :)

Pagaliau išbandę prieš metus statytą, bet taip ir neišbandytą lauko krosnį, mėgavomės keptomis ant žarijų dešrelėmis ir šašlykais...

Piknikas pavyko puikiai! Sezono atidarymą užskaitėme! Nepaisant to, kad po „baliaus“ vaikai kiek apsipyko, ir pora draugų išvažiavo anksčiau, nei norėta, vis tik pratęsimas su pasilikusiaisiais buvo ne mažiau smagus, ir vaikai, iš lauko persikraustę į vidų, dar ilgai pokštavo, linksmai leisdami laiką.

Dar po kurio laiko, vieną penktadienį susiruošę nuvykti su šeima į Trakus, netikėtai susidūrėme su tais pačiais bičiuliais, kurie tuo pat metu užsuko į tą pačią automobilių stovėjimo aikštelę. Žado netekome visi. Tiek jie, tiek mes... Štai taip – netikėtai, neplanuotai, ima naminukai ir susitinka Trakuose... :)

Palydėję draugus iki pilies, patys patraukėme ieškoti kibinų – mat iš dalies dėl jų čia ir atvažiavome. Tai buvo paskutinės dienos, kuomet pas mus svečiavosi vaikų babytė iš JAV, tad tai buvo puiki proga kartu praleisti laiką.

Pasistiprinus ir kiek pasivaikščiojus Galvės ežero pakrante bei Trakų senamiesčio gatvelėmis, vėl susitikome su draugais. Palaukėme, kol ir jie papietaus, dar neskubėjome namo. Vaikus viliojo sezono atidarymui besiruošiantys valčių ir vandens dviračių nuomotojai... Nors inventorius dar nebuvo galutinai paruoštas, bendromis pastangomis išsivalę vandens dviratį, vaikai su Dariumi leidosi pasiplaukioti. Mudvi su Egle tuo tarpu pasinaudojome proga pasivaikščioti ir pasišnekučiuoti, Magdė su babyte patraukė pasilepinti arbata ir skanėstais.

Štai taip netikėtai smagiai praleidome visi kartu laiką Trakuose.

Orams šylant vis daugiau vaikų subėga į mūsų kiemą. Kaip ir pernai, vienas iš traukos objektų yra Liutauro pernai įgytas keturratis, kuris vaikams vis naujų iššūkių pateikia.

Jau pernai pradėjęs rodyti šiokius tokius kaprizus, ir šiemet kartais nenorėjo kurtis, tad vaikams buvo progų pabūti mechanikais, atradinėti šio trūkumo priežastis ir bandyti jas spręsti.

Draugai draugais, iššūkiai iššūkiais, visgi introvertiška mūsų šeimos narių prigimtis po visokių pasibuvimų ir bendravimų reikalavo ramaus laiko ir atsigavimo namuose.

Kovo 11

Todėl kovo 11-ajai atėjus, ją šventėme namuose.

Interneto platybėse atradusi ir šiek tiek modifikavusi neblogą medžiagą apie Lietuvos vastybingumą, pasiūliau ją peržiūrėti vaikams. 

Smagiai aptarėme ne vieną Lietuvos istorijos vingį, prisiminėme Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktų signatarus, o paskui nuvažiavome papietauti į Etno dvarą, kuris taip pat šventiškai tądien buvo pasipuošęs...

Apie valstybingumą, Lietuvos garsinimą ir panašius dalykus turėjome progų su vaikais pakalbėti ne tik per Kovo 11-ąją. Keliautojo Aurimo Mockaus plaukimas per Ramųjų vandenyną ir netikėta jo kelionės baigtis, keliautojui surizikavus artėti link didžiulio taifūno, o ne pralaukti porą savaičių, kol viskas nurims, leido pasinerti į ne vieną diskusiją apie drąsą ir ryžtą, o tuo pačiu apie pamatuotas ir nepamatuotas rizikas bei jų kainą. Norom nenorom lyginome šį keliautoją su Aurimu Valujavičium, prieš porą metų perplaukusiu Atlanto vandenyną. Kalbėjomės apie žmonių skirtumus (apie tą patį introvertiškumą ir ekstravertiškumą), kurie mums padeda mėgautis vienatve ir laikyti ją palaima, arba kurie tą pačią vienatvę paverčia tokia nepakeliama, jog nebegali išlaukti tiesiog stovėdamas vietoje ir laukdamas...

Ta proga dar sykį namų kinoteatre pasileidome A. Valujavičiaus filmą „Irklais per Atlantą“. Juo labiau, kad babytė jo nebuvo mačiusi.

Atradome abu keliautojus ir vadovėliuose. A. Mockų jau buvome atradę anksčiau geografijos vadovėlyje, dabar gi atradome ir A. Valujavičių gamtos moksluose... :)

Geografijos vadovėlio fragmentas. Serija „Horizontai“, 6 kl.

Gamtos mokslų vadovėlio fragmentas. Serija „Horizontai“, 6 kl.

Mokslai

Šventės ir kasdiena eina koja kojon, todėl atšventę šventes ir vėl kimbame į mokslus. 

Įvedus labai aiškią lietuvių kalbos mokymosi struktūrą (vieną dieną tyrinėjame tekstus, kitą dieną čiumpame gramatiką, kitąkart – rašome diktantą, kuriame tekstą ar kremtame viešojo kalbėjimo užduotis) labai pasijuto progresas.

Įveikėme būdvardį, susidorojome su teksto kūrimo užduotimis, galiausiai, Eglės patarimu pradėję dažniau rašyti diktantus, pralaužėme ir rašymo ledus.

Šioje vietoje matau didelį Magdės progresą, kuri, ilgą laiką priešinusi rašymui ir tarsi sunkiai besigaudžiusi lapo erdvėje, pagaliau persilaužė ir įveikė anksčiau kilusius sunkumus.

Su matematika, tuo tarpu, įvyko kažkokia krizė. Visą mėnesį puikiai besiyrę per trupmenas, skaičiaus dalis, procentus ir panašias temas, atėjus pasitikrinimo laikui vaikai tarsi užsiblokavo ir vos ne vienu metu ėmė sakyti, kad nieko nesupranta... Trinktelėjo ši žinia tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Kaip? Kelias savaites viską darė, viską žinojo ir staiga va taip – niekame nebesigaudo?.. Bandysime šį rebusą palikti balandžio mėnesiui. Nes tam kartui jo išspręsti nebespėjome.

Istorijos mokymęsi turėjome žengti žingsnį atgal. Atsisakėme istorijos laiko juostos pildymo. Kol kas nežinau, kodėl, bet jos pildymas patyrė šiemet visišką fiasko. Visų pirma, pareikalavo per daug laiko ir pastangų, dėl ko pačių istorijos temų nagrinėjimas labai sulėtėjo. Todėl nusprendžiau palikti laiko juostą geresniems laikams, kai vaikai bus sąmoningesni ir patys jaus bent menkiausią norą tai daryti, o tuo tarpu bandome vytis istorijos tėkmę. Šį mėnesį daug kalbėjomės apie Mindaugo, Gedimino, Jogailos ir Vytauto laikų Lietuvą ir visa tai, kas su jais susiję: apie Gedimimo laiškus ir tuometinį Vilnių, baltų ir krikščionybės priešpriešą, Krėvos sutartį ir valdovų skyrimo subtilybes, giminystės ryšius ir Žalgirio mūšio sėkmės kriterijus. 

Geografijos temose taip pat bandėme užsilopyti pernai prisidarytų spragų. Kibome į konspektų darymą.

