Į spalį – ne tik su vėjeliu.

Su Liutauru spalio pradžioje lankėmės Birštone – tradiciškai dalyvavome Š. Suzuki gimtadienio koncerte Birštono kultūros centre. Oras nors nebuvo idealus, vis tiek per pertrauką tarp repeticijos ir koncerto ištaikėme langą be lietaus nueiti iki Nemuno, aplankyti mineralinio vandens garinimo bokštą ir net šiek tiek prasimankštinti ant parke užtiktų mums labai patikusių „Omnigym“ treniruoklių. 

Na, o tada jau atėjo laikas ir pačiam koncertui – kaip visada labai jaukiam ir pripildytam ne tik smuikų, bet ir arfų, fleitų, gitarų, violončelių bei pianino garsų...

O kad jau pradėjome nuo muzikos, tai ir pratęsiu. Nes iš tiesų labai džiaugiuosi tuo, kad Liutaurui patinka groti smuiku. Kaip žinia, mokantis pagal Š. Suzuki metodą, yra grojami kūriniai iš Suzuki rinkinių – knygų. Kiekvienas vaikas mokosi tų kūrinių ne pagal pusmečių tvarkaraščius ar kokius kitus reikalavimus, bet pagal savo gebėjimus ir tempą. 

Knygų yra viso 10, tačiau retas kuris mokinys pasiekia paskutiniąją knygą. Paprastai baigiama 6-7 knyga, o jau paskui mokomasi įvairesnio repertuaro. Pirmojoje knygoje (be abejo, priklauso nuo vaiko) užsibūnama ilgiausiai, nes, faktas – ten viskas yra nauja, ir reikia laiko, kad daug ką vaikas įsisavintų. Jei gerai pamenu, Liutauras pirmoje knygoje „sėdėjo“ trejus metus. Tada po porą metų užtruko pereiti II-ąją ir III-ąją knygas. Pernai pradėjęs groti iš ketvirtosios knygos, kurioje viso yra 7 koncertai, šiemet mokosi antrą iš jų – F. Seitz'o koncerto Nr. 5, I-ąją dalį. Iki kalėdinio koncerto planuoja išmokti, tad laikome kumščius.

Na ir, žinoma, toliau lankome vaikų-mamų orkestrą. ;)

Magdė tuo tarpu, kaip žinia, ne muzikos fanė. Nors ir ją dažnai girdžiu savo kambaryje dainuojant vieną ar su kokia drauge. Vis tik labiau jai prie širdies piešimas. O jei dar tai galima daryti kartu su bičiuliais! 

Taip, linksmos pamokos visada praskaidrina tuos „neįdomiuosius“ matematikos ar lietuvių kalbos užsiėmimus... Per kuriuos bet kuriuo atveju judame toliau. Nuo rugsėjo mėnesio nelabai kas mūsų mokymosi metodikoje pasikeitė, todėl tam kartui tiesiog pasidalinsiu daugiau užfiksuotomis akimirkomis... :)

• Matematika

Tiesa, su Liutauru prasiėjome per 8 klasės NMPP matematikos užduotis, norėdami pasižiūrėti, kurios užduotys/temos jam yra įveikiamos, kurias dar reikia pasikartoti, o kurių temų dar nelietėme. Preliminariai šiai akimirkai Liutauras NMPP testuose surinktų 25 taškus iš 40, kas yra 62,5 proc, taigi galima sakyti, kad stiprų šešetą vaikinas jau šiai dienai užsidirbtų. Tad jei dar pasikartosime, kas pamiršta, o jei dar spėsime ir naujų temų iki kovo užgriebti, tai žiū, bus jau visai neblogai. 

Nesame orientuoti į rezultatus. Turbūt ne kartą sakiau. Todėl iš principo visai nėra svarbu, kiek tas mano vaikas taškų surinks. Tai – labiau pasitikrinimas, kaip mums sekasi. Pasitikriname ir einame toliau.

• Lietuvių kalba ir literatūra

Lietuvių kalbos NMPP testų užduočių dar nežiūrėjome. Tiesa, pernai buvome užmetę akį, kas ten plius minus būna ir ko tikėtis, tai labai neišgąsdino. Vis tik artimiausiu laiku dar pereisime ir per juos – pasidarysime ir čia šiokią tokią reviziją.

O tam kartui mokomės toliau. Kai kada – su naujuoju augintiniu ant kelių... :)

• Anglų 

Anglų ir toliau mokomės temomis. Šį kartą – apie komunikaciją ir medijas... Labai vaikams tinka ir patinka... :) Pirmiausiai susirašome ir išsinagrinėjame temos žodyną, tuomet sukame galvas bandydami sukurti įvairias situacijas, kur tie žodžiai gali būti panaudoti. Liutauras dažniausiai nori išsisukti kuo paprasčiau. Magdė gi elgiasi šioje vietoje visai kitaip – kuria nuoseklią istoriją...

• Gamtos mokslai

Su Liutauru rugsėjį pradėjome nedidelį tiriamąjį darbą apie rūdijimą. Nieko labai ypatingo. Tiesiog vadovėlis „pasiūlė“. Visai patiko, todėl pabandėme išsikelti hipotezę, kad įvairūs metalai greičiau rūdija sūriame vandenyje ir patikrinti, kiek gi yra tas „greičiau“. Prisirankiojome visokių gelžgaliukų, įdomumo dėlei pasiėmėme dar ir aliuminio, kuris pagal mūsų hipotezę turėtų nerūdyti, ir sumerkėme viską į gėlą bei sūrų vandenį.

Po mėnesio stebėjimo, rezultatas buvo toks:

Metalinis varžtas, kuris labiausiai surūdijo, surūdijo ir gėlame, ir sūriame vandenyje. Kiti metalai daugiau apsinešė druskos nuosėdomis nei kad surūdijo... Tai ir užfiksavome savo „tiriamajame“ darbe.

Taip pat šokome į fizikos judėjimo temas. Greičiai, judėjimai, grafikai ir formulės karaliavo TV ekrane ir vaikų galvose....

• Visuomeniniai mokslai.

Toliau kapstėmės po Egipto civilizaciją... 

Ir po geografinius terminus...

• Technologijos

Technologijų pasaulyje karaliavo varškės apkepas, grandiozinis Magdės rūbų tvarkymas pagal Marie Kondo sistemą ir žaislų katei gamyba... :)

Kas netinka arba jau išaugta, keliaus ten, kur tai kažkam tinka ir patinka. :)

• Sportas, sveikata

Rudenį darbų netrūksta. Nei savoje teritorijoje, nei apylinkėse, kurias irgi kiek apkuopiame.

Roges ruošk vasarą, o eglutes sodink rudenį...

Po gretimo sklypo krūmynų valymo liko nesutvarkytas kelias. Mums – pats tas socialinei veiklai...

O dar, žiūrėk, pasitaikė ir gera edukacija apie valstybės perspėjimo sistemas. Kadangi TV nežiūrime ir neturime, pasitikrinome, kur rasti informaciją internete. Jei kartais nebūtų interneto, skuostume ieškoti radijo... O tam kartui suėjo ir LRT programa internete.

Taip spalis ir praėjo... Pradėsim laukti žiemos?.. :)

Spalio veiklos ir kiti gražumynai

Kai ryte pabundi, ir tave pasitinka šalna, žinok – ruduo pačiame gražume...

O jei dar pavyksta atsikelti vos švintant ir pagauti mėnulį, besiruošiantį eiti gulti kažkur toli už miško, žinok, kad tau labai labai pasisekė turėti galimybę net neiškišus nosies iš namų visa tai stebėti pro langą... 

Orai nenumaldomai vėsta. Vis tik ant kelio prieš saulutę besišildantis žaltys byloja, kad dienos dar pakankamai šiltos... :)

 
Tik ar ilgam?..

Spalio pabaigoje persukamas laikas įsėlina į gyvenimą nei laiku, nei vietoj... Sujaukia visus cirkadinius ritmus, ir aš nebežinau, nei kada pačiai gulti, nei kada vaikus pradėti raginti į lovas eiti, nei kada keltis... Tenka išbandyti cirkadinį saulėtekio žadintuvą, kad keliantis 6 ryto būtų bent kiek lengviau... 

Nepavyksta kol kas tą 6 ryto atsikelti, todėl keliamės kai išsimiegame... O kai jau išsimiegame ir atsikeliame kaip žmonės, gyvenimas, žiūrėk, nušvinta visai kitomis spalvomis... Juo labiau, kad tų spalvų spalis tikrai nepagailėjo...

• Išvykos, susitikimai

Spalio spalvas gaudėme ne tik savame kieme, nors, aišku, viskas prasidėjo būtent nuo čia... Aš gi vos spėjau fiksuoti ir paskui įvykius su kamera bėgioti... Nes jei ne aš ką vaikams sugalvoju, tai jie jau, žiūrėk, atėję klausia: 

– Mama, ar gali pas mus atvažiuoti draugai su nakvyne?..
– Žinoma! 

Neįsivaizduoju kitaip. Man pačiai nakvynės pas drauges vaikystėje ir paauglystėje davė nepaprastai daug, todėl kiekvieną kartą, kai tik vaikai tokias susiorganizuoja, mielai sutinku. Tai – galimybė vaikams pamatyti kitokius šeimos modelius, o ir kurti sveikus draugiškus santykius su bendraamžiais saugioje jiems aplinkoje.

Vieno mėgstamiausių vaikų žaidimų „Atspėk, kas aš“ akimirkos.

Lygiai dėl tos pačios priežasties visada džiaugiuosi, kai sulaukiu klausimo ir kita kryptimi, prašančio pasilikti pas kitus draugus svečiuose. Ar be nakvynės, ar su nakvyne – kaip jau išeina, taip... Svarbiausia, kad tik jiems vieniems su kitais būtų gera būti...

Vis tik pačios smagiausios patirtys yra tuomet, kai su visa šeima aplankome kokią kitą šeimą. Todėl labai džiaugiuosi, kad ir spalio mėnesį turėjome galimybę aplankyti Eglės šeimą, su kuria jau dešimtus metus kartu keliaujame vaikų ugdymo keliu...

Mudviejų vyrai turėjo savų planų – buvo užsiėmę šiokiais tokiais remonto reikalais, mes gi kartu su vaikais sugalvojome tądien leistis į seniai girdėtą, bet niekada taip ir neišbandytą Geocaching'o žaidimą. Juo labiau, kad Anykščių rajone, kur Eglės šeima ir įsikūrusi, žemėlapis mirgėte mirgėjo nuo paslėptų lobių. Daug jų yra paslėpta palei siauruko geležinkelį, bet šiuos tam kartui palikome ramybėj. Dabar gi leidomės ieškoti kitų, paslėptų kiek vaizdingesnėse vietose.

Pirmasis lobis mūsų laukė netoli Andrioniškio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios.

Nebuvo labai paprasta susigaudyti, prie kurio medžio ieškoti paslėpto lobio. Vis tik akyla Sofijos akis lobį pastebėjo... Apžiūrėjome, pasižymėjome...

Su laiminga kompanija, nusifotografavusia kartu atminčiai, judėjome toliau. Šį kartą – prie legendinio Andrioniškio partizanų bunkerio. Teko nuo kelio gerokai paėjėti, kirsti pelkę, sušlapti kojas, bet buvo smagu. Lobio ieškojome ilgai, bet ir vėl Sofijos užsispyrimas davė rezultatų... Lobį radome. :)

Trečioji vieta buvo lengviau pasiekiama, bet ne mažiau sudėtinga. Prie netoli Mikierių esančio kabančio „beždžionių“ tilto augo daug pušų, bet rasti tą vienintelę, kuri buvo nurodyta lobio užuominoje, tikrai reikėjo daug pastangų... Juo labiau, kad lobio koordinatės paprastai vis tiek turi kelių metrų paklaidą. 

Vis tik, iššniukštinėjus visur, kur tik buvo įmanoma, nediduką lobį radome. Užsiregistravome ir keliavome toliau.

Mikierių atodanga prie Šventosios buvo mūsų paskutinioji šio smagaus nuotykio sustojimo vieta...

Užuomina irgi buvo mįslinga. Vienui vienas žodelis – „po“. Todėl ieškojo vaikai tikrai visur, kur tik įmanoma būti „po“... :D

Vis tik lobis buvo paslėptas ne taip giliai... Ir vaikai galiausiai jį taip pat rado.

