Na ką, šaltukas nosį į lauką pagaliau iškišo?.. Su didžiule vėtra atūžė, baisu buvo net koją laukan iškišt... Bet va kaip skalbinius gerai džiovino ir viską į ledą šaldė! Vaikai tuoj šalčio kvapą užuodė ir laukan išbėgo tyrinėti balų likučių bei kūdros. Džiaugsmo – nors vežimu vežk! Juk taip ilgai laukė pirmojo ledo! Kūdrikė kadangi mūsų sekli ir nedidelė, tai vaikams nebaisu patyrinėti net ir skylantį ledą. Grįžta namo laimingi, rausvais žandukais, šlapiom pirštinėm ir batais... Kada dar, jei ne dabar, išmokti tokiais dalykais pasidžiaugti?.. :) O dar, žiūrėk, kaimynystėje naują keliuką formuoja didžiulis vikšrinis traktorius, po savęs paliekantis įspūdingas vėžes!..
Gaiviame ore galvas pravėdinus iš karto naujų minčių atsiranda, ir mes kimbame į mūsų mėnesio projektą. Tai – nedidelis šešėlių spektakliukas apie saulę, mėnulį ir žvaigždes pagal lietuvių sakmę. Man norėjosi ko nors rimtesnio, tačiau po praeitos savaitės fiasko su plakatu-schema šia tema, supratau, kad maniškiai kitokio kirpimo, todėl ir projekto formatą, motin, imk ir galvok geriau kitą... Taigi. Tam kartui paruošėme veikėjus ir viską nufilmavome. Garsinimą ir montavimą palikome ateinančiai savaitei, todėl turėsite savo valią dar šiek tiek paugdyti ir kantriai palaukti rezultato.
Kol vaikai karpė saulę, mėnulį, griaustinį ir žvaigždes, aš išpjaustinėjau žemės „veidą“. Finale išėjo štai toks veikėjų rinkinukas.
Lietuvių kalbos taisyklėms įtvirtinti irgi tenkao rinktis kitokį nei įprastai formatą. Mat iš Liutauro išpešti žodį kitą, o juo labiau – rišlų pasakojimą, kol kas mums misija sudėtinga. Tad traukiam žaidimo „Metų laikai“ kortas ir mokomės pasakoti apie tai, kas buvo, kas yra ir kas bus. Tokiu formatu vaikai net neįtardami sukuria pasakojimus būtuoju, esamuoju ir būsimuoju laikais. Magdė dar vietomis, fantazijai įsisiūbavus, prikuria „mišrainės“ ir pasakodama, jog gyveno kartą katytė, persijungia į ateitį tuoj pradėdama dėstyti, kaip ta katytė po eglute pamatys dovanas ir pradės su jomis žaisti... Tai mes smagiai kartu pasijuokiame ir mokomės kurti nuoseklų pasakojimą toliau...
Esamojo laiko veiksmažodžių galūnėms užtvirtinti taip pat kuriame žaidimą. Vaikai kiekvienas turi po tris korteles su skirtingomis žodžių galūnėmis. Aš parašau žodžio pradžią, tuomet jie deda ant stalo kortelę su ta galūne, kurią mano, kad turiu parašyti. Magdė kažkaip iš karto perkanda taisykles, ir aiškina kampo vis nepagaunančiam Liutaurui, kad galūnės -e esamojo laiko veiksmo žodžiuose negali būti!!! О Liutauras tuo tarpu pyksta, kad sesė vis daugiau taškų surenka ir jau lenkia jį.
Pažaidus galima jau sėsti ir prie rimtesnių darbų. Magdės raginti net nereikia. Vos iš lovos pakilus ji neretai savo užrašų knygelėje ima ir ką nors parašo. Pvz., pasakojimą apie katytę, kuri pabėgo, bet kurią paskui surado.
Mokosi mergina uoliai ir rašytines raides. Kaip tik pabaigė visas „Katino Teodoro“ pratybas, oriai užversdama paskutinį puslapį...
Su Liutauru šioje vietoje sudėtingiau. Vaikinui sunkiai pasiduoda tiek rašymas, tiek istorijų kūrimas, todėl kantriai laukiame, kada gi prasivers šios krypties langas jo gyvenime, kad galėtume su džiaugsmu įveikti tai, kas dabar atrodo neįmanoma.
Už tat skaityme brolis jau lenkia visa galva sesę, kuri šiuo metu labai pritingi skaityti... Taip tad ir žongliruojame tarp to, kas tam kartui vienam sekasi lengviau ar sunkiau...
Tiesa, abu vaikai labai mielai klausosi jiems skaitomų knygų, kurios pradėtos pas mus šiuo metu yra trys. Turbūt pamenate mano gerus norus perskaityti vaikams H. Malo „Be šeimos“?.. Tai va, geri norai taip ir liko kažkur vidury knygos. Nes iš bibliotekos pasičiupę R. L Stevenson'o „Lobių salą“ vaikai užsiprašė skaityti ją. Tačiau ar pradžia jų neįkvėpė, ar tiesiog ne metas šiai knygai buvo, ją pakeitė J. Dashner'io „Bėgantis labirintu“. Ją ir skaitome šiuo metu. Tvarkingai po porą skyrių į dieną. Nors pradžioje buvau kiek skeptiškai nusiteikusi prieš šią knygą dėl jos ne visai šiam amžiui tinkamo turinio, visgi turiu pripažinti, kad knygos kalba labai vaizdinga, turtinga, o atlikus grubesnių žodžių cenzūrą skaitosi iš viso labai neblogai... Todėl labai tikiuosim kad bent šią knygą įveiksime iki pabaigos.
O jei jau prakalbome apie pabaigas, negaliu nepasidžiaugti, kad Magdė užbaigė matematikos pratybų pirmą sąsiuvinį. Ir kur nepabaigs, jei per dieną kartais ima mergina ir padaro po 4-6 puslapius uždavinių, su kuriais susidoroja kaip didelė. Tai jau antrasis merginos laimėjimas šią savaitę. Ta proga ji gavo paskatinimą ir galėjo išsirinkti nedidelę dovanėlę. Ir iš karto sėdo prie antrosios pratybų dalies. Tiesa, ši nepasirodė tokia lengva kaip pirmoji, nes skaičiai peržengė į kitą kategoriją – pradėjo mergina skaičiuoti nuo 20 iki 100, tai bandome susigaudyti, kaip ten yra su tomis dešimtimis ir vienetais, kas dar truputį merginai painu, bet tikiu, kad greitai mes įveiksime ir šitą baubą... Nes Liutauras, kuriam pirmą kartą susipažinus su daugyba irgi atrodė labai baisu, jau kitą dieną, supratęs, kas prie ko, stebėjosi, kaip čia viskas paprasta ir lengva... :)
Panašu, kad Magdė persilaužė ir robotikoje. Kuomet gavo pati konstruoti, tai, kas jai patinka, atsipalaidavo ir dabar kartu su antrokais-trečiokais dalyvauja visame kame kaip didelė...
Liutauras tuo tarpu džiūgauja, kad perėjo į „antrą lygį“, ir gavo konstruoti sudėtingesnio lygio aparatus. Liūdniausia viso to dalis yra ta, kad viską, ką sukonstruoji, reikia pasibaigus užsiėmimui išardyti... Nes taip norisi pasilikti ir toliau žaisti...
Su draugais, žaisti, žinoma, daug smagiau, todėl savaitę pabaigėme užsukę pas Sandrą į svečius. Prisijungus ir Eglės ketveriukei, visai nebloga dešimties vaikų kompanija išėjo... Interesų grupės, žinoma, tuoj padalijo juos visus į smulkesnes grupeles, kurios visos bandė rasti savo vietą viena kitos atžvilgiu. Magdė, Sofija ir Greisė buvo neaplenkiamos princesių drabužių matavimesi, vyresni berniukai ir Emilija užkariavo lauko erdves, mažyliai gi bandė prisiderinti tai prie tų, tai prie kitų... O mamos – ne ką blogiau pabendravo...
Pabaigai – trumpas reportažas su savaitės nuotrupomis. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą