Kasmet, jau dešimti metai, atėjus lapkričiui mes pasipuošiame, nusiteikiame ir pasidarome šeimyninę auto-fotosesiją... Tai, galima sakyti, yra mūsų didysis metų projektas, kuriam reikia parinkti vietą, sugalvoti spalvas, surinkti į krūvą visus aksesuarus ir suderinti, kad visiems tądien būtų gera nuotaika... :D Kadangi per pastaruosius metus ne kartą ir ne du keitėme gyvenamąją vietą, labai įdomu stebėti paskui nuotraukose ne tik tai, kaip keičiamės mes patys ir vaikai, bet ir kaip, kur tais metais „nusėdame“... Dvi pirmosios fotosesijos buvo dar JAV, paskui sekė keleri metai ant sofos Antakalnio bute, pernai iš viso neradom kur sutūpti, todėl išsinešėm sofą į lauką, šiemet gi jau žengiam viena koja į namą be durų ir plintusų – tai ir įsiamžinam šiam etapui pažymėti taip simboliškai su dar neįstatytomis durimis... Finalinėmis nuotraukomis pasidalinsime tik per Kalėdas, todėl tam kartui – vaizdelis iš užkulisių... :)
Žodžiu – metų projektas padarytas, galime grįžti į savo savaitę ir prisiminti, ką gero veikinėjom. O prasidėjo ji netradiciškai. Keliavome su mokykla į „Skalvijos“ kino teatrą, kuriame žiūrėjome „Mokausi iš kino“ projekto filmą „Atsargiai, ragana“. Šis režisieriaus R. Miljković filmas apie dešimtmetį paralyžiuotą berniuką ir į klasę atėjusią naujokę, išgyvenančią tėvų skyrybas, gal ne visai skirtas pradinukams, tačiau Liutaurui labai patiko. Magdė, deja, kiek nuobodžiavo, todėl neprašovė į kiną pasiėmusi du savo mylimus žaisliukus, kuriais tamsoje galėjo tyliai pažaisti, kuomet siužetas atrodė nuobodokas. Filmo dinamika iš tiesų daugiau subalansuota, mano akimis žiūrint, kiek vyresniems vaikams, kita vertus – paaugliams, kurie linkę maištauti ir laidyti įvairias replikas kino seanso metu labiau nei gilintis į patį veiksmą ar veikėjų būsenas, žiūrėti su klase tokį filmą nežinau ar labai naudinga. O gal klystu?.. Kaip ten bebūtų, Liutaurui ir man filmas labai patiko, tad ir jūs, jei turėsite progą, pasižiūrėkite. :)
Tiesa, projekto pasiūlytas kino aptarimo žurnalas, kurį parsinešėme namo, mums pasirodė per daug sudėtingas, todėl narpliojom filmą tiesiog aptardami, su kokiomis kliūtimis susidūrė filmo veikėjai ir kaip jas sprendė.
Baigėsi mūsų savaitė irgi neplanuotai smagiai, nes šeštadienį į svečius atvyko Liutauro klasiokai Svajūnė su Gintaru ir judviejų sesute Gabriele. Kompanija gerą pusdienį smagiai žaidė dalindamiesi įtakos zonomis, kepdami imbierinius sausainius, dėliodami dėliones, žaisdami stalo žaidimus, dūkdami su kaimynų šuniuku, galiausiai – visi draugiškai žiūrėdami filmuką, skanaudami savo iškeptus sausainėlius ir dalindamiesi suskaičiuotomis minutėmis prie planšetės.
Pabandėme įterpti į visa tai ir mūsų šios savaitės temą apie dieną ir naktį. Daviau vaikams užduotį nupiešti, aprašyti ar kaip kitaip pavaizduoti dieną ir naktį. Liutauras iniciatyvai nepasirašė, Magdė irgi iki galo nepabaigė savo darbo, o štai mūsų svečiams užduotis labai patiko – išsivežė namo puikius piešinius.
Tad man ir vėl galvosūkis – kaip čia saviškius įkvėpti tiriamajam darbui apie dienos-nakties, mėnulio-saulės kontrastus, kaip savas svajones paversti realybe ir padaryti, galų gale, tą kokį nors mėnesio projektą... :)
Turiu pripažinti, kad visą internetą išnaršiau, bandydama surasti kokių nors įdomių žaidimų, skirtų pažinčiai su dienos-nakties ciklais, saulės ir mėnulio ar žvaigždžių kelionėmis. Lietuviškai teraudau gana primityvų žaidimą „Kelionė žvaigždynais“, kuri abejoju, ar įkvepia vaikus gilintis į šią temą. Angliškai, beje, irgi ne per daugiausiai pavyko rasti, bet, savaime suprantama, čia jau pasirinkimas kiek didesnis. Tad dalinuosi ir su jumis, kas man pasirodė įdomu.
Vienas tokių – mini kortų žaidimas „Saulė, mėnulis ir žvaigždės“, kurį gali žaisti 2-4 žaidėjai, gaunantys po vieno iš keturių gyvūnų užduotį. Vilkas, pelėda, žaltys ir elnias turi kiekvienas jiems numatytą kortų kombinaciją, kurią turi išdėlioti iš ratu judančių ant stalo dangaus kūnų kortų. Jei įdomu, kaip vyksta visas veiksmas, galite pasižiūrėti čia. Nors žaidimas pasirodė visai patrauklus, visgi pažintinė jo pusė pasirodė silpna, todėl ieškojau toliau.
Žaidimas, kuris sužavėjo, tai „Constellations“ („Žvaigždynai“). Visų pirma, akį traukia nuostabus dizainas, antra – mes su vaikais pakankamai dažnai žiūrėdami į nakties dangų, ypač dabar, kai taip anksti temsta, ir dažnai grįžus namo gali matyti virš savęs galybę žvaigždžių, tikrai jaučiame žinių stygių, kad galėtume įvardinti, kur kokie žvaigždynai yra ir iš kokių žvaigždžių jie sudaryti. Todėl pažiūrėjusi, kaip šį žaidimą žaidžia šeimos (kiek senesnę versiją), kaip apie jį atsiliepia žaidimų apžvalgininkai, nutariau šį žaidimą užsakyti. Žinoma, teks kiek palaukti, kol jis iš anapus Atlanto atkeliaus, bet manau, kad bus labai įdomu...
Dar vienas šios serijos žaidimas, labai panašiu pavadinimu yra „Constellation“ („Žvaigždynas“), tačiau jo, visų pirma, kaina dvigubai didesnė, o ir atraktyvumo jame mažiau, nors edukacine prasme panašu kad yra ne mažiau stiprus. Na bet renkantis vieną iš dviejų vis tik pasirinkau pirmąjį variantą. Jei jūs esate radę taip pat kažką įdomaus, pasidalinkite!
Po kelionių į žvaigždynus leidžiamės ant žemės ir toliau nagrinėjame mus supantį pasaulį. Nors atrodo kartais, kad tam tikri dalykai mums yra tarsi savaime suprantami, pasirodo, kad vaikams jie yra dar didelės mįslės. Kiek valandų yra pusė paros, kada kyla ir leidžiasi saulė, kokia ilgiausia ir trumpiausia diena, kiek laiko mes pramiegame ir pan... Tokius štai klausimus bandėme šią savaitę gvildenti ir kalbėti apie įvairius su tuo susijusius kontrastus: saulė-mėnulis, diena-naktis, šilta-šalta, šviečia-atspindi, miega-nemiega, kyla-leidžiasi, šviesu-tamsu, juoda-balta... Buvo visai įdomu.
Su rašymu jokio dviračio neišradome, tad tiesiog judame toliau, gilindami rašymo įgūdžius. Po truputį bandome prisijaukinti rašinėlio ir atpasakojimo žanrą, bet kol kas ne per sklandžiausiai sekasi. Paklaustas, apie ką norėtų parašyti pasakojimą, Liutauras prisimena Titaniką ir nusprendžia parašyti apie jį. Deja, po pirmų dviejų sakinių entuziazmas baigiasi, kyla erzelis, ir darbas lieka nebaigtas... Magdė, iš pradžių entuziastingai nusiteikusi rašyti apie fėjas, taip pat supasuoja ir lieka nieko nepešus... Tad reikės vėl sukti galvą, kokiu formatu visa tai pateikt, kad vaikams grįžtų motyvacija tęsti ir pabaigti pradėtą darbą.
Džiugu, kad bent su skaitymu judam be kažkokių ryškesnių nusimušimų. Toliau bandome mokytis suvokti ir papasakoti perskaitytą tekstą, prisijaukinti patį skaitymo malonumą. Vaikai šluoja knygas visose įmanomose bibliotekose, o knygų stirta ant palangės auga. :) Liutauras kremta knygeles vieną po kitos. „Gražios“ baigėsi, tai nusičiupo „Nevalą Bertį“ – mano supratimu, ne itin vertingą skaitalą, na bet ką padarysi. Magdė irgi neatsispiria pigių skaitalų masalui ir pasigriebia filmuko „Pepa Pig“ knygelę. Yra kaip yra. Tam kartui renkuosi aukoti vertę skaitymo malonumo išlaikymo sąskaita. Tikiu, kad vertingų knygų dar gyvenime ras tikrai ne vieną... :)
Ne mažiau keistas pasirinkimas gali pasirodyti ir daugiau nei 400-tų lapų J. Dashner knyga „Bėgantis labirintu“, pagal kurią yra pastatytas ir filmas. Būtent tai Liutaurą ir paskatino paimti šią knygą į rankas ir paprašyti, kad ją jam perskaityčiau. Mat vasarą prasprūdo mums pro akis, kad atėjus į svečius kaimynų berniukui, kompanija ėmė ir šį filmą pažiūrėjo, nors jis skirtas tikrai ne aštuonmečiams... Kita vertus, įdomu stebėti, kokios temos Liutaurą „kabina“ ir kas būtent tokiose istorijose jį traukia. Tad po skyrių kitą į dieną perskaitom. Žinoma, tenka beskaitant cenzūruoti veikėjų kalbą, nes leksika vietomis ten tikrai ne aštuonmečių ausims.
Su matematika irgi, kaip anglakalbiai mėgsta sakyti, „slowly but surely“ (lėtai, bet užtikrintai). Magdė stengiasi įtvirtinti savo gebėjimus atimti ir sudėti dešimties ribose, kas, kaip priešmokyklinukei, jai puikiai sekasi, manau, Liutauras gi toliau narplioja dviženklių skaičių sudėtį ir atimtį peržengiant dešimtį. Ne už kalnų daugyba, tad stengiamės neatsilikti ir darbuojamės pasiraitoję rankoves.
Atrodytų, dailė – toks dalykas, kuris turėtų patikti daugumai. Deja, Liutauras ne iš tos daugumos. Piešimui jis „pasirašo“ retai kada. Užtat Magdei tik pasiūlyk – tuoj pagriebs ar pieštukus, ar kreideles, ar dar ką...
Tiks piešimui net ir balionas... :)
Tuo tarpu Liutauras dažniausiai bando nuo piešimo ar panašios veiklos išsisukti. Net ir mudviem su Magde pasiėmus karpinius-pjaustinius, Liutauras atsispausdina popierinę mašinėlę ir daro ją, o ne tai, ką mudvi su Magde...
Mieliau Liutauras imasi kokio eksperimento. Kad ir dešimtkart daryto su actu, soda ir balionu... Svarbiausia, kad balionų būtų. :) Na, ir acto atliekamas butelis kitas... :D Tada belieka balionams leisti prisipildyti anglies dvideginio, gauto sureagavus sodai ir actui, ir tokie balionai tampa puikia žaidimo priemone, mat jie daug sunkesni už orą, ir tai akivaizdžiai jaučiasi.
Magdei gi tenka iššūkis robotikos-STEAM'o būrelyje. Jei Liutauras ten eina kaifuodamas, tai Magdė – kiek iš reikalo... Praeitą savaitę ne iki galo apsisprendus, nori ji jį lankyti ar ne, šią savaitę užsiėmimuose pasiliko irgi ne itin noriai. Tačiau kai atėjau vaikų pasiimti, radau merginą visai patenkintą ir besididžiuojančią tuo, ką jai pavyko padaryti. Tad bus matyt, kaip reikalai rutuliosis toliau. :)
Liutauro „paturbinti“ modeliai. Vaikinas visada padaro daugiau, nei čia reikalaujama. Tai papildomai kokią Lietuvos vėliavėlę sumontuos ir ant stogo uždės, tai kokiais papildomais stogeliais ar kitais aksesuarais papildys... :)
Magdė džiaugiasi savo malūnėliu. :)
Tokia štai mūsų savaitė, sudėta į aštuonias minutes. Gero žiūrėjimo!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą