Praėjus šventėms pasidaro labai lengva apie jas rašyti – jokio streso, jokios skubos, vien tik krūva gerų įspūdžių... O vaikams džiaugsmo kiek! Juk realiai nuo rugsėjo nebuvome pasidarę jokių atostogų. Todėl vaikai, sumoję, kad dabar štai dvi savaites mes tiesiog švęsime ir mėgausimės gyvenimu, kurio netemdys „jokie mokslai“, šokinėjo iš džiaugsmo it varliukai baloje. Mes gi šiemet nutarėme šventes išnaudoti susitikimams su artimaisiais, draugais, o apibendrinant – būti dovanomis vieni kitiems...
Viskas prasidėjo tradiciškai nuo Kūčių vakarienės ir Kalėdų pietų pas močiutę... Vaikai labai mėgsta, kuomet stalas būna gražiai paserviruotas – visada tai įvertina, tuo pradžiugindami močiutę, kuri tokiems dalykams irgi neabejinga. O jei dar ant stalo yra spanguolių kisieliaus – visai gerai...
Antrąją Kalėdų dieną, trumpai pasimatę su dėde Dalium ir pusbroliu Adomu bei apsikeitę dovanėlėmis, traukėme į svečius pas mano draugės Jurgitos šeimą. Seniai buvome visi krūvoje šeimomis bebendravę, tad pasinaudojome proga. Kadangi apart mūsų daugiau jokių kitų vaikų nebuvo, Liutauras su Kostu šįkart neįtikėtinai gerai susiėjo į krūvą. Nors abu berniukai be galo skirtingi tiek savo natūra, tiek pomėgiais, visgi jau pasiekė tokį amžių, kai gali rasti kažkokių bendrų sąlyčio taškų, galinčių laiką paversti džiaugsmingu. Apie Magdę su Vaiva kalbėti daug nereikia – šios mergužėlės visuomet greitai randa, kuo užsiimti, jei joms niekas netrukdo. Žodžiu, diena buvo tobula. Suaugę pasimėgavo vieni kitų draugija, vaikai taip pat gerai pasižaidė ir prisidūko...
Merginos kūrybiniuose pamąstymuose...
Vaikams „prasinešus“ po namus...
Pasibuvimas visiems taip patiko, kad nutarėme kartu sutikti ir Naujuosius metus. Po ilgokos pertraukos, atsiradusios gimus vaikams, kuomet nei vaikai nebuvo atsparūs vėlyviems pasibuvimams, nei patys, kaip tėvai, neturėjome jėgų nei noro naktinėti, nusprendėme, kad vaikai jau yra tokio amžiaus, kai drąsiai galime sutikti Naujuosius ir pasidaryti bendrą šventę.
O kol Naujųjų šventės laukėme, toliau lankėme draugus. Tam kartui sutarėme susitikti su Aušros ir Donato šeima. Jų jau kiek ūgtelėjusios dvi dukros nebelabai tinka į kompaniją mūsų pradinukams, o jaunėlė – truputuką per maža, kad pataikytų į šiųjų interesų lauką, plius senokai buvome matęsi, tad ir atžalos ryšių neužmezgę, todėl vaikams šis pasibuvimas nebuvo itin smagus: per visą pasibuvimo laiką Liutauras laikėsi su Magde išvien ir nenorėjo išeiti iš savo komforto zonos. Na, ką padarysi: bloga patirtis – taip pat patirtis... :)
Labiau vaikai laukė grįžimo pas Kostą ir Vaivą. Žodžiu, į skreitą prisirinkę įvairių žaidimų, Naujųjų išvakarėse pas juos ir grįžome... Vaikai nepatikliai klausinėjo, ar tikrai jie galės sulaukti vidurnakčio ir netgi dar šiek tiek po jo neiti miegoti?.. :) O gavę patvirtinimą, įtariu, visi pasijuto gerokai ūgtelėję vien nuo paties fakto... :)
Visi draugiškai paruošę bendrą vakarienę ir leidę vaikams į valias išsidūkti (taip, kad rūbai išlakstė į šalis), ėmėmės žaidimų. Pradėjome nuo ramiausių, su puodeliais. Miklumo varžybose pirmavo Liutauras su Vaiva pakaitomis, Magdei sekėsi kiek sunkiau, tačiau mergina nestokojo geros nuotaikos ir entuziazmo, puikiai demonstruodama olimpinį principą: svarbiausia dalyvauti! :) Tokio paties principo laikėsi ir suaugusieji, tiesa, dalyvaudami su kiek santūresnėmis emocijomis. :)
Ar pavyks mažųjų komandai kartu pastatyti bokštą iš visų turimų puodelių?..
Kam pavyks greičiau surinkti visus puodelius į vieną?..
Kuris greičiau perdėlios visą stirtą puodelių? Susikaupimo ir koordinacijos iššūkis.
Puodelių ir lapelių bokštas: ar pavyks ištraukti lapelius taip, kad puodeliai sukristų vienas ant kito?..
Paskui įtraukėme triukus su balionais...
Kieno balionai greičiau nupūs ant stalo sudėliotus puodelius?..
Galiausiai po dar kelių žaidimų viską vainikavo „pereinamojo prizo“ išvyniojimas apsimovus pirštines ir užsidėjus kepurę, kol kitas bando išmesti du vienodus skaičius. Šitas buvo pats smagiausias... :) Nusižiūrėjome, kaip ir prieš tai bandytus žaidimus, iš youtube'o platybių...
Vaikams atminčiai liko simbolinės dovanėlės ir kalnas smagių įspūdžių. Taip ir atėjo mūsų lauktas vidurnaktis. Patraukėme į lauką. Čia iš visų pusių poškėjo kaimynų fejerverkai. Liutaurui buvo baisoka. Vaikinas rankomis dangstėsi ausis, negalėdama pakelti jam per didelio garso, ir po kelių minučių neapsikentęs jau lėkė į namus. Fejerverkai buvo gražūs ir pakankamai saikingi, taigi ir mes greitai grįžome į vidų.
Čia mūsų laukė siurprizas, mat Kosto ir Vaivos tėčio Dmitrijaus šeimoje yra išlikusi tradicija būtent per Naujuosius, o ne per Kalėdas sulaukti dovanų. Mūsų vaikai iš netikėtumo aikčiojo ir džiūgavo. Mergaitės, gavę po apyrankių sukimo aparatėlį, tuoj puolė jas gaminti, į tai įtraukdamos ir suaugusiuosius, berniukai, gavę po namų krepšinio rinkinį, paliko jį išbandyti kitai dienai, nubėgdami žaisti kitų žaidimų.
Apyrankių prisukom ir sau, ir draugams...
Šventėms praūžus nutarėme išlįsti į miestą. Seniai rezgiau mintį nukakti į Bastijone veikiančią parodą „200 batų –700 metų“. Tad savaitgalį ten ir patraukėme. Pati paroda kiek neatitiko mūsų lūkesčių, mat nebuvome įsigilinę, kad tai – archeologinių radinių paroda, o ne apskritai gražių batų paroda. Nors vis tiek buvo ką pažiūrėti ir akiratį praplėsti, juo labiau, kad vaikai prieš tai nebuvo buvę Bastėjoje, todėl pats apsilankymo čia faktas jau kėlė smalsumą. Juo labiau, kad abu žinojo, jog šio statinio restauratorius buvo jų senelis. Taigi apsilankymas čia šalia visko turėjo dar ir asmeninį atspalvį...
Nuo lauko terasos pasigrožėję Vilniaus panorama, traukėme toliau.
Nors planavome dar stabtelėti prie Katedros eglės, mano nuostabai vaikų ši vieta visai šiemet netraukė. Nesusigundė ir mūsų kiekvienais metais žiūrėta 3D pasaka. Pasak Liutauro – dėl to paties pernelyg didelio garso, kuris tų pasakų metu būna aikštėje. Taigi kalėdinę eglę šiemet tematėme pro automobilio langą, o 3D pasaką – tame pačiame youtub'e :)
Iš miesto vėl grįžę į savo valdas, džiaugėmės nors negausiai, bet visgi pagaliau iškritusiu sniegu... Vaikai vėl vos pabudę ryte lėkė stebėti kūdros ledo, traukė roges ir net bandė mane įkalbėti leisti jiems stotis ant slidžių, deja, turėjau juos grąžinti į realybę ir nuvilti... Na, bent užšalusi kūdra vėl džiugino vaikus ir pasivaikščiojimai po apylinkes, bandant visų mažesnių ir didesnių užšalusių balelių ledo stiprumą...
Radom ir pėdsakų...
Netradiciniai žiemos peizažai: žiemkenčiai it pavasarį...
Vietinis upeliukas irgi pasidengti ižu spėjo...
Prisivaikščiojus gera grįžti į šiltus namus ir imtis darbų, kuriuose – praėjusių dienų atspindžiai. Liutauras savo sausį išdėlioja ant užšalusios kūdros, Magdė – šalia namo su žaliaskare...
Taip ir užsibaigia švenčių maratonas... Pyragai suvalgyti, dovanomis vieni kitus pradžiuginom, protą pailsinom, kimbam vėl į darbus... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą