Balandžio poezija

Tokio permainingo balandžio nepamenu... Čia sninga, čia vėl termometro stulpelis į padanges šauna, čia norisi gūžtis nuo šiaurinio vėjo, čia – atsilapojus visus skvernus – pasileisti laukais basomis... 

Visgi dar batų į šoną nepadėjom. Prireikė jų šokinėjant per visus rūpesčius, kurie balandžio pradžioje užgriuvo kartu su mano tetos 100 metų gimtadieniu. Solidus jubiliejus ir pasiruošimas jam įtraukė į rūpesčius ne mane vieną. Žinoma, daugiausiai pasirušimo darbų teko man, visgi paskutinėmis akimirkomis čiupau Magdę už rankos ir skubėjom abi puoštis ruoštis, salės dekoruoti... 

Visada norisi, kad vaikai matytų, kaip vyksta vieni ar kiti procesai, kiek viso tenka apgalvoti iš anksto, kad šventė būtų jauki ir įsimintina...

Panašu, kad mums pavyko. Tai liudijo ne tik susirinkę į šventę giminės, bet ir patalpų savininkai, kurie neprašyti atskubėjo su savo dovana jubiliatei – štai taip išpjaustyti arbūzu... Visi žado netekome...

Šventės rūpečiams atslūgus, galima buvo toliau laukti pavasario... Pasimėgauti pražydusiais klevais ir raktažolėmis, kurių šiemet labai laukiau ir ieškojau. Mat pernai iš draugės sulaukusi dovanų raktažolių arbatos, ją tiesiog pamilau... Tik nežinojau, ar kur netoli mūsų šių gėlelių pavyks rasti... Pavyko! 

Žiemai atsargų bus garantuotai! :)

Bet va, pagaliau, pagaliau... Pušys pumpurus krauna, klevas su visais savo žiedais – tarsi kasas pasileidęs... Ech – graži ta pavasarinė poezija... :)

Vaikus pavasaris taip pat neabejotinai į savo glėbį pagavęs. Hamakas, batutas ir dviratis šiuo metu nepamainomi bičiuliai. Bent vienas iš jų visuomet išgins į lauką išbandyti ko nors naujo...

Draugai

Vis tik neabejotinai nieko geresnio nėra už draugų kompaniją. Ypač, jei draugai pasilieka nakvoti...

Magdės ir Barboros draugystė toliau žydi. Drauge būdamos, mergaičiukės prisigalvoja įvairiausių veiklų – nuo rūbų siuvimo ir madų demonstravimo iki dainų ir video kūrimo...

Ar tiesiog pasivaikščiojimo po prekybos centrą... :)

Vis tik dar smagiau buvo, kai galėjome vieną dieną nuvažiuoti „atsakomojo vizito“ į Kauną. Mamos ėjo sau, vaikai – sau. Todėl prisiminimui – vos viena nuotrauka. Patiems vaikams, savaime supranta, ne jos rūpėjo. Todėl su mergaičių ir berniukų kompanija susitikom tik tuomet, kai atėjo laikas pietauti... Auga vaikai – vieni su draugais po svetimą miestą klaidžioja ir vargo nemato. :)

Žinoma, smagu ir tuomet, kai važiuoti niekur nereikia, nes patys draugai sugūža į tavo kiemą.

Džiaugiuosi, galėdama tokiomis akimirkomis pasitraukti į savo „urvelį“ ir tik retkarčiais išlįsti vieno kito kadro „pagauti“.

Menai

Lengviausia, savaime suprantama, vaikus „pagauti“, kai šie darbuojasi namuose... Ypač, kai kūrybinis procesas išsiskleidęs per visą kambarį, ir niekas nekreipia dėmesio, kad mama iš už kampo tyko...

Siuvus pasiuvus reikia ir aksesuarų pasigaminti... Magdė niekada nestokoja kūrybiškumo. Telefono dėkliuko papuošimus nesudėtingai transformuoja į prie palaidinės tinkančius auskarus...

O iš kailiuko atraižos tuoj gimsta miego kaukė...

Su Barbora sutarus, kad išsiųs viena kitai siuntinį, Magdė suskubo įvairių smulkmenėlių gaminti... Užsikabino už origamio...

Atšilus orams dar viena veikla atsirado – piešimas kreidelėmis ant plytelių...

Liutauro meninė raiška kuklesnė... Jis mieliau Minecraft'ą tam pasitelkia. Abudu mėgsta surengti tarpusavio varžytuves, kas sulipdys šaunesnį pastatą. Manęs paprastai paprašo sugalvoti jiems užduotį, ir tuomet procesas užverda. Šįsyk, kadangi tądien mokėmės apie amatus, paprašiau pastatyti kalvio dirbtuves. Liutauro namelis išėjo tikrai puikus! Senokai bebuvome kažką tokio statę. Nustebau, kad Liutauras taip detaliai viską buvo apgalvojęs ir padaręs. Nuo konstrukcinių eksterjero elementų iki interjero detalių...

Magdės namas, nors mažiau detalus, buvo ne mažiau iškalbingas ir originalus.

Kompiuterį išjungus, buvo nutarta pasigaminti kartoninį jo „brolį“... :) Viso proceso neužfiksavau, bet buvo labai smagu matyti, kaip Magdė, prisidariusi įvairių „video kadrų“ ir susikišusi juos į įmautę, priklijuotą prie „ekrano“, kaitaliojo, rodydama, kaip galima „pasirinkti norimą filmą“... :)

Mokslai

Kadangi šie mokslo metai priemonių pasirinkimu, sakyčiau, tokie sausoki, vis bandau atrasti ir kasdienybėje fiksuoti tas akimirkas, kurios suteikia jaukumo, žaismingumo ir smagių prisiminimų. Viena įsimintiniausių akimirkų šį mėnesį tapo dingusio žaisliuko radimas.

O priešistorė tokia – vėlyvą rudenį Liutauras pasigedo savo mylimiausio žaislo – nediduko IKEA'jos ežiuko, kuriam vaikai buvo davę Kazimiero vardą. Jo pradingimas keliems mėnesiams buvo aptemdęs vaikų nuotaikas. Ne kartą, regis, visus namus aukštyn kojomis apvertėme jo ieškodami. Deja, bergždžiai... Jau buvome šį žaisliuką apraudoję ir susitakę su tuo, kad greičiausiai esame jį kažkur palikę ar pametę...

Todėl kai praeitą savaitę Magdė lyg tarp kitko pasakė, kad eina ieškoti Kazimiero, kol mudu su Liutauru krimtom bibliotekoje gamtos mokslų užduotis, mes nusikvatojome. Visų mūsų nuostabai po kelių minučių išgirdome džiugų Magdės šūksnį: „Liutaurai, radau!!!“. Negalėjome patikėti – jos rankose iš tiesų buvo pradingėlis ežiukas... Vargšelis buvo užkritęs prie krosnies kamino į kamputį ir pasislėpęs po pačia žaislų dėže. Negaliu apsakyti, kiek džiaugsmo tai suteikė vaikams... :) Džiūgavo kaip kokį aukso puodą laimėję – šokinėjo apsikabinę, ritinėjosi ant grindų, lėkė į lauką – netilpo savam kailyje... :))

Ir jei jums atrodo, kas tai – tik žaislas, vaikams tai – ištisas pasaulis su įvairiomis vieno ar kito žaislo istorijomis, skirtingais jų charakteriais ir tarpusavio santykiais. 

Magdė darydama užduotis, būna, nesės prie stalo, jei šalia nebus bent vieno jos mylimo žaislo... Taip, turiu pripažinti, kad minkštų žaislų ji turi daugiau nei proto, kaip sakoma, tačiau šioje vietoje esu bejėgė – pati turiu vaikystės traumą, susijusią su žaislų atėmimu, todėl ranka nekyla bent vieno atimti iš vaikų, kol jiems jų reikia... :) O ADHD vaikams, kurie yra lėtesnės raidos, kaip žinia, jų reikia laaabai ilgai... :)

Kai šalia nėra žaislų, reikia, kad bent šiokių tokių paveikslėlių pratybose būtų... 

Ar, mažų mažiausiai, galimybė kažką nuspalvinti keliomis spalvomis...

Dar geriau, jei žodžių diktantui rašyti galima pasiimti visą lentą su spalvotomis kreidelėmis...

Na ir, geriausia, aišku, kai ką nors gali rankose pamaigyti... :) Ta proga įsigijome Pop-it stiliaus daugybos lentelę... :)

Nors Liutaurui žaislų irgi vis dar reikia, tačiau mokytis gali ir be jų...

Ypač jei yra galimybė pajuokauti ir mamai kokį pokštą iškrėsti... Ar žinote, koks gyvūnas jau yra išnykęs? Ogi violetinis krabas, kurio fosiliją Liutauras rado namuose... :D

Kartais apsieiname ir be pokštų... Kai reikia padaryti tai, ką reikia. Net ir jei nelabai tai patinka...  

Todėl aš visada džiaugiuosi, kai įvairių edukacinių elementų pavyksta rasti tiesiog gyvenime. Tam puikiai šįkart „suėjo“ senosios kartografijos paroda, iki gegužės 3 d. vis dar vyksianti Vilniaus Outlet prekybos centre. Puikūs didžiuliai stendai su senaisiais žemėlapiais ir ne mažiau įspūdingas tritomis Lietuvos nacionalinis atlasas tikrai žavi...

Visgi nepamirškime, kad už lango – pagaliau atėjęs pavasaris. Geriau bėgam džiaugtis! :)

Iki!

Kovо pilnuma

Saulei vis kylant aukščiau, taip ir norisi, atrodo, mesti visus mokslus lauk ir pasileisti per paukščių klegesio prisipildančias pievas bei kvapų prisodrintus miškus. Deja, įvairūs reikalai įsikabina nagais į namų sienas ir liepia nekišti nosies lauk.

Pramogos, išvykos, bendravimas

Visgi mes tuos nenuoramas darbus ėmėm ir apgavom – sumontavom vėl vaikams lauke batutą, ir veiksmas prasidėjo! Magdė, tarsi iš žiemos miego pabudusi meškutė, kur sukus, kur apsukus, lekia lauk ir atlikinėja visokius triukus.

Liutauras tuo tarpu mieliau renkasi dviratį ir vis kalbina Magdę pasivažinėti kartu. Taip ir laviruoja abu vaikai tarp skirtingų norų ir labai laukia atostogų, kada galės visa tai daryti su draugais.

Kai namų kiemas pasidarė per ankštas, išsėlinome kovo pradžioje su bičiuliais prie ežero. Apsiginklavę malkomis, grilio grotelėmis, dešrelėmis ir kepsniais. :) Oras dar tąsyk buvo žvarbokas, bet pavasarinė saulutė jau šildė širdį, o besikūrenanti ugnis – rankas... Taip ir atidarėme iškylų sezoną...

Kitądien sulaukėme svečiuose Eglės su jos trimis panelėmis. Džiaugsmas buvo abipusis – ir mudvi su Egle pasinaudojome proga pabendrauti, ir vaikai smagiai leido laiką lauke, žaisdami ir bendraudami. Eglės šeimyna – ta, kurios visada labiausiai pasiilgstame nuo tada, kai jie išsikėlė gyventi toliau nuo Vilniaus. Na bet, ką darysi – yra kaip yra, gera su jais bent retsykiais susitikti ir pasidalinti džiaugsmas bei vargais.

Darbai, reikalai...

Na, o kiek pasižmonėjus, vėl tenka lįsti vidun ir grįžti prie darbų. Kadangi šiemet mūsų mokykloje buvo suplanuota Kaziuko mugė, tai kasmetinę „Patirčių slėnio“ mokymosi namų rengiamą mugę, kurioje dalyvaudavome anksčiau, praleidome. Iš tiesų labai apsidžiaugėme, kad galėsime sudalyvauti būtent savo mokyklos mugėje, nes triukšmingos ir viso ko perpildytos anos mugės mums, introvertams, buvo ne visai prie širdies... 

Magdė porą savaičių labai nuosekliai ruošėsi mugei. Atidariusi muilo „fabrikėlį“, geras dvi savaitėles gamino įvairiausius muiliukus.

Įsigijusi keletą naujų – pavasarinių – formelių, prigamino apie 60 muiliukų, kurių tarpe buvo ir įvairaus dydžio mielų meškučių, ir peliukų su sūriu, ir gėlyčių, ir keksiukų, ir drugelių, ir medelių... Taip rimtai pasiruošusi iškeliavo į mugę. 

Liutauras šįkart supasavo. Pareiškė, kad jam tik kalėdinės mugės patinka, todėl tiesiog palaikė Magdei kompaniją ir vyko į mugę paprasčiausiai susitikti su draugais.

Aš prieš prasidedant mugei turėjau susitikimą su mokyklos administracija, todėl net nemačiau, kaip Magdė įsitaisė savo prekybos vietoje. Kai atvykau, mugė jau buvo prasidėjusi, šurmulys įsisiubavęs, buvo smagu matyti savo mergaičiukę, drąsiai siūlančią savas prekes.

Mokyklos moksleivių darytas mugės plakatas

Mugei labai didelių lūkesčių neturėjome, todėl kai jai pasibaigus buvo belikę vos keli neparduoti muiliukai, tikrai džiaugėmės visi. Nereikėjo nei nuolaidų siūlyti – prekes greitai išgraibstė mokiniai, mokytojai ir jų tėvai. :) Magdė tuo tarpu skaičiavo apie 60 Eur pelną... 

Ir šiaip mugė buvo tikrai labai vykusi. Nei per didelė, nei per maža. Nei per rami, nei per daug triukšminga. Nei per ilga, nei per trumpa – pora valandikių prabėgo greitai ir neskausmingai. Žodžiu, užskaitėm, padėkojom organizatoriams ir grįžom pavasarinių darbų dirbti į savo kiemą...

Kieme tuo tarpu rimti darbai vyko – reikėjo tėveliui padėti sukrauti į rietuvę žiemą suskaldytas malkas. Taigi – krovėme, vežėme, kalbėjomės ir smagiai leidome laiką visi drauge.

Ta proga ir aplinką kiek apsitvarkėme, nes, kaip žinia, po žiemos visur ranką pridėti reikia... :) Po sniegu ar kūdros ledu buvusius palaidotus daiktus surankioti, apsigrėbti, apsišluoti...

Na ir, kaip sakoma – kaip gi be gėlyčių... 

Čia jau Magdė ėmėsi iniciatyvos ir prisėjo, ko netingėjo... :)

Mokslai

Ne mažesnė darbų eilutė susidarė ir mokslų fronte. Vasarį pasibaigę pagaliau visus atsiskaitymus, kibome į atlapus užduotims, kurios jau seniai prašėsi dėmesio.

O labiausiai dėmesio, iš tiesų, pas mus prašėsi... Nepatikėsite – dailė... Labai jau ją šiemet buvo mes apleidę. Niekaip rankos vis nepriėjo... Nepaisant mano gražiai sudėliotų ir į Trello platformą patalpintų planų, vis kažkur dienose, savaitėse ir mėnesiuose gražios idėjos pasiklysdavo. Visgi dar turiu vilties šiemet prie jų prieiti... Nes iš tiesų rudenį įdėjau nemažai darbo, sudėliodama visas BUP gaires į keliolika projektų.

Visgi, nors bandžiau planuose projektus dėliotis chronologine tvarka, pradėjome nuo M. K. Čiurlionio... Peržiūrėję jo darbų reprodukcijas, įsijungėme keletą filmukų apie Čiurlionį ir jo darbus. Labiausiai įspūdį paliko šis: M. K. Čiurlionio paveikslai ir muzika animuotoje video projekcijoje.

Nors vaikai, šmikiai, vis tiek maivėsi, kad nieko tuose paveiksluose įdomaus, kad jie nuobodūs ir nieko ten gero, ir kad jie galėtų nupiešti geriau, vis tik ėmėmės pastelės ir pabandėme atkartoti tuos „paprastus“ Čiurlionio darbus. Liutauras pasirinko paveikslą iš ciklo „Sukūrimas“, Magdė – „Ramybę“. Magdė kruopščiai dengė foną, tuo tarpu Liutauras vis bandė nueiti lengviausiu keliu, sakydamas, kad visa tai – nesąmonė, tad teko gerokai įkalbinėti ir vis ranką prikišti, liepti vis daugiau lapą padengti pastele, labiau pirštu patrinti, daugiau detalių pastebėti... Šiaip ne taip „įveikėme“ tą Čiurlionį... :))

Magdei visai gražiai, sakyčiau, pavyko pagauti ramybės kalną, nepaisant net ir pabėgusios horizonto linijos. O Liutauras, kiek procese bebandęs bambėti, finale savo „Sukūrimą“ pasistatė sau ant lentynos...

Tada dar pasinaudojome idėjomis, rastomis tabularasa.lt svetainėje. Smagiausia jų buvo Kahoot testas apie Čiurlionį ir jo darbus.

Vaikai su užsidegimu spėliojo ir ginčijosi dėl atsakymų – visi smagiai pasijuokėme ir daug naujo sužinojome.

Kiek atsipalaidavę nėrėme toliau į gyvenimo iššūkius. Kadangi, kaip buvau rašiusi ankstesniame įraše, abiems vaikams buvo diagnozuotas ADHD/ADS (Aktyvumo ir dėmesio sindromas), sukau galvą, ką su tuo visu daryti. Paprasta, „sausa“ ir pagal vaikų raidą kiek per sudėtinga mokymosi medžiaga vertė mane ieškoti įvairių alternatyvų tiek matematikai, tiek lietuvių kalbai, tiek gamtos mokslams.

Magdei radau visai patrauklią savarankiško mokymosi medžiagą šioje gamtos mokslų pagrindų užduočių knygelėje, gausioje iliustracijų ir mažomis porcijomis išskaidyto teksto. Užduotys patogiai išskaidytos temomis. Kol kas labai smagiai per šią užduočių knygelę keliaujame...

Aš gi toliau stebiu Magdės mokymosi savitumus. Spalvos čia vaidina itin didelį vaidmenį. Kai reikia išsirinkti, kokiu rašikliu dirbti, vaizdas paprastai būna toks...

Kadangi jaučiausi perspaudusi Magdę rašyme ir matematikoje, pabandėme su Magde grįžti į 2 klasės pratybų sąsiuvinius ir pabandyti suprasti, kurioje vietoje strigome... 

Tiesa, bandysiu pasitelkti ir dar vieną mokytojos mums rekomenduotą medžiagą, kad galėtume įsivertinti, kur esame. Tai žiūrėsime, ar pasiteisins.

Su Liutauru šiemet judėti kiek paprasčiau. Nors su lietuvių vis dar stringam, visgi pirmas mūsų bandymas parašyti rašinį pagal knygą, praėjo visai neblogai. Žinoma, rašant jam reikėjo mano pagalbos, visgi formuojant įpročius, manau, labai verta kartu praeiti visus tuos mažus žingsnelius – supratimą, kam reikalingas rašinio planas, rašinio struktūrą, sakinių-minčių sudėliojimą ir pan... Taigi, gavę iš mokytojos palaikymą, judame toliau. 

Su matematika laikinai kiek pristabdėme, nes ten einasi viskas neblogai, šių metų tikslus kaip ir pasiekėme, tad tereikia palaikyti išmoktų temų lygį ir tikėtis, kad galvoje visa tai užsifiksavo ir užteks visa tai protarpiais pasikartoti. 

Dabar gi skinamės toliau per humanitarinių ir gamtamokslinių temų džiungles. Liutauras po truputį atranda savo mokymosi stilių – peržiūri visą pateiktą medžiagą, o praėjus kuriam laikui grįžta prie atskirų temų, pasidaro konspektą iš terminų ir užduočių. 

Atlikus užduotis – laikas sau. Magdė paskendusi savo kartoniniuose projektuose... Visas kambarys užverstas popieriuose, lipniose juostose, flomasteriuose ir kitoje kanceliarijoje... Tvarkytis – beprasmiška, nes po poros valandų kambarys atrodo vėl taip pat, kaip prieš tvarkymąsi...

Liutauras gi atradęs kompiuterinių žaidimų kūrimo lauką. Jo pamėgtas „Geometry dash“ žaidimas turi kliūčių ruožo ruošimo funkciją, kuri traukia jį tarsi magnetas. Tai kartais stebiu, kaip azartiškai jis kuria tas kliūtis ir jas bando. Darosi tikrai įdomu, į ką tai išvirs...

Gera atsigręžt į visą mėnesį ir susidėlioti mintis... Nes kartais atrodo, kad nieko per mėnesį nenuveikėme, nieko neįvyko... Visgi, kai pradedi rašyti, pamatai, kad visko būta... Ypač įvairiausių minčių galvoje. 

Norisi tikėti, kad visos idėjos ir mintys vieną dieną pasieks dienos šviesą, viskas susidėlios į savo vietas... Žinau, žinau, ne viskas taip greitai... Visgi mano protas, žinau, nenurims, kol nerasiu sprendimų į rūpimus klausimus, todėl sakau iki greito – žinau, kad laukia įdomus metas prieš akis... Tikrai bandysiu juo pasidalinti su jumis visais.

Su praėjusia Prisikėlimo dienа!
Te Dievo dovana per Jo sūnaus auką atveria jums visiems kelius į vidinę ramybę ir išmintį!