Iš gamtos mokslų vadovėlių taip pat rankiojomės tai, ką pernai pražiopsojome... Gyvulinių ir augalinių ląstelių skirtumai, gyvūnų taksonomija, mityba – temos, kurias pavyksta užgriebti.

Tarp rimtų mokslų ir įsiterpė ir smagesnių patirčių. Pvz., blynų kepimas ir jų vartymo demonstravimas babytei...

Juk tai nepalyginamai smagiau, nei žiūrėti video apie tekstilės pluoštus ir jų rūšis, ar ne?..

Smaginomės ir per muzikos pamokas. Pradėję nagrinėti didžiųjų koompozitorių gyvenimus ir kūrybą, susipažinome su J. Haidnu ir J. S. Bachu.

Dailės pamokose grįžome prie pernai pradėtų integruotų projektėlių, kuomet, imdami vieną ar kitą didįjį menininką, analizuojame jo kūrybos principus ir pritaikome kažką iš to sau. Šį kartą akiratyje – nemirtingasis Leonardo da Vinčis, jo žymioji Mona Liza ir penki perspektyvos vaizdavimo būdai.

Būreliai

Kad ir kiek tų perspektyvos būdų bebūtų, Magdė vis tiek turi savitą požiūrio tašką. Pavasarinei būrelių krizei užkupus, net po bandymų kažką daryti kitaip, nebelabai gundosi tęsti videomeno užsiėmimus. Todėl su mokytoja nusprendėme duoti jai šiokią tokią pauzę apsispręsti ir susigaudyti, ko ji nori.

Laisvalaikis

Tuo tarpu už lango šėlsta vis labiau įsisiūbuojantis pavasaris. Ir jei anąsyk dar svaidėmės sniego gniūžtėmis, tai dabar jau varom lauk sniego likučius ir mėgaujamės daug smagesnėmis patirtimis... Batutas, šiltų orų pranašas, vėl karaliauja mūsų kieme...

Nuo batuto neatsilieka ir sūpynės...

Na ir, žinoma, koks pavasaris be dviračių, nuo kurių taip pat nupūtėme žiemos dulkes...

Ne paskutinėje vietoje liko ir pasivaikščiojimai įvairiomis vaikštinėtojų kombinacijomis – po du, po tris, keturis ar penkis.

Vis tik po veiklų lauke labai smagu vėl sulįsti į namus ir atrasti tai, kas gal jau visai buvo pamiršta... Pavyzdžiui, lego... :)

Arba imti ir pasidaryti draugų nuotraukų albumą...

Arba išsitrauktį kokį kultinį šeimos stalo žaidimą ir išmokyti jį žaisti babytę...

Kartais, žiūrėk, žaidimai gimsta tiesiog iš gyvenimo... Taip nutiko vieną dieną, Dariui ištraukus seną telefono aparatą. Sunku ir nupasakoti, kokia čia iš viso to gimė drama... Ištisas pusantros valandos teatras, kuriame vaikai vaidino skambinančiuosius ir jiems atsakinėjančius draugus, gimines, pažįstamus...

Geriau už bet kokią komediją, už bet kokį filmą, kurių pastaruoju laiku žiūrėjome tikrai ne vieną ir ne du...

Ar jau matėte Oskarą laimėjusį latvių animacinį filmą „Potvynis“? Jei nematėte, būtinai pažiūrėkite. Mes žiūrėjome net du kartus. O paskui dar ir stalo žaidimą, sukurtą pagal tą filmą, įsigijome... 

Tiek į viską įsisukę buvome, kad nepastebėjome net, kaip į mūsų langus bandė pasibelsti mažiausias Lietuvos paukštelis – paprastasis nykštukas... Žuvo, vargšelis, nelygioje kovoje su lango atspindžiu, padovanojęs mums galimybę jį pažinti...

Na, o mes toliau stojam į nelygią kovą su laiku, ir tam kartui toliau štumuojam pavasarį!

Iki kito karto!

P. S. Video bus. Lukterkit. ;)