Jei apie Geocaching'ą nesate girdėję ir net neįsivaizduojate, kokių lobių galima tikėtis, galiu pasakyti, kad skambus šioje vietoje tik lobių pavadinimas. :) Nes patys „lobiai“ dažniausiai būna nelabai kokią vertę turintys vaikiški mažmožiai. Vis tik mes pasinaudojome galimybe pradžiuginti kitus lobinėtojus ir papildėme rastas lobių dėžutes įvairiomis savo smulkmenėlėmis, kartais nepasiimdami nieko atgal. Vis tik pirmai „medžioklei“ atminti Magdė pasiliko štai tokį 4,5 cm dydžio smagų 1950-60-ųjų plastikinį besmegenį... :) Ir, be abejo, daug puikių emocijų, kurių nestigo vaikams bendraujant ir kartu ieškant visų paslėptų smulkmenėlių...

Žodžiu, po gamtą tokiu būdu pasivaikščioję geras 4 valandas ir smagiai su draugais praleidę laiką, Geocaching'ą užskaitėme. Rekomenduojame. Viskas, ko jam reikia, tai tik atsisiųsti Geocaching'o programėlę, pasinagrinėti joje esantį lobių žemėlapį ir leistis į medžioklę. ;) Na, dar praverstų turėti rašiklį, nes ne visada pačiame lobyje būna kuo užsirašyti įrašų knygelėje. 

Ir, tiesa, jei esate naujokai, neimkite iš lobių tokių skaičiais pažymėtų metalinių daikčiukų, panašių į raktų pakabukus, taip vadinamų „keliauninkų“, jei apie juos nieko nežinote... Nes jų paskirtis ne būti išmainytiems, o pasiekti kitus tikslus. Na, bet apie juos patys išsiaiškinsite, gerai? Nes mes dar irgi ne iki galo apie juos išsiaiškinome... :)

Kadangi buvome netoliese mano tėtės ir mano senelių kapų, po lobių medžioklės trumpam visi užsukome čia, kad man nebereikėtų per Vėlines dar kartą čia važiuoti kapų tvarkyti. Kitaip tariant, šovėm du zuikius vienu šūviu...

O tada jau sukomės atgal pas Eglę, truputį apšilome ir traukėme namo...

• Nauja draugė

Namo iš Eglės važiavome ne vieni. Mažoje kartoninėje dėžutėje Magdė vežėsi savo naująją draugę – aštuonių savaičių amžiaus katytę, kuriai vaikai visi bendrai išrinko Mafijos vardą. Mes, suaugusieji, dar bandėme ją perkrikštyti Gile, bet vaikai nesutiko, ir toliau ją vadina pirmuoju vardu... :) Tai taip ir vadiname, priimdami be jokių kitokių išlygų į savo šeimą. :D

Jau aną kartą, kai lankėmės pas Eglę prieš pat mokslo metus, gavome klausimą, ar mums nereikia kačiuko, mat jų katė atsivedė vaikučių, ir štai katukai ieškojo sau šeimininkų... Nepavyko atsispirti šitam pasiūlymui šį kartą, nes katytė Magdei buvo pažadėta jau prieš kelerius metus... Taigi – susipažinkite...

Katės, o ir apskritai naminiai gyvūnai man – visai naujas pasaulis... Todėl tikrai jausmas, tarsi namuose būtų kūdikis... Nes nieko nežinome, dėl visko panikuojame.... :D Viso to pasekoje pirmos dienos buvo sunkios tiek Magdei, tiek ir mums. Visokie kačių maisto, kraiko, nukirminimo ir priežiūros klausimai, debatai apie tai, kas gerai, o kas ne ir kodėl, truko kelias dienas... Vis gi jau kiek su katyte apsipratome, todėl pirminis stresas praėjo – su tuo galite ir pasveikinti... :) Namuose nuo šiol gyvena rytais ant lovos šokinėjantis pūkuotas sutvėrimas, kartais miauksintis ir prašantis maisto, bet iš principo daugiau keliantis šypseną nei pyktį... :) Oficialiai katytė Magdės, bet šiaip – visų... :D O taip. 

Tikėkimės, kad ši katiniška idilė tęsis ilgai... Bent jau tikrai ilgiau nei jums teks laukti kito įrašo. ;)

Iki greito!