Nepaliaujamai trumpėjant dienai, vaikai vis daugiau klausimų užduoda apie laiko tėkmę. Kodėl trumpėja diena, kiek laiko būtų, jei dabar būtų vasaros laikas, ar būtų šiuo metu tamsu, jei dabar būtų vasara... ir t. t... Todėl vadovėlio siūloma dienos-nakties tema mums labai laiku. Eilinį kartą pasitelkę lempą ir gaublį bandome susigaudyti, kas įtakoja metų laikų kaitą ir dienos trukmę...
Ir čia, kaip tyčia, atkeliauja šiokia tokia krūvelė pakurų žiemai. Kad jas kur! Vasarą krūvą nemažą malkų sukrovėm, o čia ir vėl jos... Ką darysi – tenka šokti tėveliui į pagalbą ir viską padėti sukrauti į vietą. Darbuojamės, skubam, nes dienos trumpos, greit sutemsta, negali bimbinėti... Užtat paskui gera sėdėti prie spragsinčios ugnelės krosnelėje ir mėgautis šia romantika...
Visai romantiškas tuomet atrodo ir už lango lyjantis lietus, kurį Magdė sumąsto nupiešti, pakartodama mūsų pernai bandytą taškymo techniką...
O kad jau dažai ištraukti, sumanome nupiešti dieną ir naktį. Vaikams nakties idėja nepasirodo patraukli, tad tik aš bandau įsijausti į nakties scenarijų, tuo tarpu vaikai lieka su savo dienos siužetais. Liutauras nustebina, pareiškęs, kad va, čia priekyje yra didelis medis, o ten, kur mažas namelis, tai jis mažas dėl to, kad stovi toli. Va taip vat natūraliai vaikai perspektyvos dėsnius perpranta... Klojam piešinius ant grindų ir leidžiam jiems džiūti.
Gera žinia ta, kad anksti sutemus gerai matosi žvaigždės ir mėnulis. Ta proga mokomės mėnulio fazių pavadinimus. Regis, ne kartą juos minėjome, bet žiū, vaikams užsifiksavus tik pilnatis, tad labai gera proga į eilėraštį sudėti ir kitas fazes:
Jaunas, priešpilnis, pilnatis, delčia, –
Keičiasi mėnulio fazės dieną ir nakčia.
Pats gyvenimas mums padiktuoja ir eksperimentą, susijusį su šviesa ir tamsa. Vieną vakarą einant gult, ant grindų vaikai aptinka į žaislų dėžę nenukeliavusią konstruktoriaus detalę, kuri... šviečia. O mes ir nežinojome, kad šioje detalėje yra fosforo! Štai kaip naudinga kartais, pasirodo, žaislus susitvarkyti ne iki galo! :) Tad eksperimentuojame, stebėdami, kaip ilgai šviečia šviesoje įkrauti daiktai ir kaip tai susiję su įkrovimo greičiu bei šviesos stiprumu. Pasinaudoję proga pratęsėme pernai mūsų pradėtos cheminių elementų lentelės pildymą, kuriuo užsiimame periodiškai, daugiau atsitiktinai, reikalui kokiam pribrendus, kaip kad štai dabar. Kaba ta lentelė pas mus kambaryje ant sienos, tad visuomet lengvai pasiekiama. Šįkart gi klijuodami elemento iliustraciją sužinome, kad fosforo yra mūsų kauluose. Тai štai kodėl visokie ten skeletai dažnai vaizduojami šviečiantys tamsoje!
Tuščią spalvotą lentelę esame persipiešę iš „Mėgintuvėlis kosmose“ knygelės
O kol dienos nesutrumpėjo iki minimumo, skubame išnaudoti progas pabūti lauke, gamtoje. Su bendraminčiais pasileidžiame pažintiniu Pūčkorių taku. Šįkart – ta jo atkarpa, kuri vingiuoja pro šimtametį ąžuolą su perskilusiu kamienu, su gražia, nors ir neprilygstančia didžiajai, atodanga, su įspūdingais akmenimis, kyšančiais iš Vilnelės sūkurių, su atstatyta Belmonto užtvanka ir vis ar vaikams aktualia žaidimo aikštele kitapus upės.
Pasistengiame nepražiopsoti ir draugo Kosto gimtadienio. Užsukame sekmadienio rytą jo pasveikinti ir labai šauniai pasibendraujame... Liutauras, nors ne visada randantis iš karto kontaktą su Kostu, šį kartą labai greitai jį rado su čia tąryt užsukusiais Kosto klasiokais – Dominyku ir Leonardu. Magdė, kuriai paprastai ne problema užmegzti draugystę, tąsyk ko tai „užsiraukia“, ir didžiąją laiko dalį pražaidžia viena. Mat Vaiva, su kuria ji ketino žaisti, pasirenka berniukų kompaniją, taip palikdama mano princesę vieną su savo neišsipildžiusiais lūkesčiais. Ką darysi – gyvenime ne visada viskas vyksta pagal mūsų norus. Ypač tada, kai paaiškėja, kad kompanijos lūkesčiai nebūtinai gali sutapti su taviškiais... :)
Berniukų surengtos šaudymo iš lanko varžybos.
Magdė ir jos Lego veikėjų pasaulis..
Taigi taigi... Apie ką mes ten kalbėjome?.. Apie mėnulio fazes?.. Chem chem... Nežinau, kaip mėnulio fazės veikia vaikų raidą, bet štai priešpilnis mums atnešė tikrą stebuklą!!! Liutauras pamilo knygas! :)) Kažkas vaikinui susišvietė, ir jis jau iš vakaro prie lovos ėmė krautis krūveles knygų, kurias anksčiau už mus pabudęs galėtų imti skaityti.
Svarbiausia – atkirti prieš einant gult, kur kieno knygos... :)
O viskas prasidėjo nuo „Žaislų istorijų“ knygelės, kurią vaikinas pasičiupo bibliotekoje. Ėmęs pats ją skaityti, negalėjo sustoti, tad dar saulei padoriai nepakilus vaikinas jau šviesą lovoje užsidegęs skaito. O jei kur važiuot reikia, tuoj skuba vėl knygelę prigriebti, kad vos radęs progą galėtų atsiversti. Stebuklas, ne kitaip... Tiesa, turiu įtarimą, kad ne iki galo visą skaitomą turinį supranta, nes labai vengia man pasakoti, ką perskaitė, tačiau nesinori vaikinui numušinėti entuziazmo, tad tegu skaito kaip išmanąs... Jei jau meilę knygoms pajautė, tikiu, ateis ir suvokimas anksčiau ar vėliau.
Kol sesė smuiko pamokoj groja, nevalia švaistyti laiko veltui...
Magdė gi nei per plauką nenori atsilikti nuo brolio. Taip pat iš vakaro rikiuojasi savo princesiškas knygeles, kurias mieliau varto nei skaito. Bet negi broliui nusileisi... :)
Vis gi merginai tenka imti ir iš tiesų paskaityti. Bent šiokį tokį minimumą per dieną... Kokia ta mėnulio fazė bebūtų...
Neblogai būtų prisivilioti kokią mėnulio fazę, kad ji stebuklą ir rašymo sferoje atneštų... :)) Nors Liutauras vis mieliau renkasi rašytines raides, tačiau kiekio prasme vaikinas labai stebi, kad tik, neduokdie, nebūtų per ilgas tekstas, kurį tenka perrašyti ar parašyti. Magdė irgi neskuba rašytinių raidžių įsimylėti, nors „Katino Teodoro“ pratybas jau beveik baigia užpildyti. Ką gi... Dirbame toliau ir žiūrime, kas iš to išeis.
Matematika
Tuo tarpu su matematika judame į priekį visai neblogai. Magdė gliaudo matematikos uždavinius kaip riešutus, net nesusimąstydama, kad gali čia būti kas sunkaus sudėti ar atimti skaičius iki dešimties. Liutaurui tenka kiek sunkesnė dalia – mokomės, kaip iš pilnų dešimčių atimti dviženklį skaičių, išardant dešimtį. Reiškinys pats savaime nėra labai sudėtingas, tačiau praktikos reikalauja, kad nepamirštum, kur čia kada reikia tą vieną minty laikyti, o kur čia pasiskolinti. Ir nors kitą savaitę jau tarsi pratybos mums sufleruoja, kad turėtume mokytis ir dar sudėtingesnių veiksmų, įtariu, kad mes dar kokią savaitėlę pasiliksime šiems išmoktiems veiksmams užtvirtinti... Nes paskui, kai jau prasidės daugyba, tai dar daugiau makalošės galvoje bus, jei šių dalykų neįtvirtinsime...
Kadangi esame iš tokių labai jau nesportiškųjų giminės, retai kada rašau, ką su vaikais veikiame šioje sferoje. Visgi neretai nutinka, kad man ryte besimankštinant, vaikai užsimano ateiti man į kompaniją, ir tuomet prasideda: „Mamyte, o ką tu dar moki, ko mes nemokam?“ Visa tai išvirsta į žaidimą, kuriame vienas paskui kitą rodome įvairius pratimus, kuriuos kiti turi pakartoti. Tokiu būdu smagiai prasieiname per įvairius tempimo, sukimo, šokinėjimo, jėgos pratimus, neįsprausdami jų į kokiu nors akademinius rėmus.
O kad jau mes čia šiandien mėnulį vis minim, tai ir robotikos būrelyje vaikai, tarsi susitarę, mėnuleigius konstravo. Tiesa, Magdė paprašė ko nors labiau „mergaitiško“, taip gaudama sukonstruoti šokinėjančią varlę. Tokiu būdų mergina pilnavertiškai įsiliejo į konstruotojų gretas, nebeturėdama galimybės pasiguosti, kad jai robotikoje „nuobodu“...
Liutauras ir jo mėnuleigis, kuris užprogramuotas sustoti tuomet, kai prieš save pamato kliūtį.
Kartu su mokytoja vaikinas sprendžia iškilusias programavimo bėdas.
Kartu su mokytoja vaikinas sprendžia iškilusias programavimo bėdas.
Magdę aptikau jau tik tada, kai jos varlė buvo išardymo stadijoje...
Sukam dabar galvas, kokį čia projektą mėnesiui pasirinkti... Ir taip vaikus masinau, ir kitaip, tačiau mano siūlyta konkreti tema nei vieno neužkabino. Tad sukam galvas toliau. Informuosime, jei ką įdomaus sugalvosime. :)
O čia – jungtinis dviejų savaičių video reportažas... :) Gero žiūrėjimo!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą