Uch, žiūriu į visas užfiksuotas spalio akimirkas ir galvoju – kaip čia į tą mėnesį tiek visko tilpo?.. Pabandysiu prisiminti.
Bobų vasara
Vaikai vis klausinėjo, kada ateis bobų vasara. Sunku buvo rasti ribas tarp užsitęsusios tikrosios vasaros, taip nenorinčios užleisti vietą rudeniui, ir tos – su bobais... Visgi ryte išėję pasivaikščioti ir radę besiplaikstančius bobus, nusprendėme – čia jau tikrai ji – tikrai bobų vasara.
Voratinkliai, regis, okupavo visa, kas tik dar bent kiek gyvybės turi.
Žodžiu – bobų vasarą užskaitėme.
Rožės – ir tos, dar nujausdamos, kad vasara prasitęsė, ėmė ir sukrovė naujus pumpurus. Visą mėnesį mus džiugino vis besiskleidžiančiais naujais žiedais...
O tada atėjo ruduo – su pasakiškais ryto vaizdais kieme bei miške ir šalnomis.
Susitikimai, pasibuvimai
Su bičiuliais tęsdami projektines veiklas, patraukėme vienądien į Kauną.
Pradžioje palikę vaikus Giedrės „globai“, mes, mamos, savo reikalų susibėgome aptarti. Gera buvo sėdėti taip vadinamų „senbuvių homeschoolerių“ rate ir suprasti, kad šioje kelionėje esi ne vienas.
Giedrė tuo tarpu su vaikais sprendė filmo kūrimo sunkumus ir pasiskirstymo rolėmis, skirtingo įsitraukimo į projektą ir komandinio darbo klausimus.
Šiemet esant ganėtinai margai projektinei grupei, kurioje vaikai yra tiek skirtingo amžiaus, tiek skirtingos brandos ir pomėgių, iššūkių tikrai netrūksta. Vieni – labai užsidegę ir nori, kad viskas vyktų greitai bei sklandžiai, kiti – įsitraukę mažiau, laukiantys savo „šlovės valandos“. Vieni – besiimą lyderio pozicijų, kiti – laukiantys, kas bus jiems konkrečiai pasakyta, ir nesukantys be reikalo galvos.
Taigi, kaip gal jau supratote, intrigų tądien netrūko. Kantrybės pamokų – irgi.
Kai jau dienos „misija“ buvo atlikta, visi traukėme į Kauno senamiestį papietauti. Pakeliui kiek „pasikultūrinome“ užsukdami į Kauno katedrą, stabtelėdami prie Rotušės vaško liejimo krosnių, knygų namelio.
Papietavę anąsyk patikusioje kavinėje ir aptarę su Giedre šios dienos vaikų susitikimą, turėjome atsisveikinti su Kaunu ir judėti atgal.
Kitądien, norėdami atitrūkti nuo mokslų, sugalvojome prasiblaškyti boulinge. Nedidelė introvertų kompanija tiko tam idealiai. :)
Magdė, pirma nusiteikusi pralaimėti, nes kai žaidė paskutinįsyk, jai sekėsi tikrai ne kaip, šiandie tiesiog žydėjo. Jai puikiai sekėsi pataikyti į kėglius, ir ji pirmą roundą prieš berniukus laimėjo.
Antrame rounde sėkmė nuo jos nusisuko, bet ji neliūdėjo – pralaimėti mergaičiukė irgi moka.
Pasportavus galima nerti ir į kitas veiklas. Liutauras visą mėnesį ruošėsi S. Suzuki gimtadienio koncertui, turėjusiam vykti Birštone. Paprastai tokį kiekvieną rudenį vykstantį koncertą mes praleisdavome. Šiemet gi nutarėme sudalyvauti.
Taip vieną sekmadienį atsidūrėme Birštone. Po rytinės repeticijos turėjome poros valandų pertrauką, kurią išnaudojome pasivaikščiojimui po šį jaukų kurortą.
Pasivaikščiojome, užkandome ir grįžome atgal į Birštono kultūros centrą, kuriame renginys ir vyko. Maloniai nustebino šis centras – tikrai labai jaukiai ir apgalvotai įrengtas. Dar, žiūrėk, čia ir parodą galima rasti, ir didžiulį Vytauto Švarlio vitražą „Lietuva“, įrašytą į kultūros vertybių registrą, apžiūrėti.
Koncertas buvo puikus. Susirinko apie 200 vaikų iš visos Lietuvos. Fleitininkai, gitaristai, arfininkai, pianistai ir, žinoma, smuikininkai, kurių čia buvo daugiausia. :)
Žodžiu, sudalyvavome. Atsižymėjome, pasimėgavome. Solo koncertų Liutauras nemėgsta. Bet pagroti kartu su kitais – neatsisako. :)
Vis tik daugiausia emocijų sukėlęs įvykis buvo spalio pabaigoje Magdės suorganizuota dviejų draugių viešnagė su nakvyne mūsų namuose. Pasinaudodama mokinių atostogomis, ji atsiviliojo vieną savo draugę iš Kauno, kitą – iš priešingo miesto galo.
Ko tik mergaitės tas tris dienas nedarė – ir šokių mokėsi, ir muilą gamino, ir diskoteką rengė, ir vakaro filmą žiūrėjo, ir šiaip mergaitiškai iki išnaktų čiauškėjo... Panašu, kad visoms trims buvo smagu. :)
Draugėms išvykus, Magdei tradiciškai pakilo, kaip mes sakome, „nostalgijos“ temperatūra – taip nutinka nebe pirmą sykį, Magdei praleidus daugiau laiko su draugėmis. Susidaro įspūdis, kad į kiekvieną tokį pasibuvimą ji įdeda visą save, atiduoda labai daug energijos, o viskam pasibaigus tiesiog griūna į lovą atgauti jėgų. Vieną dienelę paguli su temperatūra, pailsi ir kitą rytą, žiūrėk, ji jau vėl sveika. Tokia ta introvertiška psichosomatika...
Liutauras tuo tarpu, kol merginos linksminosi, mėgavosi vaikų kompanija draugės Inesos gimtadienyje. Sumaniai Inesos brolio paslėpto lobio paieškos, vaišės ir pašnekesiai prie stalo buvo smagus ištrūkimas iš namų.
Įsimintiniausias išlindimas iš namų vis tik buvo spalio pabaigoje Eglės suorganizuota ekskursiją po Seimą, kur taip pat susitikome su Nepriklausomybės atkūrimo signataru Zigmu Vaišvila.
Pati ekskursija tai kaip ekskursija – gidė Aušra papasakojo apie Seimo rūmus, kai kurias Seime vykdomas procedūras, supažindino su Seimo istorija. Daug kas mums jau buvo girdėta, nes kartą Seime jau esame lankęsi.
Šįsyk čia ėjome labiau dėl susitikimo su signataru Zigmu Vaišvila. Pasiklausyti 1990-ųjų metų istorijos iš pirmų lūpų, irgirsti ją ne per istorinę, o per asmeninę, žmogiškąją prizmę, buvo visai kas kita.
Ypatingas ačiū Eglei, kuri sugalvojo ir suorganizavo šį susitikimą bei uždavė jam tokį toną.
Kas vyko 1990-ųjų sausį, o ypač 12-13 d. naktį pačiame Seime (tuometinėje Aukščiausioje taryboje)? Kaip jautėsi čia savotiškai įkalinti Aukščiausiosios tarybos nariai? Iš kur ėmėsi ryžto ir drąsos daryti istoriją lemiančius sprendimus? Kaip buvo ugdomi tokie pilietiški žmonės? Ko reikia šiuolaikiniam jaunimui, kad jis taip pat galėtų kovoti už savo Tėvynę? Gerbiamo signataro atsakymų į šiuos klausimus klausėmės išsižioję.
Tiesa, mažesni vaikai jau po ekskursijos buvo kiek pavargę, todėl jiems klausytis sekėsi sunkiau. Vis tik tikiu, kad net ir nebegalėdami nustygti vietoje, jie išgirdo tai, kas liks kažkur giliai visam gyvenimui.
Dabar gailiuosi, kad neatėjo tuomet mintis imti ir įrašyti visus tuos atsakymus... Nes jie tikrai buvo aukso vertės. Ypač – atsakymai į Emilijos klausimą „Ką patartumėte šiuolaikiniam jaunimui, jei nutiktų tokia situacija, kaip sąjūdžio laikais.
Kol dar galvoje kažkas likę, skubu bent pagrindines mintis susikonspektuoti, nors žinau, kad jos toli gražu nėra tokios taiklios, kaip taikliai jos skambėjo iš paties Zigmo Vaišvilos lūpų...
1. Kalbėkitės. Daug kalbėkitės. Su tėvais, artimaisiais, draugais. Šiuolaikinės visuomenės didžiausia bėda yra ta, kad yra nesikalbama. Tais virsmo laikais, kokia valdžia bebuvo, visada buvo dialogas. Visada. Šiandien jo ypatingai trūksta. Valdžia visai nesikalba su žmonėmis. Tik kalbantis galima išspręsti visas problemas.
2. Telkitės ir palaikykite vieni kitus. Tąkart, kai mes buvome apsuptuose Seimo rūmuose, labiausiai, kas mus palaikė, buvo žmonės. Ta tūkstantinė minia, susirinkusi aplink Seimą. Nepaliaujamai važiuojantys iš visų miestų specialiai užsakytais autobusais. Ir, be abejo, artimųjų palaikymas. Žinokite, kad šeima yra viskas. Šeima ir jos palaikymas yra labai svarbu. Tėvai, šeima yra ta grandis, per kurią perteikiama istorinė atmintis.
3. Žinokite, kad ne viskas gyvenime yra tik juoda ir tik balta. Nepriimkite visų tiesų už tiesas. Mokėkite atsirinkti, kur yra tiesa. Jei jums reikia kažką svarbaus padaryti (pvz., pasiruošti egzaminui, pasiruošti kokioms nors rungtynėms), atsiribokite kuriam laikui nuo viso kito, kas yra nesvarbu. Nepasiduokite tai „tiktokinei“ kultūrai, kuri moko sutelkti dėmesį labai trumpai, į labai mažus dalykus. Siekite tikslo ir mokėkite atsitraukti nuo to viso aplinkinio triukšmo.
Kalbos galėjo užtekti visiems tikrai dar ne valandai ir ne dviems. Deja, didžioji dalis vaikų jau slampinėjo aplink kaip lapai, maldaujančiomis akimis prašydami važiuoti valgyti ir ilsėtis namo... :) Nes ir taip čia užtrukome 2,5 valandos. Tad teko atsisveikinti. Signatarui dar įteikėme padėkos-atminimo dovanėlę, kurioje buvo rudgens gėrybių iš Vitos ūkio bei nuostabus Emilijos paveikslas.
Tuo tarpu namuose...
Taip, taip, teko būti šiek tiek ir namuose... :) Čia buvo visko... Labiausiai – bandymo susistyguoti, atrasti dienos ritmą, susigyventi su tuo, kad yra dalykai, kuriuos reikia atlikti, yra sunkumai, kuriuos reikia mokytis įveikti, plius yra skirtingi trijų kartų ir penkių žmonių poreikiai bei darbai, kuriuos reikia suderinti. O dar kai prisideda ne tik poreikiai, bet ir nuotaikų, energijų svyravimai, ADHD'inės noriu-nenoriu / galiu-negaliu bangos, supamės gyvenimo laive visi kaip turi būt...
Kažkaip vis tik bandėme plaukti. Per įvairias užduotis, konspektus, pratybų uždavinius, diskusijas ir kitas mokslo vingrybes.
Magdė, prisiminusi pavasarinę patirtį su Wordwall platformos užduotimis, vis prašo, kad surasčiau jai ką nors iš ten. Deja, ne visada pavyksta ten rasti tinkamas temas. Tam kartui tik užduočių romėniškų skaičių užtvirtinimui radau, kai ką iš kalbos dalių, bet daugiau pasižaidimui nei rimtam mokymuisi.
Konspektavimą jaukinamės labai palengva. Magdei jis pasiduoda lengviau, o Liutauras jo vengia visais įmanomais būdais.
Jam geriau duok užduotis, kurios labai kokrečios, be jokių išvedžiojimų, kur viskas aišku, ko iš jo nori, kur nereikia per daug galvoti... Taip jau yra – kiekvienas su savais iššūkiais. :)
Istoriją pažaboti irgi sekasi ne taip greitai, kaip norėtųsi. Vis dar „kankinamės“ su valdovais. Na bet, jau iki XVII amžiaus atkeliavome. Judame toliau. Į priekį tai vis ne atgal.
Po truputį judame ir su anglų kalba. Liutauras, rugsėjį taip gražiai ir entuziastingai pradėjęs Duolingo iššūkį, pakeliui prarado entuziazmą... :/ Stengiuosi visaip kaip jį palaikyti, šalia mokydamasi savo ispanų, bet jo motyvacija kažkur byra, ir aš nelabai žinau, ką daryti... Tikiuosi, kažką sugalvosime...
Šioje vietoje tuo tarpu negaliu nepapasakoti, kas nutiko su mano ispanų. Pradėjau ją mokytis lyg tarp kitko – tik tam, kad palaikyčiau Liutaurui kompaniją. Bet štai vieną dieną Darius paklausė, ar mokausi ispanų dėl to, kad noriu apsilankyti Barselonoje?.. Klausimas kiek išmušė mane iš vėžių – kaip aš galėjau pamiršti! Iš tiesų – juk tai yra sena mano svajonė, o vasaros pradžioje, galvodami apie atostogų planus, ne kartą iš vaikų gaudavome klausimų, kodėl mes neskrendame kur toliau į pietus, bet vis sukamės Lietuvoje ir aplink ją. Išsisukdavome sakydami, kad vasarą yra savižudybė važiuoti į pietų Europą ir kepti ten +30-40 laipsnių karštyje. Bet dabar, kai nebe vasara?..
Šį kartą išsisukti nebuvo kaip. Na, taip, mus kiek apriboja mano tetos slauga, ir ištrūkti paprastai tegalime savaitgaliais, kai turiu savo mamos pagalbą. Bet nuskristi savaitgaliui į Barseloną gal išeitų?..
Lyg pusiau juokais, pusiau rimtai vaikai vis klausinėjo:
– Na, mama, tai kada skrisim į Barseloną?.. Gal pasidarome iššūkį, kad kai tu išmoksi 2000 ispaniškų žodžių per Duolingo, tada?..
Taip sutapo, kad po poros dienų besimokydami geografijos, kaip tik nagrinėjome temą apie keliautojus. Diskutuodami vienais kitais klausimais, nejučia ėmėme žiūrinėtis, kiek toli čia iki tos Barselonos, kokias būdais galima į ją nuskristi, o gal traukiniu nukeliauti?.. Nejučia jau naršėme po lėktuvių skrydžių svetaines ir domėjomės kelionių kainomis. Deja, į savaigalį niekaip nesutilpo mūsų paieškos – išskristi penktadienį, o grįžti sekmadienį – tokio pasirinkimo nebuvo arba buvo labai brangus.
Tada man šovė į galvą įžūloka mintis paklausti mamos, ar neišeitų jai pasiimti laisvos dienos darbe, kad galėtume pratęsti savo planuojamą savaitgalio kelionę dar pora dienų. Labai abejodama, kad toks planas išdegs, paskambinau mamai. O ji ir sako:
– Taip, turiu dar šiemet dvi laisvas neišnaudotas sveikatingumo dienas, galiu jas pasiimti. Kada reikia?..
Vos neatsisėdau. Dar kątik buvusi beveik pusiau juokais aptarinėjama svajonė ėmė netikėtai pildytis...
Taigi... Bilietai ir nakvynės vieta netrukus buvo rezervuota. O tada ėmėmės projekto „Barselona“.
Labai laiku sužinojome, kad į svarbiausius lankytinus Barselonos objektus bilietus reikia rezervuotis labai iš anksto. Todėl sėdome su Liutauru dėliotis kelionės planų. Greitai susižiūrėjau žemėlapyje, kas galėtų mums būti įdomu, o tada sėdome su Liutauru prie Ekselio failo ir susirašėme kartu visą reikalingą informaciją – kainas, darbo laikus, pastabas.
Taip greituoju būdu gimė preliminarus mūsų kelionės planas, o aš džiaugiausi, kad šįsyk į planavimo procesą pavyko įtraukti ir vaikus. Dabar belieka po truputį susižiūrėti kitus kelionės niuansus ir melstis, kad neužeitų koks potvynis ar kokia kita stichija neištiktų. Tikėkimės, kad viskas bus gerai, ir mes galėsime pasinerti į štai tokį netikėtą nuotykį...
Magdė, kiek mažiau įsitraukusi į kelionės planavimą, užsiėmė savais projektais. Jau galvodama apie prieškalėdinę mugę, sumąstė išbandyti minkštų žaislų iš kojinių siuvimą.
Pirmas blynas, vardu Terminatorius, gavosi štai toks:
Paskui ji ėmėsi vilnos vėlimo adata.
Šis užsiėmimas, panašu kad patiko labiau. Ir gimė visas rinkinukas visokių smulkmenėlių, kurios greičiausiai taps įvairiais segtukais, pakabukais ar panašiomis puošmenomis.
Skambėjo spalio mėnesį mūsų namuose ir nemažai muzikos. Paprastai daugiausiai jos pas mus išplaukia iš Biblijos citatų dainelių, kurias toliau mokomės ir dainuojame kartu. Dažniausiai jos perauga į įvairius muzikinius eksperimentus. Šį kartą karaliavo buitinė perkusija... :)
Na ir Magdė kartkartėmis prisėsdavo prie pianino, nors rimčiau juo mokytis groti taip ir neišdrįsta...
Taip ir vyksta gyvenimas namuose... Pavargę nuo pareigų ir užduočių, vaikai vis dar prisigalvoja visokių žaidimų. Kai kurie – nauji, kai kurie – seniai užmiršti, tik vis kitaip žaidžiami... :)
Vis tik augant vaikams, „auga“ ir jų žaislai. Jau minėtas Liutauro keturratis vieną dieną ėmė spyriotis – geso, neužsivedė ir kaip kitaip rodė kaprizus, kol galiausiai turėjo būti nuvežtas remontui. Sužinojome, kad vaikai, važinėdamiesi perdegino kažkokią ten variklio dalį. Dalis buvo sėkmingai pakeista, tuo pačiu buvo išmokta ne viena pamoka apie naujo daikto eksploataciją, dalybas su nepatyrusiais draugais ir apie įvairius gedimus bei jų taisymą.
Liutauras ypač didžiavosi pats radęs vienąsyk gedimą elektrinėje keturračio dalyje, kurį sutaisius viskas sėkmingai toliau veikė.
Taigi – naujasis žaislas toliau sėkmingai tarnauja. Galima ir vėl smagiai riedėt vienam arba pavėžinti draugus ir drauges...
O kol Liutauras važinėjasi, išlįskime su Magde į miestą. Susikaupė visokių reikalų čia – tai į banką reikėjo, tai apsižiūrėjome, kad dokumentų galiojimo laikas į pabaigą... Tad dviese patraukėme reikalų tvarkyti. Pakeliui smagius automobiliukus užmatėme, negalėjome neatsižymėti... :) Kas tai per automobiliukai, galite daugiau sužinoti įlindę į pancars.eu tinklapį.
Nors jų paslaugomis vargu ar artimiausiu metu pasinaudosime, bet galimybe pakalbėti apie tokį štai taikomąjį meną tikrai galime, ką ir padarėme. :) Magdės favoritu tapo spurginis automobiliukas.... :)
Galiausiai turiu pasidžiaugti, kad baigėme ir su Magde lankytis PPT (psichologinėje-pedagoninėje tarnyboje). Deja, dar jos išvadų neturiu, todėl vėl turiu nukelti kitam kartui pasakojimą, kurį jums praeitą mėnesį žadėjau... Tikuosi, kad jau labai greitai išvadas gausime ir galėsiu viską apibendrinti. O tam kartui tegaliu pasakyti, kad pavasarį turėta patirtis, kuomet lankėmės čia pirmą kartą, labai skyrėsi nuo vasaros ir rudens apsilankymų, kuomet ji buvo vertinama pailsėjusi nuo praeitų mokslo metų įtampos.
Turiu daug viso ko gero pasakyti apie PPT darbuotojus, kurie per pastaruosius mėnesius suteikė labai daug pasitikėjimo, nuraminimo ir tapo vos ne savi... Na bet, kaip sakau, apie tai teks pakalbėti atskirai.
O tam kartui atsisveikinu. Na, o visa ši istorija, kaip įprastai – ir video siužete:
