Savaitės pradžia mus pasitiko ne itin smagiai. Galva po praeitos savaitės ligų (o prasirgom, nors ir lengvai ir greitai, bet visi) buvo vis dar tuštoka ir sunkiai sukosi. Įsivažiuoti buvo sunku, bet kažkaip išjudėjom... Išsikasėm iš sniego patalų, atsivalėm kelius ir bandėme pasimėgauti balta žiema, kol ji dar tokia...
Grynas oras ir judėjimas, be abejonės, atstato jėgas. Tai – tarsi maitinimo šaltinis toje kartais nutrūkstančioje mūsų energijos grandinėje, apie kurią su vaikais šiomis savaitėmis ir kalbėjomės..
Pasaulio pažinimas
Pradėjome, tiesa, nuo atsinaujinačios ir neatsinaujinančios energijos šaltinių. Pasaulyje, kaip žinia, kyla ta žalioji revoliucija, tačiau mes į tai pažvelgėme pro kiek kritiškesnius akinius. Pvz., pažiūrėjome su vaikais, kiek resursų reikia vėjo jėgainių sparnams perdirbti, ir kiek daug vėjo turbinų sparnų yra tiesiog palaidojamos žemėje, nes perdirbti juos yra brangu. Padiskutavome ir apie kitus atsinaujinančius šaltinius, bandydami suprasti jų pliusus ir minusus.
Na, o jei jūs norėsite apie atsinaujinančius šaltinius su vaikais pažiūrėti, mums patiko šie rasti filmukai lietuvių kalba:
Kai jau su energijos šaltiniais baigėme, perėjome prie elektros ir jos grandinių. Tiesa, Liutauras jau kuris laikas su jomis pažįstamas, bet tiesiog norėjome įsivardinti, kas yra maitinimo šaltiniai, kas yra laidininkai, kuriais elektra keliauja iki elektros prietaisų. Radome smagią pamoką apie elektrą, po kurios patys išsitraukėme savo turimą konstruktorių ir prisiminėme, ką galime iš jo detalių sukonstruoti.
Konstruojame elektros grandinę iš maitinimo šaltinio,
laidininko, jungiklio ir elektros prietaiso...
laidininko, jungiklio ir elektros prietaiso...
Kiek sudėtingesnė elektros grandinė, kur aš jau jums nepapasakosiu, kas čia yra... :D
Svarbiausia, kad ji veikia, lemputė spalvas keičia, šviesolaidžiams šviesą perduoda...
Daugiau – aiškinkitės patys. :)
Svarbiausia, kad ji veikia, lemputė spalvas keičia, šviesolaidžiams šviesą perduoda...
Daugiau – aiškinkitės patys. :)
Dailė, technologijos
Labiausiai šiomis savaitėmis vaikai buvo susidomėję įvairia menine raiška. Pirmiausia namuose darė ne vieną piešimo iššūkį. Pasirinkę kokį nors daiktą turėjo jį perpiešti ant magnetinės lentos. Smagu buvo visiems – ir iššūkio dalyviams, ir „vertinimo komisijai“. Mane iš tiesų džiugino, kad ir Liutauras su didžiuliu entuziazmu į tai įsitraukė, nes šiaip piešti jis visai ne mėgėjas...
To paties nepasakysi apie Magdę, kuri, nors ir labai nenori tobulinti savo piešimo įgūdžių pagal kieno nors nurodymus, vis gi nuolatos ką nors paišalioja ant visų įmanomų lentų ir popierinių paviršių.
Na, priversti nepriversiu, bet pasaulėžiūrai praplėsti bent Dž. di Bondonės (Giotto di Bondone) kūrybą panagrinėjome. Tapytojas, užvadintas Renesanso tėvu, pasirodo vaikams visai įdomus... Tačiau ne ilgam. Juk visada smagiau grįžti prie savos kūrybos, tiesa?
Liutauras ta proga konstruoja patobulintus popierinius lėktuvėlius:
Galiausiai – išlendame iš namų susitikti su draugais ir išbandome ore džiūstantį plastiliną. Jei nesate bandę, labai rekomenduojame pabandyti – labai unikali lipdymo patirtis... Jei lipdė net Liutauras, tai tuo, patikėkite, viskas jau ir pasakyta. :)
Lipdė visi - ir maži, ir dideli. Štai kiek visko prilipdėme!
Užsienio kalbos
Vaikams nusišypsojo ir dar viena laimė – kątik minėto plastilino į bendraminčių susitikimą atsinešė dvi rusakalbės sesės, su kuriomis bendraudama Magdė galėjo tobulinti savo rusų kalbos įgūdžius.
Tuo tarpu anglų kalbos įgūdžiams lavinti ir toliau pasitelkiame savo pamėgtą „Family and Friends“ programą. Šį kartą susiduriame su konstrukcijomis „I've got“ ir „I haven't got“. Naudinga pasikartoti ir man pačiai, nes šią konstrukciją pati naudoju retai...
Rašymas / Skaitymas
Na, o pakalbėjus užsienio kalbomis visai sveika grįžti ir prie gimtosios kalbos. Visaip kaip įkalbinėjau Magdę parašyti rašinėlį pagal pasirinktus paveikslėlius. Pinterest'e tiek visokių pavyzdinių istorijų radau – tik imk, rinkis pagal tai, ko širdis geidžia, ir rašyk. Bet ne. Mergužėlė nesutiko net ir draugės mestą iššūkį priimti – tiesiai šviesiai draugei parašė, kad nemėgsta ji rašyti. Ir ką tu jai?.. Galiausiai radome kompromisą – Magdė pati nupiešė ir sukūrė pasakojimą apie katinėlį ant batuto ir varną, sveikinančią saulę.
Tiesa, kitą dieną sekėsi geriau – pratybose duotas tekstas pasirodė patrauklus, todėl išėjo jį ir panagrinėti, ir papasakoti, ir užrašyti.
Su Liutauru tuo tarpu į pagalbą pasitelkėme Ezopo pasakėčias. Trumpi smagūs pamokantys pasakojimai Liutaurui taip patiko, kad sunku buvo sustoti. O aš džiaugiausi, kad pagaliau šios pasakėčios rado vietą mūsų kasdienybėje, nes seniai ruošiausi jas vaikams paskaityti, bet vis nebuvo preteksto. Dabar gi suėjo ir teksto analizei, ir kaip istorijų kūrimo pavyzdžiai. Finale Liutauras pasirinko rašyti diktantą. Klaidų, aišku, neišvengiamai yra, tad tenka taisyti, perrašinėti, kas Liutaurui, kaip dideliam perfekcionistui – peilis...
Matematika
Liutauro perfekcionizmas visu gražumu atsiskleidė šią savaitę ir matematikoje. Mat, vieną savaitę praleidę su įprastomis pratybomis ir susipažinę su greičiu bei jo matavimu, kitą savaitę skyrėme suomių parengtos Eduten platformos (kuri adaptuota lietuviškoms bendrosioms ugdymo programoms) išbandymui.
Uoj, kankinosi Liutauras... Iš vienos pusės jam patiko kai kurios įdomiai pateiktos užduotys. Labiausiai – su daugybos lentelės mokymuisi skirta automobilių trasa. Iš kitos pusės – jį tiesiog žudė kai kurie techniniai sistemos niuansai, ne iki galo patraukli vartotojui aplinka, kuomet tekdavo spėlioti, kurį mygtuką reikia paspausti, kad užduotis būtų užskaityta... Dar labiau vaikis nervinosi, kuomet skaičius reikėdavo suvesti juos spaudant ekrane esančia skaičių klaviatūra, o ne kompiuterio klaviatūra. Sistema ne visuomet iš karto atliepdavo, kai kurie paspausti skaičiai neįsivesdavo iš karto, kas Liutaurą tiesiog siutindavo. Jis viską mesdavo, pabėgdavo, bet smalsumo pagautas kelis kartus grįžo, tačiau pamatęs, kad vienoj ar kitoj užduoty nesurinko 100 proc., spręsdavo viską iš naujo, todėl tam, kad surinktų reikalingą kiekį taškų „laimėjimo taurei“ pasiekti, gaišo dvigubai, o kartais ir trigubai daugiau laiko. Tuomet vėl pyko, kad visko čia yra per daug... O pro petį žvilgčiodamas į sesės antros klasės užduotis, dar ir replikas mėtė, kad pas Magdę tai visokie žaidybiniai uždaviniai, o pas jį tik sausos užduotys (sprendė užduotis su perimetru, plotu, daugyba ir dalyba). Žodžiu, Liutauras ne itin palankiai įvertino šią platformą. O aš likau kiek nustebusi, kad 4 klasės kurse nebuvo temos apie greitį – ji yra tik 5 klasės bloke.
Magdė gi, pirmąją savaitę metusi iššūkį svorio matams ir uždaviniams su jais, antrąją savaitę taip pat sėdo prie Eduten platformos. Sesei, priešingai nei broliui, platforma patiko. Pirmą dieną sėdėjo prie uždavinių ilgiau nei valandą ir pasiekė pirmąją – bronzinę taurę.
Kitomis dienomis taip pat visai smagiai bandėsi platformą, laiko matavimo temoje net sidabrinę taurę gavo ir, supratusi, kad su laikrodžiais jai jau viskas aišku, toliau nebegaišo su jais laiko. Ėmėsi kitų temų.
Žodžiu, po savaitės vaikų rezultatai vienoje temoje (Liutauro – perimetro ir ploto, Magdės – laiko skaičiavime) atrodė taip: Magdė nesukdama galvos prasprendė didžiąją dalį uždavinių (vienoje žalioje eilutėje – 10 užduočių, už kurias gali gauti 30 balų) ir pelnė dvi „taures“ – bronzinę ir sidabrinę.
Kokia mano pačios nuomonė apie šią platformą? Dvejopa. Iš dalies – tai gera uždavinių treniruotė, o pirmose dviejose klasėse dar ir žaisimingai pateikta. Bet kad jau taip, galėjo to žaismingumo neatsisakyti ir toliau. Bent jau visose pradinėse klasėse tai tikrai. Manęs asmeniškai irgi visai nepatraukė 4 klasės daugumos temų vizualiniai sprendimai – ekrane teksto, iliustracijų ir funkcinių elementų bendros proporcijos labai neišbalansuotos – vietomis tekstas labai mažas, vos įskaitomas, tenka didintis ekrano raišką, tačiau tuomet ekrane viskas nebetelpa, tenka objektus slankioti, ko pasekoje pasislepia patvirtinimo mygtukai, jų nebematant tenka spėlioti, ar jų reikia ieškoti slakiojant po ekraną, ar spausti patvirtinimo mygtuką bendroje įrankių juostoje (tai padarius neužsiskaito to bloko uždavinių sprendimai ir turi spręsti viską iš naujo). Žodžiu, daug tokių technininių neapgalvotų sprendimų, yra paliktų teksto klaidų, kas Magdei trukdė suprasti kai kuriuos uždavinius. Skaito vaikas „Kuris laikrodis rodo pusę šešias“ ir nesupranta – ar čia tas žodis „pusė“ nereikalingas, ar turi būti „pusę šešių“, ar čia apskritai kokia tai jai dar nežinoma laiko formuluotė... Taigi... Pliusas, aišku, kad iš karto atsakymus gali pasitikrinti ir matyti, kiek ko moki.
Taigi va – taip kritiškai tam kartui apie gerus norus... Tikiu, kad sistema įtvirtina žinias labai neblogai. Bet ar ji patraukli patiems vaikams – man didelis klausimas. Kad patogi dideles klases turintiems mokytojams tai net neabejoju, nes ja naudojantis gali matyti įvairiapusę statistiką – vaiko uždavinių sprendimo greitį, kruopštumo, atidumo rodiklius, kasdien uždaviniams skirtą bendrą laiką ir kitus niuansus. Bet ar tikrai į tai turėtų būti orientuotas mokymasis? Nežinau, koks jūsų atsakymas, bet man atrodo, kad tikrai ne į tai.
Muzika / Smuikas
Smegenims po įtemptos kovos su matematika atpalaiduoti įsijungiame Hendelio muziką. Ji pastarosiomis savaitėmis mūsų namuose periodiškai vis praskamba – taip intuityviai susipažįstame su to laikotarpio muzikos charakteriu (jei būsite ausyli, tai video reportaže, įdėtame įrašo pabaigoje, ir jūs Hendelio nuotrupas fone išgirsite).
Solfedžio vieną pamoką dėl ligos teko vaikams praleisti, tuo tarpu kitąsyk grįžo abu iš pamokos su įspūdžiais apie žaidimą, kuriuo mokytojas Eirimas juos įtraukė į ritminių figūrų pasaulį.
Smuiko padangėje tuo tarpu tiesi finišo tiesioji Magdei ir dar vienas stadiono ratas Liutaurui... Magdė groja paskutinį pirmos Suzuki knygos kūrinį, kurį jau ruošia atsiskaitomajam koncertui. Kūrinys ne iš lengvųjų, todėl dar yra kur padirbėti. Liutauras tuo tarpu beveik jau įveikė patį sunkiausią jam antrosios knygos kūrinį, po kurio beliks 3 kūriniai, ir knyga taip pat bus baigta.
Išvykos, susitikimai / Judesys
Savaitės energija, išsunkta matematinių iššūkių ir visų kitų veiklų, reikalauja būti papildyta, todėl į svečius atvyksta draugai Saulė, Dovydas ir Kotryna. Praleidę pusdienį kartu su jais, kitą dieną nutariame nuvykti į dar neaplankytą prekybos centrą netoli namų. Kad visai betikslis nebūtų važiavimas, apsižiūrime, kad vakarais ten vyksta mini spektakliai vaikams. Ką gi – išbandykime. Deja, nuvažiavę suprantame, kad spektaklis skirtas jaunesnei auditorijai. O ir garsas labai stiprus, todėl mes užsiropščiame aukščiau, iš kur kurį laiką stebime, kaip rutuliosis mini spektaklio veiksmas. Per daug nesusižavime.
Grįžus namo daug smagiau savo spektaklį susikurti ant stalo...
Tiesa, supynės buvo prekybos centre smagios... Labai keista, kad pasisupę pastebėjome šalia ant stovo esantį užrašą, jog supynės yra tik interjero dalis, ir jomis suptis draudžiama... Labai keistas sumanymas – pakabinti supynes ir uždrausti jomis suptis... Jums taip neatrodo?.. :)
Taigi. Atsigulkite (galima ir nebūtinai ant sniego, galite ir kur šiltesnėje vietelėje), įsitaisykite ir pasižiūrėkite, ką mums pavyko užfiksuoti video reportaže.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą